Nuomonės

2020.11.03 09:31

Audronis Liuga. Kultūros ministro kėdės klausimu

Audronis Liuga, teatro kritikas, LRT.lt2020.11.03 09:31

Po rinkimų prasidėjus naujos Vyriausybės formavimui ir ministerijos portfelių dalyboms, kultūrininkai pradėjo viešai nerimauti, kas vadovaus Kultūros ministerijai ir kaip kultūrai bus atstovaujama naujoje politinėje daugumoje.

Klausimai skamba su tradiciniais padejavimais, kad vangus Kultūros ministerijos vadovo rinkimas liudija, jog kultūra nėra prioritetas, nors tai įrašoma partijų rinkimų programose, ir užkalbėjimais, kad „politikai privalo įsisąmoninti kultūros reikšmę ir svarbą valstybės raidai“. Visa tai nuo seno sakyta, girdėta ir, tiesa sakant, nusibodę.

Kažin ar toks eilinis politikų sugėdijimas dėl kultūros prioriteto stokos ir šįkart ką nors pakeis. Na, bus naujas, kaip galima tikėtis, liberalių pažiūrų ministras. Ir pradės vadovauti ministerijai su įsisenėjusių problemų kupra, jau nekalbant apie pandemijos atnešamas negandas, kurios kaip cunamis siaubia visą kultūros lauką...

Šioje situacijoje pirmiausia norėtųsi atsiriboti nuo retorikos, kuri niekur neveda. Tiesą sakant, „reikšmę ir svarbą“ įvairūs kultūros lauko dalyviai gali suprasti įvairiai, priklausomai nuo savo grupinių arba institucinių interesų, kurie dabar susiveda į paprasčiausią siekį išgyventi. Todėl pirmiausia vertėtų klausti ne kaip naujasis vadovas užtikrins kultūros „reikšmę ir svarbą“ apskritai, bet kaip jis konkrečiai padės kultūros laukui išgyventi pandemijos periodą kuo mažiau nukraujavus ir atsitiesti jam pasibaigus.

Tai nėra vien pinigų klausimas. Kalba apie gebėjimą įžvelgti ir derinti atskiriems kultūros lauko dalyviams gyvybiškai svarbius interesus, nenuskriaudžiant kurio nors vieno kultūros sektoriaus ar žmonių grupės kito sąskaita. Kalba taip pat apie protingą ankstesnės Vyriausybės priimtų strateginių kultūros dokumentų ir kitų sprendimų taikymą arba pavienių jų pozicijų peržiūrėjimą įsiklausant į kultūros lauko atstovų pastabas, poreikius bei siūlymus.

Nereikia viešai badyti pirštais į kultūros lauką, kad jis siekia vykdyti veiklą ir išsaugoti darbo vietas tuo metu, kai verslas bankrutuoja. Suprantama, kad kultūra, tenkinanti visuomeninį interesą, negali išgyventi be valstybės subsidijų. Ypač kalbant apie bent dalinį dėl pandemijos patirtų nuostolių kompensavimą kultūros žmonėms, jiems stengiantis kaip įmanoma prisitaikyti prie esamos situacijos.

Todėl pirmiausia vertėtų klausti ne kaip naujasis vadovas užtikrins kultūros „reikšmę ir svarbą“ apskritai, bet kaip jis konkrečiai padės kultūros laukui išgyventi pandemijos periodą kuo mažiau nukraujavus ir atsitiesti jam pasibaigus.

Kiekvienas pagal galimybes nuo pavasario ieško galimų veiklos modelių, atsižvelgdamas į dažnai chaotiškus valdžios sprendimus ir siekdamas užsitikrinti minimalias egzistavimo sąlygas šiuo sunkiai prognozuojamu laikotarpiu. Periodiškai pasigirstantys teatrų ir koncertinių įstaigų prašymai leisti kiek įmanoma vykdyti veiklą ir priimti ribotą skaičių žiūrovų arba klausytojų net ir patiriant nuostolių reiškia ne šiaip norą išsiskirti, bet, paprastai sakant, siekį padėti tai visuomenės daliai, kuri nenori likti užsidariusi namie prie televizoriaus.

Visa tai yra nauja realybė, su kuria kaktomuša teks susidurti naujam Kultūros ministerijos vadovui bei jo komandai. Ji ypatinga dar ir tuo, kad verčia ieškoti netradicinių sprendimų ir išeičių. O jų neįmanoma rasti užsidarius ministerijos kabinetuose. Deja, pastarųjų ketverių metų ministerijos bendravimo su kultūros žmonėmis patirtis dažniausiai buvo būtent tokia. Įvairūs kultūros politikos sprendimai buvo priimami minimaliai konsultuojantis su kultūros lauku.

Nors buvusi Vyriausybė kultūrai praktiškai neteikė didesnės reikšmės, nepaisant skambių programinių šūkių ir valdančiosios partijos lyderio parodomojo vadovavimo Seimo Kultūros komitetui, vis dėlto istorijoje išliks jos reformatoriški užmojai pertvarkyti kultūros lauką. Ir praktiškai visi jie buvo vykdomi kabinetinio darbo stiliumi. Kultūros žmonės apie priimtus sprendimus, paremtus abejotino pobūdžio tyrimais neaiškiose darbo grupėse, sužinodavo tada, kai būdavo pakviečiami į viešus jau parengtų dokumentų aptarimus.

