Nuomonės

2021.02.08 18:36

Gintautas Mažeikis. Rusija ir revoliucijos šmėkla

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius, LRT.lt2021.02.08 18:36

Po visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado – vaidenasi revoliucijos, o gal ir katastrofos šmėkla, anaiptol dar ne tikrovė ir nežinia, kada ji bus tikrovė. Po Rusiją ji klajoja jau nuo Gulago laikų, gerokai anksčiau, nei įvyko Černobylio katastrofa 1986 m., kai ir pradėjo plyta po plytos griūti SSRS. Atrodė, kad Gulago aukų – baisios atminties – pareikalauta revoliucija prasidės po pučo Maskvoje 1991 metais. Visos šios istorijos pabaiga būtų Lenino mauzoliejaus uždarymas, komunistų partijos uždraudimas, stalinizmo laikotarpio aukų pagerbimas ir autoritarinės valdžios išmontavimas.

Tada griuvo SSRS, o ne mauzoliejus, kuris liko Rusijos atminties siurrealistinius simboliu, kai viešai suderinamas Leninas ir imperatorius Nikolajus II. Šizofrenija? Rusijoje po Dūmos sušaudymo iš tankų 1993 m. pradėjo ryškėti nauja, autoritarizmo ranka. Jos pradininkas buvo anaiptol ne Putinas, o –B. Jelcinas, panaikinęs stiprią opoziciją. Kieta ranka buvo teisinama siekiu išsaugoti valstybę. Apie KGB ir komunizmo teismą jau nebebuvo kalbos. Mauzoliejus ir urnos Kremliaus sienoje laimėjo. Komunistai ir nauja FSB greitai atsigavo ir susiliejo su iš jų pačių gimusiais oligarchais, buvusiais komjaunuoliais ir partiniais vadovais. Gulago aukų atmintis buvo atidėta į šoną, paskui varžoma ir net draudžiama, ribojant Memorialo organizacijos veiklą, nepripažįstant Holodomoro Ukrainoje ir Kazachstane ir restauruojant stalinizmo simbolizmą.

Naujieji antiputiniški ir kartu už Navalną protestai yra chaotiški, dar nelabai aiškūs, kas yra nauji lyderiai ir kokie programiniai tikslai. Svarbiausia – juose viešai nekalbama apie komunizmo nusikaltimų teismą ir beveik nešnekama apie visos valdžios architektūros pertvarką. Tačiau protestuotojai ir Minske, o dabar ir Peterburge bei Maskvoje vis dažniau kartoja: „niekas nepasikeitė“ arba „1937-ieji – vėl už sienų“. Tai ir yra šmėklos balsas. Jos suaktyvėjimą (negali sakyti, kad pagyvėjimą) paskatino ne tik dabartinis Navalno suėmimas – tai tik regimasis konflikto paviršius. Prabudimą paskatino ir sava 2012 m. šimtatūkstantinių protestų atmintis, bet dar labiau – 2013–2014 m. Kijevo Maidanas ir 2020 m. Minskas. Rusijos postgulaginės revoliucijos šmėkla nežino ką kopijuoti: juk ne 1789 m. Didžiąją Prancūzijos revoliuciją ir juo labiau ne 1917 m. Spalio, nuo ko visa ir prasidėjo. Tada ką – Rumunijos sukilimą ir kartu N. Ceaușescu ar Libijos revoliuciją ir Muammaro al-Gaddafi likimą? Sprendžiant iš istorijos, postgulaginė revoliucija turėtų būti kitokia, mums dar nežinoma, nes tokio masto atminties tragedija yra nebent Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje.

Naujieji antiputiniški ir kartu už Navalną protestai yra chaotiški, dar nelabai aiškūs, kas yra nauji lyderiai ir kokie programiniai tikslai. Svarbiausia – juose viešai nekalbama apie komunizmo nusikaltimų teismą ir beveik nešnekama apie visos valdžios architektūros pertvarką.

