Nuomonės

2021.02.25 10:06

Audronis Liuga. Kultūros atsivėrimas politinėje pelkėje

Audronis Liuga, teatro kritikas, LRT.lt2021.02.25 10:06

Nuo kovo su Kultūros ministerijos palaikymu rengęsi atnaujinti veiklą muziejai, bibliotekų skaityklos ir galerijos gavo Vyriausybės atsaką – ji net nesvarstė kultūros įstaigų atvėrimo klausimo. Premjerė I. Šimonytė formaliai pakomentavo, kad „pažado“ leisti kažkurioms iš šių įstaigų atnaujinti veiklą nebuvo, o buvo tik „pažadas, kad, jei vystysis palankiai situacija, mes tikrai galėsime sprendimus priimti, taip neatsitiko. Man labai gaila, bet taip nėra.“

Kone visi „žemam starte“ stovėję muziejai ir bibliotekos vienu balsu tvirtino, kad turi praktinius planus, kaip valdyti nedideles (o kartais tiesiog simbolines) lankytojų grupeles. Kalbėjo ne vien apie jau turimus įgūdžius, bet ir naujų metodikų, kurias siūlo specializuoti tarptautiniai tyrimai, taikymą organizuojant ribotą veiklą. Niekas į tai ne tik neatsižvelgė. Tiesiog nesvarstė. Sporto terminais kalbant, kultūros ministrui Simonui Kairiui tai turėjo būti politinis nokdaunas koalicinėje Vyriausybėje.

Tą patį trečiadienį, kai Vyriausybė mandagiai pasiuntė dalį kultūrininkų, kitos jų dalies – scenos meno įstaigų, kino rodytojų, kultūros renginių organizatorių – atstovai dalyvavo virtualiame susitikime su Vyriausybei patariančiais ekspertais ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovais. Susitikimą inicijavo patys kultūrininkai su kultūros ministru priešaky ir jam aktyviai rengėsi. Įvairios asociacijos, atstovaujančios valstybiniam ir nevalstybiniam kultūros sektoriui, rašė raštus, kuriuose dėstė ne tik visuomenei jau žinomus veiklos atnaujinimo motyvus, bet ir praktinius žingsnius, kaip būtų užtikrintas palaipsnis veiklų atvėrimas maksimaliai valdant nedideles žiūrovų grupes nuo pat patekimo į patalpas iki išėjimo iš jų. Kai kurie iš diskusijos dalyvių, kaip antai kino rodytojų atstovai, atliko ir ekspertams pateikė išsamias studijas, paremtas naujausiais pasauliniais tyrimais ir rekomendacijomis. Susitikimo įžanginiame žodyje kultūros ministras pabrėžė ministerijos poziciją – balandį pradėti palaipsnį scenos menų sektoriaus atvėrimą. Žodžiu, buvo panaudota visa kultūrininkų argumentų sunkioji artilerija. Ir koks rezultatas?

Susitikimui baigiantis, tapo akivaizdu, kad abi jame dalyvaujančios pusės, nors ir girdi viena kitą, bet kalba monologais. Ir patys monologai gerokai skiriasi. Dėkodamas Vyriausybės ekspertams už tai, kad laisvu nuo darbo metu rado laiko susitikti ir išklausyti kultūros žmonių, negaliu nepastebėti, kad jie šiam susitikimui beveik nesiruošė. O nepadarius menkiausių namų darbų, vyko tiesiog nesusikalbėjimas. Pavyzdžiui, į kultūrininkų argumentus, kad būtina nustatyti veiklų atnaujinimo planą dėl reikalingo nemažo (6–8 savaičių) pasirengimo laikotarpio, buvo atsakoma bendro pobūdžio pastebėjimais, kad Vyriausybė numatė kultūros įstaigų veiklos atnaujinimą pagal nustatytus bendruosius planus, ir reikia sulaukti savo eilės. Suprask, kam rūpi, kad neaišku, kada sulaukęs savo eilės, atsidaryti galėsi tik po 2 mėnesių? Kai kas iš ekspertų pasiūlė kultūrininkams sekti žiemos pramogų verslo atstovų pavyzdžiu – parengti detalų, iki smulkmenų aprašytą darbo su žiūrovais reglamentavimą ir jį lobuoti Vyriausybėje... Į kultūrininkų pastabą, kad savo planus jie parengė pagal veiklos sritis, bet niekas kažkodėl į juos nenori gilintis, atsakymo nebuvo.

Sporto terminais kalbant, kultūros ministrui Simonui Kairiui tai turėjo būti politinis nokdaunas koalicinėje Vyriausybėje.

