Nuomonės

2021.02.12 08:49

Audronis Liuga. Kultūros atvėrimas: klausimai politikams

Audronis Liuga, teatro kritikas, LRT.lt2021.02.12 08:49

Vyriausybė patvirtino karantino atlaisvinimo planą. Pagal jį kažkada artimu metu (C scenarijuje) numatoma leisti atnaujinti muziejų, galerijų, kitų ekspozicijų, bibliotekų skaityklų veiklą su apribojimais. Kitos kultūros sritys (teatrai, koncertinės įstaigos) pagal šį planą pradėti ribotai veikti galės tik pasiekus B scenarijų, kurio terminai šiuo metu skendi migloje. Gal tai atsitiks po kelių mėnesių, o gal po pusės metų... 

Kultūros ministras savaitę prieš Vyriausybės sprendimus paviešino galimą atlaisvinimo algoritmą, kuriame detalizuojama atskirų kultūros sričių veiklos pradžia. Jis kiek skiriasi nuo Vyriausybės sprendimų (pvz., ministras įvardija uždarose patalpose leidžiamą žmonių skaičių, o Vyriausybės plane minimas vienam žmogui būtinas plotas), bet tai dabar nėra esmė. Suprantama, kad Kultūros ministerija stengiasi siųsti visam kultūros laukui kuo pozityvesnes žinias su prierašu, kad „siekia dvigubai didesnių skaičių, bet kol kas lieka taip“. Tačiau galima tik konstatuoti, kad kol kas aišku, jog nieko neaišku.

Bet tai tik viena problemos pusė. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas, meno kolektyvų veikla gali būti organizuojama ir nenuotoliniu būdu. Tai reiškia, laikantis rekomendacijų, teatrai ir koncertinės įstaigos gali repetuoti „gyvai“. Ir šitai ne vienas daro. To priežastys yra įvairios ir jas apibendrinant galima pasakyti, kad šitaip daroma siekiant tiek išvengti profesinės degradacijos, tiek ir planuoti gyvenimą į ateitį. Žinoma, yra įvairių nuotolinio susitikimo su žiūrovais formų (garso ir vaizdo įrašų transliacijos), bet jos, išpopuliarėjusios per pirmąjį karantiną, po truputį „išeina iš mados“, nes visuomenei tiesiog yra pabodusios. Ir kuriantys žmonės tai jaučia. Todėl pradeda bruzdėti, ieškodami būdų, kaip grįžti į tradicinę veiklą. Kaip tam galėtų padėti politikai?

Pirmiausia, be deklaratyvių pasisakymų apie kultūros svarbą ir raginimų ieškoti nuotolinių jos komunikacijos su visuomene būdų, kartu su labiausiai pažeidžiamų kontaktinių kultūros sričių atstovais aptarti praktinius veiklos vykdymo būdus ruošiantis atsidaryti ir jau pradėjus rodyti spektaklius, rengti koncertus. Sudaryti planą, įvardyti jo vykdymo sąnaudas ir finansavimo šaltinius. Žodžiu, padėti kultūros žmonėms praktiškai žengti būtinus žingsnius veiklos atnaujinimo link.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pastaruoju metu vienas iš Vyriausybės prioritetų – švietimo sistemos atsidarymas grįžtant prie nenuotolinio arba mišraus mokymo. Vyriausybė kartu su jai patariančiais ekspertais suformavo tokio grįžimo planą, apimantį testavimo ir stebėsenos veiksmus. Esminis šio plano elementas yra reguliarus prevencinis kaupinių testavimas (PGR tyrimas). Jis pritaikytas dirbantiems būtent grupėse ir padeda išvengti testų mėginius tiriančių laboratorijų apkrovimo. Tokius testus mokyklose numatoma atlikti kas savaitę. Koordinuota rezultatų stebėsena turėtų leisti valdyti mokyklų atsidarymo eigą ir padėti išvengti staigių protrūkių.

Bet norėtųsi, kad, programiškai deklaruodama švietimo ir kultūros sąjungą, Vyriausybė būtų nuosekli ir savo praktiniais žingsniais. Kultūros nereikia laikyti už durų kaip drovios panelės, kuriai bus leista įeiti, kai visi vakarėlio dalyviai apšils.

Ar negali būti panašus modelis taikomas ir toms kultūros sritims, kurios susijusios su kontaktiniu darbu grupėse? Kalbu pirmiausia apie teatrus ir koncertines įstaigas. Ir tai turėtų prasidėti dar iki jų atsidarymo žiūrovams. Šis periodas yra esminis siekiant atsidarymą paversti ne vien formaliu įstaigų durų atidarymu, laikantis nustatytų apsaugos priemonių. Negalima atsidaryti be repeticijų ir kitų kūrybinio proceso formų palaikančių esamus arba kuriant naujus kūrinius. O šio proceso vykdyti dabar neįmanoma be periodiško testavimo. Tai seniai suvokė meno kolektyvai. Ir kas kaip gali, savo darbuotojus testuoja. Tiesa, daugiausia greitaisiais testais, kurie nėra tokie patikimi kaip PGR testai. Bet šių kultūros įstaigos iš savo biudžetų „neįkanda“. Ir jokios pagalbos tam iš tiesiogiai jas kuruojančios Kultūros ministerijos iki šiol nesulaukė. Gal ji ruošiama ministerijos kabinetuose? Tačiau norint tai padaryti kokybiškai, reikia iš įstaigų surinkti duomenis apie testuojamų žmonių skaičius kolektyvuose, testų periodiškumo poreikį. Mano žiniomis, tokia informacija nerenkama. Arba renkama ne iš visų.

