Burnose sustingsta šakutės. Gerklėse – degtinė. Landsbergis. Landsbergis, – ištaria kažkas užstalėje, galbūt teta Irena, galbūt senelis Albertas. Giminės, draugai ir artimieji, susirinkę neiškilmingan posėdin, nuščiūva. Landsbergis. Į sceną įžengė Landsbergis.
„Sugriovė kolūkius, visus ubagais paleido!“ – rėkia iš vieno balta staltiese it plonu ledu padengto stalo kranto. „Laisvą Lietuvą atkūrė ir žemę grąžino!“ – atitaria iš kito. „Kam ta laisvė, – burba kažkas, – jei pinigų nėra, jei darbo nėra.“ „Nemokat, nenorit dirbti, – atsako. – Todėl nei darbo, nei pinigų nėra.“ Ir taip iki pykčių. Nėra namų be dūmų, sakoma. O ten, kur į sceną įžengia Landsbergis, – dūminės pirkios.
Visur jos. Nėra pastogės Lietuvoje, kur nesiginčijama dėl Landsbergio. Nėra žmogaus, neturinčio nuomonės apie jį. Vienų nuomone, reikėtų jį nedelsiant nustumti nuo pianino ir mostelti per galvą šachmatų lenta. Kiti pasirengę nedelsdami stoti it prieš tankus kadaise Karoliniškėse. Mirti už jį, nors ir šakute, nors ir butelio nuodauža atsimušinėjant nuo antpuolių. „Megztos beretės!” – rėkia kažkas. „Vatnikai!” – atsakoma jiems.
Kalbant juokais, Landsbergis seniai turėjo tapti lietuvių kalbos terminu, reiškiančiu kraštutinį nuomonių išsiskyrimą. „Tarp mūsų įvyko landsbergis“, – galėtų besiskiriančios poros nurodyti teismui. „Susiginčijom su Arūnu iki visiško landsbergio“, – rašytų pasiaiškinimus policijai susipliekę draugai. Aišku viena – ten, kur Landsbergis, ten baigiasi santarvė ir prasideda ginčas. Su visomis įmanomomis pasekmėmis.
Ilgai galima būtų svarstyti: kieno ašis jis yra? Ar Landsbergis mūsų visuomenės sąmonėje skiria patriotizmą nuo konformizmo, ar darbštumą bei ryžtą nuo tingumo ir bailumo? O gal Landsbergis – skirtis tarp anos, tarpukario Lietuvos – nutolusios ir negrįžtamai prarastos, ir sovietinės – taip pat negrįžtamai išvarytos, tačiau dar daug laiko hieroglifų palikusios? Nelengva atsakyti į šiuos klausimus. Gal net neįmanoma. Tikriausiai ir nereikia.
Praėjus trisdešimčiai metų nuo Sausio 13-osios – dienos, kai Landsbergis dar nebuvo landsbergis ir tauta dar galėjo vieningai griūti po sovietiniu tanku, Landsbergio klausimas dėl elementarių priežasčių praranda aktualumą. Mūsų dienomis korona yra landsbergis – landsbergis tarp tų, kurie sąžiningai nešioja kaukes, ir tų, kurie rėkia, kad pats virusas tėra kaukė. Ir plaučių ventiliatorius – kaukė, ir uždaras karstas – kaukė. Kuo pastarųjų daugiau, tuo greičiau išeina tie, kuriems tebeaktualus Landsbergio klausimas. Kartų kaita. Trisdešimt metų.
Ar Landsbergis mūsų visuomenės sąmonėje skiria patriotizmą nuo konformizmo, ar darbštumą bei ryžtą nuo tingumo ir bailumo? O gal Landsbergis – skirtis tarp anos, tarpukario Lietuvos – nutolusios ir negrįžtamai prarastos, ir sovietinės – taip pat negrįžtamai išvarytos, tačiau dar daug laiko hieroglifų palikusios?
Ir visgi šiomis sausio dienomis Landsbergis tebėra svarbus ir aktualus. Kai tada tūkstančiai televizijos žiūrovų girdėjo mirštančios Loretos diktuojamą telefono numerį, maža buvo abejojančių, kad Dainuojančiai mūsų revoliucijai žlugus, loretų – tankais sutraiškytų, buožėmis uždaužytų, kuopomis išžagintų ir su žemėmis sumaišytų – bus šimtai, o gal ir tūkstančiai. Ir tada Landsbergis nebuvo landsbergis. Jis buvo tas, kuris it Mamontovo laužo šviesa akloje naktyje teikė milijonams viltį ironiškais, bet paprastais žodžiais: Lietuva be televizijos išsikovojo Nepriklausomybę tada, aštuonioliktais, išsikovos ir vėl.