Tiesą sakant, šiame susitikime kultūrininkai išgirdo dvi pozityvias žinias. Pirma – jie bus įtraukti į SAM sudaromus valstybės lėšomis testuojamų visuomenės grupių sąrašus. Antra – kai kurie susitikime dalyvavę ekspertai sutiko padėti kultūrininkams patobulinti jų parengtus veiklų atnaujinimo priemonių planus. Ledai lėtai pajudėjo?

Tačiau kodėl taip yra, kad kultūros žmonės kone kumščiais turi įrodinėti savo visuomeninę misiją? Atsakymas tarsi paviršiuje: „Kai kurie rodikliai pradėjo rodyti negeras tendencijas“, – sako sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys. Žinoma, suversti visą kaltę „nepalankiai situacijai“ ir dėl to apgailestauti politinės savisaugos požiūriu yra apdairiausias žingsnis. Tačiau kodėl jį žengia politikai, savo programose aiškinę švietėjišką kultūros reikšmę ir apskritai agitavę už kultūros ir švietimo sąjungą?

SAM skelbia, kad per kovo mėnesį pirmu skiepu bus paskiepyti „70 plius“ šalies gyventojai. Tai reiškia, kad net ir tariamai „negerų tendencijų“ atveju situacija tampa vis labiau valdoma apsaugojus labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Ar šis faktas nėra vienas iš tų, kuriuos medicinos ekspertai įvardija kaip būtiną „gyvenimo su virusu“ sąlygą palaipsniui atnaujinti valstybės gyvenimui strategiškai svarbias veiklas? Jei taip, tai kodėl nesvarstomas kultūrinių veiklų atnaujinimo planas? Šios veiklos nėra strategiškai svarbios? O gal sprendimų teisė, baiminantis politinės rizikos, perleidžiama nors ir formaliai patariamąją funkciją vykdantiems ekspertams? Juk jau ir pats sveikatos ministras puse lūpų prasitaria apie problemą: „Dabar ekspertų girdime daug, kas yra labai gerai, nuomonių įvairovė, bet dabar jau lyg pasigirsta, kad pradedame painiotis tarp ekspertų...“

Vis dėlto, įžvelgiu kiek kitą problemą. Vyriausybė nustato politinius tikslus. Ir priemones jiems siekti. Tai aiškiai parodė diskusijos dėl švietimo sistemos palaipsnio atsivėrimo. Teko dalyvauti vienoje iš jų. Ir ji gerokai skyrėsi nuo ekspertų diskusijos su kultūrininkais. Pirmiausia – ekspertai joje, pristatydama mokyklų atvėrimo žingsnius ir jiems būtinas priemones, veikė kaip darni komanda. Buvo matyti, kad šį darbą jie atliko Vyriausybės pavedimu ir už jį atsiskaitė su kaupu. Ir dabar regime tolesnius praktinius veiksmus. Tiesa, dėl subjektyvių priežasčių stringa mokytojų skiepijimas, atsiranda įvairaus pobūdžio logistinių problemų, tačiau jos sprendžiamos darbine tvarka. Nes tam yra aiški politinė valia. Kalbant apie kultūrą, tenka konstatuoti tokios valios stygių. Ir tada telieka teisintis „nepalankia situacija“. O kai kurie Vyriausybės ekspertai gali ateiti į susitikimą su kultūrininkais net nepaskaitę jų siųstų raštų, kuriuose siūlomi praktiniai veiklų atnaujinimo būdai...

Kaip toliau veiks kultūros ministras, patyręs per dieną net du „nokdaunus“? Klausimas – ne retorinis, nes, siekiant ministerijos viešai deklaruojamų tikslų, turi būti nedelsiant parengta ir Vyriausybei pristatyta jų įgyvendinimo metodika. Jos aktualumą liudija ir toks faktas, kad didžioji dalis kultūros lauko yra valstybinių įstaigų tinklas, finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais. Kaip jau aišku, kultūros atsivėrimas turėtų apimti ne vien sisteminį testavimą ir vakcinavimą, bet ir konkrečius etapinius veiklų atnaujinimo terminus. Jų žinojimas yra būtinas kultūros bendruomenei siekiant išvengti profesinio, finansinio ir moralinio chaoso tiek meno kolektyvuose, tiek ir renginių organizatorių galvose.

Kultūros sugrįžimas į gyvenimą parodys tikrąjį politikų požiūrį į jos žmones ir nemažą visuomenės dalį, laukiančią kultūrinių paslaugų. Politinėse programose deklaruotus skambius žodžius patikrins gyvenimas. Norėtųsi, kad jis eilinį kartą nenuviltų.

Populiariausi