Partizanas Savulionis, buvęs Kauno policijos vachmistras, netikėtai užbėgo ant Petro Vileišio tilto ir nutraukė laidus, kurie vedė į raudonarmiečių paruoštus sprogmenis. Ten pat ant tilto jį nukovė. Bet tiltas liko – vienintelis neišsprogdintas Kauno tiltas. Vėliau šiuo tiltu į Rytus riedėjo Vermachto tankai.
Partizanas Savulionis neabejotinai turėjo vardą. Galbūt ir šeimą. Deja, man nepavyko aptikti nei jo vardo, nei artimųjų. Matyt, partizano Savulionio vaikaičiai nėra linkę fotografuotis žurnalų viršeliams ir visiems pasakoti, koks didvyris buvo jų senelis. Greičiausiai, partizano Savulionio palikuoniai išvis nežino apie jo žygdarbį.
Nei išgelbėtas tiltas, nei link jo vedančios gatvės ar šalia esančios mokyklos beigi bibliotekos nėra pavadintos partizano Savulionio vardu. Ant Vilijampolės tilto 1941 m. birželio pabaigoje žuvęs partizanas Savulionis žuvo ne tik fiziškai. Žuvo ir kaip istorinė asmenybė – tapo didvyriu, kurio niekas nežinojo ir neatsiminė. Užmaršties vieta.
Tuo tarpu kiti du to dramatiško laikmečio veikėjai, kurių nuveikti darbai kelia daug įvairių klausimų, įamžinti ir dargi yra tapę karų dėl atminties priešakinėmis pozicijomis. Tiedu asmenys – Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – tam tikrų visuomenės grupių pasaulėvaizdyje tapę kertiniais Birželio sukilimo akmenimis. Vienas veikėjas neseniai samprotavo, kad, jeigu kitaip manantiems bus užleistas Genocido centras, Birželio sukilimas bus ištrintas iš mūsų istorinės atminties, sumaišytas su žemėmis ir taip neabejotinai bus patvirtinti patys grubiausi Rusijos propagandos teiginiai. Pralaimėtas karas dėl istorijos.
Šis palyginimas – niekam nežinomo Birželio sukilimo didvyrio Savulionio ir nuolat linksniuojamų kontroversiškų Škirpos ir Noreikos – puiki iliustracija dalies mūsų visuomenės požiūrio į istorinę atmintį. Nė žingsnio atgal. Arba visi buvo didvyriai, arba visi buvo niekšai. Tik juoda ir balta. Jokių pustonių negali būti. Arba visi buvo šventi, arba visi buvo demonai. Ir taškas.
O be taško – dar ir permanentinė Rusijos grėsmė, kurios akivaizdoje bet kurį, manantį kitaip, galima apšaukti naudingu idiotu ar netgi Kremliaus įtakos agentu. Ir retam gali rastis drąsos viešai iškelti klausimą – kodėl reikia taip įnirtingai plauti kažkieno mundurus, kai pilna didvyrių švariomis uniformomis?
Ir čia mums reikia sau atsakyti: kokia Lietuvos visuomenė mirtino pavojaus akimirką bus stipresnė, atsparesnė priešiškai propagandai? Ar ta, kuri buvo maitinama sava propaganda, savais romantizuotais vaizdeliais apie niekada neklystančius didvyrius? O gal visgi ta, kuriai buvo leista žinoti tiesą – dažnai skaudžią ir visai neįkvepiančią, tačiau tiesą?
Kaip nesunku suprasti, šį tekstą įkvėpė tebevykstantis aršus konfliktas dėl Genocido centro. Nors sąmoningai siekiama sukurti įspūdį, kad tai, kas vyksta, tėra kažkokios vidinės rietenos tarp departamentų, skyrių ar tiesiog kažkuo nepatenkintų istorikų bruzdėjimai, tačiau konfliktas dėl Genocido centro yra daug daugiau. Tai dviejų skirtingų ideologijų, dviejų skirtingų požiūrių į Lietuvos istoriją susidūrimas.
Vienoje pusėje – jau minėti mundurų plovėjai – tie, kurie norėtų, kad Lietuvos istorija skambėtų it romantizuota pasaka. Kur visi, kovoję už Lietuvą, automatiškai – didvyriai, be jokių abejonių ir nepatogių biografijos epizodų. Šventieji.
Kitoje barikadų pusėje – žvelgiantys į Lietuvos istoriją realistiškai. Suvokiantys, kad istorinė asmenybė viename savo gyvenimo epizode gali būti didvyriu, o kitame – niekšu. Kur istoriniai veikėjai – žmonės. Kartais verti pasigėrėjimo ir apdovanojimų, o kartais – šlykštūs ir niekingi.
Ir čia galima kelti svarbiausią klausimą – kuri iš šių ideologijų Lietuvai naudingesnė? Ar ta, kurios vertybė – geras įvaizdis, nors ir pasiektas nutylėjimais ar netgi atviru melu? O gal visgi ta, kurios vertybė – tiesa? Kartais nepatogi, kartais nemaloni, kartais sunkiai suvokiama, tačiau tiesa?
Agresyvaus kaimyno iš Rytų grėsmė Lietuvai bus nuolatinė. Gal mus vieną dieną netgi okupuos – kas žino, kokios mintys gali šauti Kremliaus šeimininkams. Ir čia mums reikia sau atsakyti: kokia Lietuvos visuomenė mirtino pavojaus akimirką bus stipresnė, atsparesnė priešiškai propagandai? Ar ta, kuri buvo maitinama sava propaganda, savais romantizuotais vaizdeliais apie niekada neklystančius didvyrius? O gal visgi ta, kuriai buvo leista žinoti tiesą – dažnai skaudžią ir visai neįkvepiančią, tačiau tiesą?
Mano nuomone, atsakymas slypi „Tautiškos giesmės“ eilutėse: „Ir tiesa, ir šviesa mus žingsnius telydi.“ To ir norėčiau palinkėti visiems, laužantiems ietis dėl istorijos, – nepamiršti, kad svarbiausia yra tiesa, kad ir nepatogi.
Tai pamiršus, nebeliks fundamentalaus mūsų pranašumo prieš tuos, nuo kurių ginamės. Liks tik vėliavos, atminimo lentos ir anekdotais virtusios pasakos apie šventuosius didvyrius išplautais mundurais.