Išsikovojo. Ir Landsbergio – tos laužo šviesos, sujungusios mūsų visuomenės viltį ir skausmą šaltoje sausio naktyje, tapsmas užstalės ginčų objektu, Landsbergio tapsmas landsbergiu – prabangos reikalas.
Prabangos, kurios nebūtume turėję, jei šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių, paprastų paprasčiausių žmonių, Nepriklausomybės aikštėje iš termosų gėrusių arbatą ir šlamštusių sumuštinius, nebūtų įteigę sau makabriškos mantros – tik per mano lavoną.
Pasiryžti tam, pasiryžti tapti margiriais, kalantomis ir asanavičiūtėmis – nelengva. Tam reikia žynio. Tam reikia lyderio. To, kurio vardas bus maišomas su mėšlu sovietijos laikraščių puslapiuose. To, kurio po Dainuojančios revoliucijos kritimo, būtų laukusi mirtininkų kamera Minsko tardymo izoliatoriuje – ten tuo laiku šaudė lietuvius. Ir šis žynys, šis lyderis, ši potenciali auka buvo jis – Landsbergis.
Ir mes laimėjome. Ir savo kailiu patyrėme, kad kiekviena pergalė yra šiek tiek pralaimėjimas. Dešimtasis dešimtmetis buvo sunkus, daug kam atrodė, kad pergalė išvis tebuvo Pyro. O gal net ir kamikadzės.
Mes laimėjome ir Landsbergis tapo landsbergiu. Laisvos šalies laisva visuomenė – pergalės rezultatas – įgavo prabangą kritikuoti savo dievukus. Landsbergį netrukus sumaišė su purvu – apkaltindami dėl visų kasdienos negandų. Jei būtumėm pralaimėję, nieko panašaus nebūtų nutikę. Landsbergis būtų šventas didvyris ir kankinys. Bet mes laimėjome. Ir čia netinka žodis „deja“. Čia tinka kitas žodis – laimei.
Bet jei drįstate mesti į jį akmenį, raskite drąsos atsakyti sau: jei tada mes būtumėme pralaimėję, ar jo kišenėse kas nors būtų radęs trisdešimt sidabrinių?
Lietuva, kurioje gyvename pastaruosius trisdešimt metų, – neabejotinai yra Landsbergio Lietuva. Gal todėl, kad jis – mūsų Nepriklausomybės vedlys – padėjo tvirtus pamatus tam, ką turime dabar. Gal todėl, kad, padėdamas šiuos pamatus, jis amžiams sunaikino jaukią konformizmo aslą, kuri daugeliui buvo brangesnė už nuosavą motiną. Gal todėl jis – Landsbergis – tapo amžinų ginčų objektu ir, kai kurių lūpose, – keiksmažodžiu. Gal. Turbūt. Tikriausiai.
Šie trisdešimt metų nuo nakties, kai Vilniaus gatvėmis žlegėjo tankai, nebuvo lengvi. Daug kas nusivylė Lietuva ir pakėlė sparnus ar net susirišo tautinį kaklaraištį – ne, ne tą tautinę juostelę, kurią nešioja Landsbergis, virvę, virvę ant šviestuvo. Kai kas sakytų, kad jis – Landsbergis – asmeniškai dėl to kaltas. Bet jei drįstate mesti į jį akmenį, raskite drąsos atsakyti sau: jei tada mes būtumėme pralaimėję, ar jo kišenėse kas nors būtų radęs trisdešimt sidabrinių?
Mes visi, nors kai kurie jo pavardę prilygina keiksmažodžiui, žinom, kad ne. Ir mes visi – žmonės, mums būdinga viską racionalizuoti, viską maišyti su mėšlu. Mums būdinga trypti savo didvyrius, ypač tuos, kurie laimėjo.
Ir jis laimėjo. Nors dabar daug kam tik kaip landsbergis – iš mažosios raidės, tačiau kuo daugiau laiko prabėgs, kuo daugiau kartų pasikeis, tuo labiau Landsbergis jis bus. Iš didžiosios – pačios didžiausios – raidės.
Laikas bėga, kartos keičiasi. Mes įvertinsim savo pergalę, mes įvertinsim savo didvyrius. Anksčiau ar vėliau – neišvengiamai. Su tuo mus visus ir sveikinu šią tragišką Lietuvai dieną.