Pabrėžiu, čia kalba dar tik apie pasiruošimą viešos veiklos atnaujinimui. Žinoma, periodiškai testuoti meno kolektyvus kurį laiką laiką reikės ir atnaujinus veiklą. Ir jo apimtis taip pat galima apskaičiuoti remiantis dabar teatruose ir koncertinėse įstaigose sudaromais preliminariais veiklos planais. Bet juk testuoti reikia ne vien meno kolektyvus, bet ir muziejų, bibliotekų darbuotojus. Ar kas nors analizuoja problemos mastą?

Kitas klausimas – vakcinavimas. Suprantama, kad visi kultūros žmonės negali pretenduoti į prioritetiškai vakcinuojamųjų sąrašus. Bet gal galėtų į juos patekti vyresni nei 60 metų aktoriai, režisieriai, muzikantai, choreografai, dirigentai – tie, kurie dirbdami kolektyve patiria didžiausią riziką. Juolab kad nemažai iš jų yra žinomi ir visuomenės pagarbą pelnę žmonės, kuriuos pirmiausia turėtume apsaugoti. Bet tam reikia politinių sprendimų.

Atskira sritis – kitų Europos Sąjungos šalių atvejų stebėsena: kaip kitose šalyse rengiamasi kultūrinių veiklų atvėrimui, o kai kur jos jau atsiveria. Iškart girdžiu ekspertų ir politikų atsakymus – kiekvienoje šalyje skiriasi atvejų skaičiai ir jų dinamika. Po ranka pavyzdžiai, kaip kai kurios šalys pabandė atlaisvinti karantiną, ir štai – užsikrėtimų atvejų šoktelėjo. Sunku tokius argumentus atremti neturint konkrečių atvejų duomenų ir analizės. Dar ir todėl šiuos duomenis turintys bei analizuojantys ekspertai gali daryti apibendrintas išvadas, gąsdinančias politikus bei visuomenę.

Gerai suprantamos šios baimės, nes niekas neturi tvirtų argumentų jiems atremti, kol nėra įvykęs visuotinis vakcinavimas. Tačiau Europos šalyse jau padaryti pirmieji autoritetingi tyrimai, kokia rizika užsikrėsti uždarose parodų, kino teatrų salių patalpose. Tyrimai aiškiai rodo, kad, paisant individualios apsaugos priemonių ir patalpų vėdinimo rekomendacijų, rizika ne ką didesnė negu prekybos centruose, kai atvejų skaičius nėra toks, kad siektų raudoną ribą. Apie juos ne kartą viešai kalbėta. Ir ką? Tradicinis atsakymas – dar ne laikas.

Lenkijos vyriausybė nuo vasario 12 d. leido terminuotam 2 savaičių periodui atidaryti visus šalies teatrus, koncertų sales, kino teatrus, laikantis rekomenduojamų sanitarinių priemonių ir 50 proc. salių užpildymo kvotos. Terminuotas periodas reiškia, kad per jį bus vykdoma stebėsena ir, jam pasibaigus, daromos išvados. Atvejų skaičius Lenkijoje panašus kaip ir Lietuvoje. Ką tai reiškia? Galima, žinoma, galvoti, kad šitaip politikai nusprendė „paeksperimentuoti“ su savo gyventojais. Bet nesunku įžvelgti ir toliaregišką požiūrį. Jis įpareigoja pačias kultūros įstaigas maksimaliai įmanomais būdais užtikrinti savo lankytojų saugumą ir ugdo visuomenės sąmoningumą. Nekalbant apie tai, kad šie pirmi žingsniai rodo, kad norima su visuomene tartis, nes, kaip žinoma, su virusu dar teks ilgai gyventi.

Neagituoju mūsų Vyriausybės tuoj pat pasekti Lenkijos pavyzdžiu. Nes žinau, kad taip nebus. Bet norėtųsi, kad, programiškai deklaruodama švietimo ir kultūros sąjungą, Vyriausybė būtų nuosekli ir savo praktiniais žingsniais. Kultūros nereikia laikyti už durų kaip drovios panelės, kuriai bus leista įeiti, kai visi vakarėlio dalyviai apšils. Ji pati žino savo vietą ir jos žmonės gerai supranta atsakomybę prieš visuomenę. O pastaruoju metu neblogai išmoko ir karantino pamokas. Juolab kad, pasak žinomo tarptautinio medicinos eksperto, apibrėžti, kaip gyventi su virusu, atsižvelgiant į teritorinius skirtumus, yra prioritetinis tikslas. Tad siekime jo kartu.