Nuomonės

2020.11.25 11:27

Darius Indrišionis. Paleisim juos per kaminą. Atsakymas Vilmai Losytei

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2020.11.25 11:27

O prieš tai – dar iki to, kol tie visi senoliai, rizikos grupės asmenys išmirs – atimsim jų pensijas. Jas išdalinsim vaikams ir jaunimui. Kiekvienam išeis po elektrinį paspirtuką. Ura! Tegyvuoja laisvė!

Aukščiau esantis groteskas – ironiškas šypsnis, skirtas prieš kelias dienas LRT.lt portale pasirodžiusiam Vilmos Losytės tekstui „Sveikata, lygybė, brolybė“. Jame buvo gausiai remiamasi vienu šių laikų prancūzų filosofu (kurį, tiesą sakant, vargu ar galima įvardinti neginčytinu ir visus aplink nustelbiančiu genijumi) ir iš esmės duodama suprasti, kad dabartinė pasaulinė kovos su COVID-19 strategija (besiremianti griežtais karantinais ir aktyvaus socialinio gyvenimo ribojimu) yra neteisinga.

Taip pat skaitykite

Teisinga, anot teksto autorės, būtų nevaržyti jaunimo laisvės, nevergauti sveikatos kultui ir... nesaugoti vyresniosios kartos. Paaukoti. Citata iš V. Losytės teksto: „Filosofas ryžtingai klausia: ar verta aukoti jaunąją kartą tam, kad išgelbėtumėme keletą senolių?”

Nenorėčiau ištraukinėti frazių iš konteksto, tačiau iš čia pacituoto filosofo Andre Comte-Sponville'io (kurio nuomonę V. Losytė akivaizdžiai palaiko) retorinio klausimo akivaizdu, kiek manipuliatyvūs yra tokie svarstymai. Apie kokį jaunosios kartos aukojimą čia kalbama? V. Losytei užkliūva ribojimas karantino metu laisvai nusipirkti knygų, gėlių ar žaislų – tenka pirkti internetu. O taip, išties – didžioji auka: prarastas džiaugsmas pavartyti knygą prieš perkant. Pauostyti gėles. Parodyti vaikui žaislus. Didžioji tragedija. Jaunosios kartos aukojimas.

Taipgi klausimas kiltų ir apie keletą išgelbėtų senolių. Keletą. Nes visi kiti išmirs ir taip. Neišgelbėsim. Niekas nepadės – nei karantinas, nei saviizoliacija, nei lovos režimas, liepžiedžių arbata, kvėpavimas verdančių bulvių garais. Nepadės nei „Justai, paskambink į greitąją“, nepadės nei ligoninė, nei deguonies aparatas, nei plaučių ventiliacija. Tik morgas, karstas, Mocarto „Rekviem“ iš kompaktinio disko ir maždaug Sabonio gylio duobė – vienintelis kelias visiems tiems likusiems nelaimingiems senoliams. Amen.

Vilma, atskleisiu Jums paslaptį. Mes irgi kažkada būsim seni. Galimai. Arba vyresni. Pensinio amžiaus. Virš šešiasdešimties. Ir mus taip pat kažkada kas nors – kokios nors kitos pandemijos akivaizdoje – norės paaukoti. Nes juk labai faina nesėdėti namie, neklausyti paskaitų per „Zoom'ą“, pirkti knygas ne internetu bei gerti vyną prancūziško stiliaus restoranuose su gražiomis moterimis ir vyrais (pagal poreikius). Bet tai praeina. Deja. O gal ir laimei.

Ir ateina laikas, kai tu suki galvą, kur rasti antrą ar trečią darbą tam, kad galėtum bent kažką parnešti į namus. Ateina laikas, kai neberūpi vynas ar kolegų bei kolegių bučiavimas į abu žandus susitikus gatvėje – parūpsta kelios valandos miego iki to, kai tu vėl atsikeli ir varai – ir taip be perstojo. Kartais iki pensijos, kartais ir po jos. O po to kažkas nusprendžia, kad vynas ir knygų pirkimas ne internetu (didžioji jaunimo auka) yra visgi svarbiau. Ir tave paaukoja pro Kėdainių krematoriumo kaminą. Basta. Game over.