Filosofas J. Derrida pastebėjo, kad Markso ir Engelso komunizmo šmėkla, kai klaidžiojo po Europą, kopijavo Hamleto tėvo vaiduoklį, kuris blaškėsi po rūmus bandydamas suprasti, kas gi yra kaltas. Juk miręs miegodamas, pasak legendų, neprisimena žudiko, todėl jo siela staugia keršto, kurio pati nežino. Kaip ir Hamleto tėvo, komunizmo šmėkla dar nesuvokė, kas yra kaltas, nors dėl savo būklės, dėl šimtų tūkstančių fabrikuose nukankintų darbininkų, tarp jų ir tūkstančių vaikų, reikalavo ugnies ir šautuvų. Šmėklinė būklė reiškia tik bendrą nuojautą, o ne racionalų planą ir juo labiau ne demokratinį, ne teisinį procesą, o veikiau katastrofišką kerštą. Dabartinis vaiduoklio vapėjimas Rusijoje ir aplink ją pasireiškia pranašystėmis, dažniausiai tuščiomis, protesto akcijomis, dar atsitiktinėmis ir niekur nevedančiomis bangomis, kylančiomis ir slūgstančiomis. Vis dėlto tuo metu gimsta protesto subkultūra, kuri kaupia patirtį, ir Kremlius tam labai padeda ir siaubingai bijo. Jau šiandien socialiniuose tinkluose yra grupių, kurios dalijasi suėmimo, izoliatorių, kalėjimų patirtimi, drąsinimais, solidarumu ir pastebėjimu, kad baimė tiesiog paralyžiuoja Putino valdžią, kuri gainioja dešimtis tūkstančių omonininkų net ir tada, kai niekas neišeina protestuoti. Naujoji, dar iki galo nesusivokusi, bet greitai besiformuojanti protesto subkultūra, ne tik Navalno štabai, ir yra ta jėga, kuri gali išgirsti Gulago šmėklos balsą ir įgyvendinti postgulaginę revoliuciją.

Šios visai santvarkai grūmojančios šmėklos nereikėtų painioti su Kremliaus dirbtinai sukurta ir oficialiai puoselėjama „Nemirtingojo pulko“ tradicija, kai visuose miestuose šimtai tūkstančių rusų išeina į gatves su Antrajame pasauliniame kare žuvusių ar jau po karo mirusių karių fotografijomis, didelėmis kaip plakatai. Ir vis dėlto ši propagandinė akcija nėra šmėkla, net ne namų vaiduoklis, o politizuota atminties akcija. O šmėkla slepiasi giliau ir šneka iš V. Šalamovo, A. Solženycino, A. Galičiaus ir tūkstančio kitų raštų, dainų ir prisiminimų. Ir nėra tos eisenos, kuri atmintų Gulago kankinius, kurių kaulai ramsto Sibiro taigos medžius ir tundros krūmynus. Jei šie pajudėtų, jei pakiltų vargiai klebėščiuojanti draudžiama atmintis, sudrebėtų oligarchų rūmai, nes tikrai „niekada nepamiršim, niekada neatleisim!“. Tiesa, kartais gali pasirodyti, kad naujieji protestuotojai – pūkuoti su kaspinėliais socialinių tinklų gerbėjai, nelabai girdėję apie visai nesenus baisius nusikaltimus. Jų instagraminis ir tiktokinis selfiškumas yra greitai pričiumpamas omono ir policijos pareigūnų, ir štai šie dar gana naivūs jaunuoliai ir jaunuolės sulaikomi, izoliuojami, teisiami. Tai ir yra momentas, kai pagaliau jie pradeda mokytis girdėti Gulago šmėklų balsus, įsitraukia į augančią postgulaginę protesto subkultūrą. Be šios Kremliaus baimės ir omonininkų pamokų kažin ar jaunimas būtų žadinamas postgulaginei revoliucijai. Tačiau Putino pasauliui negaila: jie kaip Edipas bando žūtbūt pabėgti nuo savo likimo, ir visa, ką dabar daro, tik artina tai, kas lemta.

Politinėje filosofijoje šmėklos metafora vartojama kalbant apie spontaniškus ir su išstumta, represuota atmintimi susijusius įvykius. Pasak psichoanalitikų, patyrus gilių psichikos traumų, apie kurias negalite, nenorite ir draudžiama kalbėti, vėliau išstumti prisiminimai pasireiškia atsitiktinai, spontaniškai, per įvairiausius simptomus. Politikoje slepiamas atminties traumas ir spontaniškas, iškreiptas jų ištaras bando pakreipti viena ar kita politinė organizacija. Šiandieninės protesto bangos, masinės ar pavienės, bando prisiminti, kas ji, Rusija: sovietinė, imperinė, respublika, vakarietiška? Ir šie prisiminimai visados susiduria su trauma: viršuje – karo didvyriai, apačioje – neregimi nekaltųjų kaulai.