Dar daugiau – buldozerio principu Vyriausybė priėmė kai kuriuos kultūros veiklai atvirai kenkiančius sprendimus, kaip antai – dėl kultūros ir meno įstaigų buhalterijų konsolidavimo. Didžioji dalis šalies kultūros įstaigų iš paskutiniųjų stengėsi įtikinti Seimą ir Vyriausybę jį atidėti, nes jo įgyvendinimas sukeltų dar didesnį chaosą šiuo pandemijos laikotarpiu.

Viena iš pastaraisiais metais įsivyravusių viešai nedeklaruojamų kultūros politikos tendencijų – valstybinių ir nevalstybinių sektorių priešinimas. Jis vyksta prisidengiant „kultūros lauko optimizavimo“ vėliava. Per daug nesigilinant į atskirų įstaigų veiklos specifiką ir rezultatus (arba nenorint to daryti), aukščiausiu politiniu lygiu kalbama apie „išpūstą“ valstybės kultūros tinklą. Suprask – valstybinės įstaigos neekonomiškos ir neinovatyvios, o nevalstybinės, priešingai, yra šviesi kultūros ateitis. Remiantis tokiu požiūriu valstybės įstaigoms galima nuleisti veiklos modelius ir šitaip jas valdyti bei „optimizuoti“, o su nevalstybinėmis reikia kažkaip susitarti, pabrėžiant jų išskirtinę reikšmę.

Nekyla abejonių dėl navalstybinių organizacijų reikšmės kultūros ir švietimo srityse. Neverta laužyti iečių ginčijantis, kas efektyvesnis, nes skirtingų organizacijų skirtingos užduotys ir apimtys. Todėl kelia klausimų iš pažiūros gražus liberalų siūlymas „suvienodinti rinkos sąlygas tarp konkuruojančių kultūros sektorių“. Tiesa, įvairiose pasaulio šalyse tos sąlygos yra įvairios, bet iš esmės sistema veikia taip, kad valstybinėms įstaigoms valstybė deleguoja vienokias kultūrinės veiklos funkcijas ir jų vykdymą finansuoja iš mokesčių mokėtojų lėšų, o su nevalstybinėmis tariasi dėl kitokių ir remia atitinkamas jų veiklos kryptis bei projektus.

Pavyzdžiui, didelėms parodoms organizuoti, koncertams ar pastatymams įgyvendinti bei jų sklaidai būtina vienokio dydžio infrastruktūra ir žmogiškieji ištekliai, o nedidelės formos mobiliesiems kultūros projektams – kitokio. Ir tai anaiptol nėra kultūros produkto kokybės klausimas. O aktyvesniam bendradarbiavimui tarp sektorių pirmiausia aktualus ne apskritai „rinkos sąlygų“ vienodinimas, bet konkrečių įstatymų taisymas.

Šiandienėje situacijoje toks bendradabiavimas tikriausiai intensyvėtų, jeigu tam galėtų padėti pati Kultūros ministerija. Tačiau, kad taip vyktų, būtina tiesiogiai bendrauti su kultūros lauku, išgirsti jo nuomonę ne šiaip apie „kultūros reikšmę valstybės raidai“, bet apie specifines sistemines problemas ir siūlymus, kaip jas būtų galima spręsti.

Nors buvusi Vyriausybė kultūrai praktiškai neteikė didesnės reikšmės, nepaisant skambių programinių šūkių ir valdančiosios partijos lyderio parodomojo vadovavimo Seimo Kultūros komitetui, vis dėlto istorijoje išliks jos reformatoriški užmojai pertvarkyti kultūros lauką.

Gal būtų verta vykdyti mobilųjį kultūros lauko veiklos monitoringą pandemijos laikotarpiu pagal pavienius jo sektorius, ieškant efektyviausių turimų valstybės išteklių panaudojimo būdų.

Prieš priimant sprendimus Vyriausybėje dėl būtinų kultūros lauko veiklos suvaržymų karantino sąlygomis, gal vertėtų pasitarti su skirtingų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų arba jas vienijančių asociacijų atstovais, per šį pusmetį įgijusiais vertingos darbo pandemijos sąlygomis patirties. Vis aktualesnis tampa prevencinis kultūros lauko žmonių, turinčių glaudų kontaktą su žiūrovais (scenos meno atlikėjų), testavimas, kurį įstaigos sunkiai gali vykdyti savo turimais ištekliais.

Kita klausimų grupė – kaip atrodys kultūros laukas po pandemijos? Pavyzdžiui, kaip bus įgyvendinamas ankstesnės Vyriausybės priimtoje „Kultūros strategijoje 2030“ įtvirtintas kultūros įstaigų skirstymas į „pagrindines“ ir „nepagrindines“ bendros ekonominės situacijos ir valstybės biudžeto deficito fone. Jau kuriant šią strategiją ministerijos kabinetuose buvo numatytas neskelbiamas planas vienas įstaigas „optimizuoti“ iš esmės panaikinant, o kitas perkelti į regionus...

Tai tik keletas klausimų ir linkėjimų būsimam Kultūros ministerijos vadovui ir jo komandai. Kad ir kas vadovautų šiai „mažai naudingai“ ministerijai, kad ir kokios būtų naujų valdančiųjų kultūros politikos vizijos, ne nuo jų kultūra prasidėjo ir ne su jais baigsis. Ir būtų gerai nepamiršti, kad jos sąvoka platesnė už „kultūros produktų ir paslaugų vartojimą“, prie kurio pastaraisiais metais esame nuosekliai pratinami. Tai ir reiškia aktyviai gyventi kultūros gyvenimą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt