Vienas žymiausių XVII a. pradžios Europos karvedžių, Žemaitijos seniūnas (nuo 1599 m.), LDK didysis etmonas (1605–1621), Vilniaus vaivada (1616–1621), Šklovo, Myšo ir Bychavo grafas, LDK valstybės karo, švietimo ir kultūros veikėjas.
Būsimasis karvedys gimė 1560 m. Žemaitijos seniūno ir Vilniaus kašteliono Jono Jeronimaičio Chodkevičiaus bei Krokuvos kašteliono Martyno Zborovskio dukters Kristinos šeimoje. Nuo 1573 m. studijavo Vilniaus jėzuitų kolegijoje, o 1586–1590 m. teisės ir filosofijos žinių sėmėsi Ingolštato ir Padujos universitetuose. Nuo vaikystės buvo linkęs prie karo meno, buvo nuvykęs į Maltą, kur domėjosi karo taktikos naujovėmis.
Grįžęs po studijų į Lietuvą, Jonas Karolis Chodkevičius atsidėjo nuolatinei karo tarnybai, dalyvavo su savo būriais karinėse ekspedicijose Lenkijoje ir Moldavijoje. Netrukus buvo paskirtas Žemaitijos seniūnu (1599 m.), po 2 m. tapo Lietuvos lauko etmonu, o 1605 m. – LDK didžiuoju etmonu. 1601–1609 m. vadovavo Lietuvos kariuomenei kovose su Švedija dėl Livonijos žemių, o iki 1618 m. – Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės žygiams į Maskvą. 1616 m. buvo paskirtas Vilniaus vaivada, t. y. tapo dešiniąja didžiojo kunigaikščio ranka.
Jis vadovavo ne vienam garsiam mūšiui su švedais, maskvėnais ir turkais, tačiau nemarią karvedžio nugalėtojo šlovę, išlikusią šimtmečius istorinėje atmintyje, jis iškovojo Salaspilyje (Kircholme), Livonijoje, 1605 m., kai su triskart mažesnėmis pajėgomis (apie 4 000 karių) nugalėjo Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamą galingą (14 tūkst.) kariuomenę. Šio mūšio pergalė išgarsino jį visoje Europoje ir už jos ribų: jį sveikino popiežiaus Pauliaus V, Šventosios Romos imperatorius Rudolfas II, Anglijos karaliaus Jokūbas I, Osmanų imperijos sultonas Achmedas I, Persijos šachas Abasas I Didysis. Flandrijoje buvo audžiami šilkiniai gobelenai, vaizduojantys Kircholmo mūšį.
Šlovės akimirka, kai J. K. Chodkevičius su triskart mažesnėmis pajėgomis nugalėjo galingą priešą, buvo įamžinta to meto kūriniuose.
Du iškilūs senosios literatūros atstovai, kurių kūriniai įeina į auksinį LDK baroko literatūros fondą – švedų kilmės poetas, jėzuitas, VU profesorius Laurencijus Bojeris ir to paties universiteto auklėtinis bei profesorius, poetas, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas Sarmatų Horacijumi, Motiejus Kazimieras Sarbievijus savo kūriniuose įamžino karvedžio pašlovinimą arba kaip pasakytų amžininkai – glorificatio dux militum.
Šio mūšio pergalė išgarsino jį visoje Europoje ir už jos ribų: jį sveikino popiežiaus Pauliaus V, Šventosios Romos imperatorius Rudolfas II, Anglijos karaliaus Jokūbas I, Osmanų imperijos sultonas Achmedas I, Persijos šachas Abasas I Didysis.
Pirmasis jų grožiniame kūrinyje „Karolomachija“ (Carolomachia, Vilnae, 1606) aprašė dviejų Karolių mūšį, vaizdingai perteikė karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus savybes: patriotiškumą, meilę karaliui ir tėvynei, pabrėžiama išmintis, toliaregiškumas, drąsa, stiprumas bei karingumas, nesvetimas jam pamaldumas ir dievobaimingumas bei kitos vertybės.
Didysis karvedys sėkmingai kovėsi su priešu ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Susodino pėstininkus į prekybos laivus ir apginklavo juos patrankomis, naktį iš 1609 m. kovo 23 d. į 24 d. jis atakavo Salacgryvos uoste stovėjusią švedų eskadrą. Padegęs kelis laivus, jis privertė švedų karo laivyną bėgti, užėmė uostą su jame buvusiomis švedų amunicijos ir ginkluotės atsargomis.
Jau ne taip puikiai jam sekėsi ATR kare su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Nors 1611 m. birželį pavyko atsiimti Smolenską, beveik 100 m. priklausiusį Maskvai, tačiau kitais metais teko atsitraukti. 1613–1615 m. J. K. Chodkevičiaus vadovaujama kariuomenė gynė nuo rusų puolimų Smolensko vaivadiją. Nepasisekė ir naujas 1617–1618 m. žygis į Maskvą, nominaliai vadovaujamas karalaičio Vladislovo Vazos. Maskva liko neužimta, o konfliktas baigėsi 1618 m. pabaigoje, sudarius Deulino paliaubų sutartį.
Paskutiniame mūšyje 1621 m. rudenį ties Chotynu (prie Dniestro, Ukrainoje) jo vadovaujama maždaug 70 tūkst. jungtinė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė sėkmingai atrėmė keliskart gausesnės Turkijos ir Krymo totorių kariuomenės (apie 220 tūkst. karių) puolimą ir taip šlovingai sustabdė Vidurio Europai grasinusią Osmanų imperijos jėgą.
Jonas Karolis Chodkevičius išgarsėjo ne tik kaip puikus karybos strategas ir taktikas, bet ir kaip gabus organizatorius bei administratorius, pasižymėjo dideliu uolumu ir katalikišku pamaldumu: tėvoninėse valdose jis fundavo jėzuitų bažnyčias ir vienuolynus, steigė parapines mokyklas bei jėzuitų kolegijas, kūrė miestus, statė tvirtoves jam pavaldžiose LDK teritorijose.
Legendinio karvedžio nuveikti žygdarbiai bei kilnūs darbai ir po mirties jam teikė šlovę. Joną Karolį ir jo pergales apdainavo žymūs poetai, jo portretus, gyvenimo ir mūšių scenas tapė lenkų, lietuvių ir užsienio dailininkai, apie jį buvo rašomos knygos, pasakojama istorijos vadovėliuose.
Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus 400-ąsias mirties metines, mes turime prisiminti svarbiausius veiklaus karvedžio gyvenimo momentus: dalyvavimą mūšiuose, iškovotas pergales bei visus išmintingo senatoriaus, visuomenininko ir kultūros veikėjo nuopelnus.