Vilma, atskleisiu Jums paslaptį. Mes irgi kažkada būsim seni. Galimai. Arba vyresni. Pensinio amžiaus. Virš šešiasdešimties. Ir mus taip pat kažkada kas nors – kokios nors kitos pandemijos akivaizdoje – norės paaukoti.

Galima būtų imti sakinį po sakinio ir kritikuoti. Dekonstruoti. Bandyti aiškinti, kodėl tai nelogiška ir neteisinga. Kodėl Jūs, Vilma, ar Jūsų mėgstamas prancūzų filosofas esate neteisūs. Bet nereikia. Mes visi suprantame, kad visuotinis karantinas, socialinio gyvenimo apribojimai ir kitos kovos su korona priemonės – tai ne tik tam, kad būtų apsaugota mūsų visuomenių vyresnioji karta. Senoliai. Visa tai – kad būtume apsaugoti mes patys.

Apsaugoti mus nuo to debiliško džiaugsmo žmogaus, kurio troba sudegė, tačiau prie klėties užsiliko puslitris degtinės. Apsaugoti mus nuo tuštybės jausmo, pilko ir nuasmeninto pasitenkinimo žmogaus, pamiršusio savo šaknis ir nusispjovusio į šulinį, kurio vanduo išgelbėjo jį nuo mirties. Teigti, jog laisvė – banali ir hedonistiška laisvė – galėtų būti svarbiau nei gyvybės tų, kurie kadaise atsisakė savųjų saksofonų, savojo vyno ir savojo nerūpestingo džiaugsmo tam, kad mes it ta vėliau nedėkinga dukra iš Selmos Lagerliof „Portugalijos karaliaus“ miegotumėm ne ant šiurkščios vilnos, o ant švelnaus šilko – teigti tai yra neteisinga. Ciniška. Žema. Netgi šlykštu.

Mes turim laikytis išvien. Galbūt aukoti savo džiaugsmą, savo vyną. Galbūt pirkti knygas internetu. Mes turim, nes žmogaus teisė užaugti remiasi į pareigą rūpintis tais, kurie mus užaugino. Ir nepaaukoti jų lengva ranka taip, kaip jie mūsų kadaise nepaaukojo. Galbūt tada, kai mes tebuvome kažkodėl vėluojančios menstruacijos mylimos merginos įsčiose – grasinančios atimti tą jaunatvišką nerūpestingą džiaugsmą, vyną ir įvairiaspalvę pavasario saulę.

O jei mes neturim, o jei mes pasirenkame aukoti – bijau, jog mūsų laisvė ir džiaugsmas apkars. Vemti vers šnekos apie gyvenimą ir mirtį visuomenėje, kurioje tave gali paaukoti it Jurgio Savickio novelėje – it gyvybę tau išgelbėjusį šunį – eketėje. Kad tik nebūtų, Vilma, su mumis, pragmatiškais hedonistais savo senelių, dėdžių ir tėvų aukotojais taip, kaip kadaise poetas Jonas Strielkūnas rašė savo „Ironiškuose paradoksuose“: „Atėjo meilės laikas – ir mylėti / Dar buvo ką, bet nebebuvo kam.”

Norėčiau, jog meilės laikas – laimės laikas – laikas, kai baigsis pasaulį sukausčiusi pandemija, dėl kurios tu staiga suvoki, jog mylimos merginos negali nusivesti į restoraną ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl, kad restoranas neveikia – ateis, ir mylėti bus ir ką, ir kam. Ir tai bus tikroji laisvė, lygybė ir brolybė. Tačiau dabar – svarbiausia sveikata. Dabar svarbiausia laikytis kartu ir aukoti savąjį džiaugsmą bei laisvę dėl tų, kurie savąją laisvę ir džiaugsmą kadaise dėl mūsų paaukojo.

Išlikim žmonėmis. Vertinkime kiekvieną gyvybę. Ir tada nereikės priešpriešinti tų, kurie miršta respublikinių ligoninių lovose, prijungti prie plaučių ventiliatorių, su tais, kurie žūva migrantų iš karo krečiamos Sirijos prigrūstuose laivų triumuose.

Jei kiekvieną žmogų suvoksime kaip Dievo dovaną, o kiekvieną išsaugotą gyvybę kaip pergalę – mūsų laisvė, lygybė ir brolybė gali tapti permanentinė. Tokia, kokios nesudrums jokie virusai ir pandemijos.

Populiariausi