Draudžiama atmintis ir iš jos kylanti postgulaginės revoliucijos šmėkla pasireiškia spontaniškai, kaip lietaus lašai, kurie kondensuojasi atsitiktinai aplink ledo mikrokristalus. Protesto spontaniškumas – kol kas kaip dulksna, bet jau kondensuojasi įvairiose vietose ir nėra socialinis ar politinis „konstruktas“ ar „projektas“. Žiūrint iš šalies, gali atrodyti, kad protestus dirbtinai organizuoja Navalno štabas emigracijoje, o konkrečiai – jo dabartinis vadovas, programuotojas ir tinklaraštininkas Leonidas Volkovas. Kremliaus propagandistai teigia, kad nėra nieko spontaniško, visur yra tik manipuliacijos, „lėlininkai“, „užsakymas“ ir, vadinasi, apie šmėklą, t. y. bendrą ir augančią nuojautą, nereikia kalbėti. Tačiau rimtesni sociologai paneigs šiuos kaltinimus „manipuliacija“. Nepasitenkinimo, protesto, net sukilimo ar maišto tikimybę rodo daugelis socialinių, psichologinių, ekonominių, demografinių ir politinių ženklų – indikatorių. Žinoma, tie indikatoriai rodo ne šmėklą, o grėsmę. Ir čia reikia prisiminti, kad revoliucijas sukelia ne tauta, o apie 5 proc. jos aktyvistų. Rusijoje jų tiek dar nėra (Maskvoje tai būtų apie 600 tūkst. mitingas, o, pvz., Kijeve į Maidaną susirinkdavo iki milijono protestuotojų), tačiau dabartinę būklę galima vadinti iniciacijos, komunikacijos ir konsolidacijos laikotarpiu. Tam Putino ir Lukašenkos režimai labai padeda. Be jų „pagalbos“ pasikeistų tik valdovas, o dabar – grius visa sistema, subyrės į šipulius.

Apie protestų ir pilietinių konfliktų prielaidas labai daug diskutuota. Piliečių protestų prielaida tradiciškai laikomas didelis nepasitenkinimas dėl gerovės ir teisės veikti, šiurkštūs įstatymų ir moralinių normų pažeidimai, tradicijos ir tapatybės niekinimas. Tam, kad šios krizės būtų valdomos, sugalvota aibė sprendimų. Pavyzdžiui, jei būna didelis ekonominis nuosmukis, bet suteikiama tokia pat didelė laisvė veikti, tada revoliucijų nebūna. Prisimintina ekonominė Lietuvos blokada 1990–1991 m., kai turėjo nebūti nieko – jokios gerovės, tada ir prasidėjo didžiulis gyventojų aktyvumas: buvo leista visiems ką nori gaminti ir kuo nori prekiauti, kur nori vežti ir atvežti, ir beveik jokių mokesčių ir muitų (kas 1990 m. mokėjo mokesčius nuo milijonų litrų benzino, atvežto iš Baltarusijos, Kaliningrado srities, net Latvijos?). Rusija, Putinas, dažniau renkasi kitą kelią: jei tik krizė – pradedamas karas, ir tai mobilizuoja tautą. Rusijoje didelių protestų nebuvo nei karo su Čečėnija, nei Moldovos Padniestrėje, nei Gruzijos Abchazijoje, o vėliau Pietų Osetijoje, nei Ukrainos Krymo, nei Donbaso karo metu. Niekas aktyviai neprotestavo net prieš beprasmišką karą Sirijoje. Užkeikimas agresija ir krauju Rusijos visuomenę dar stipriai veikia. Štai kodėl jokia imperijos griūtis nebus baigta, kol karo ir Gulago santykis nebus sudaužytas.

Šiandieninės protesto bangos, masinės ar pavienės, bando prisiminti, kas ji, Rusija: sovietinė, imperinė, respublika, vakarietiška? Ir šie prisiminimai visados susiduria su trauma: viršuje – karo didvyriai, apačioje – neregimi nekaltųjų kaulai.

Grįžkime prie dirbtinio „įsiūbavimo“ temos. Protestų dirbtinumo retorika yra palanki Lukašenkos ir Putino komandoms, kurie kalba apie Amerikos, Vakarų ar net imperializmo suokalbius, kuria propagandines konspiracijos teorijas ir kaitina mažų „pergalingų karų“ nuotaikas. Tie, kurie neigia Ukrainos Maidaną (Oranžinę revoliuciją 2004 m. ir Euromaidaną 2013–2014 m.) bei Minsko įvykius, sako, kad nebuvo jokio spontaniškumo, kad beveik viską sukonstravo „klastinga ranka“. Panašiai buvo kalbama ir apie Baltijos kelią, ir apie Lietuvos Sąjūdį. Bet kartu nutylima, kad Lietuvoje buvo gyva tremčių ir politinių kalinių atmintis, kuri audrino žmones dar iki Sąjūdžio (1987 m. mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje). 1987–1988 m. spontaniškai kilo platus ekologinis judėjimas (pvz., Kauno „Atgaja“), Roko maršai, lietuvių kalbos „Atgaivos“ festivalis, užsienio lietuvių akcijos. Visa tai buvo kūrybinės iniciatyvos, atgimimo kristalai, aplink kuriuos kaupėsi didelis lietus. Jei atliktume mikroanalizę, pamatytume dabartinę Baltarusios Baltąją revoliuciją, kuri susideda iš tūkstančio mažų judėjimų, opozicijų, iniciatyvų. Kai kalbu apie Rusijos postgulaginės, postkomunistinės revoliucijos šmėklą, turiu omenyje būtent spontaniškas nuotaikas, nuojautas ir įvairovės iniciatyvas.

Propagandinė „įsiūbavimo“ ir „lėlininkų“ retorika slepia spontaniškumą ir mažųjų judėjimų gausą, o dar labiau ji gena lauk atminties, šmėklos balsą. Rusijoje situacija yra labai toli nuo sprendimo, todėl, galbūt, šiame etape ir nereikia kalbėtis apie kapus. Viltys, kad prieš mus jau yra demokratinė revoliucija, panaši į Baltijos šalių, Ukrainos ar Baltarusijos, tėra iliuzija. Spontaniškus protesto veiksmus bando kinkyti ir įsiūbuoti labai daug kas. Ryškiausiai matome Navalną ir jo komandą, jie tapo žiniasklaidos lyderiais. Jam antrina platus kūrybinės klasės ir liberalų frontas, kurie norėtų daugiau rinkos aiškumo ir mažiau korupcijos. Aktyvūs yra ir ultrakomunistai su Valeriju Raškinu priešakyje, kuris kartais remia Navalną taktiniais sumetimais. Raškinas yra vienas ir Rusijos komunistų partijos lyderių, kuris norėtų pakeisti dabartinį vadovą Ziuganovą – nomenklatūrinį, brežnevinio ir konformistinio stiliaus partijos vadovą, kalba apie korupciją. Rusijos komunistų partijoje visados buvo ir yra ne tik nomenklatūrinių „valstybininkų“, laukiančių savo „prichvatizacijos“ kąsnio, bet ir vienas kitas tikintis „leninietis“, kovotojas už „proletariato diktatūrą“, už revoliucinę nepakantą kapitalizmui ir visiems oligarchams, įskaitant ir Putiną. Tarp jų nuolatos atsiranda radikalų, tokių kaip М. Ampilovas ar S. Udalcovas (abu kurį laiką atstovavo ultrakairiajai „Darbo Rusijai“), kurie vesdavo darbininkų gretas į radikalią kovą už darbininkų teises. Taip pat išskirčiau Zacharą Prilepiną ir jo partiją „Už teisybę“. Ilgą laiką jis bendradarbiavo su Eduardu Limonovu – Rusijos nacionalbolševikų tėvu. Limonovui pavyko suburti nedidelę, bet ryžtingą, narsią grupuotę. Prilepinas kurį laiką spausdino savo straipsnius jų laikraštyje „Limonka“ (siejama su granata – „limonka“, ne tik su Limonovu).

Mirus Limonovui, Prilepinas buvusius nacionalbolševikus stengiasi įtraukti į savo partiją, kuri remia nacionalistinius rusų ir slavų siekius, bet taip pat svajoja ir apie komunizmą. Prilepinas buvo vieno prorusiško Donecko bataliono ideologinis agitatorius – „politrukas“ – ir ne kartą ginkluotas lankėsi fronte su Ukraina. Nors nei Prilepinas, nei nacionalbolševizmo ideologija nėra susijusi su Navalnu, tačiau lygiai toli yra ir nuo Putino oligarchų, todėl gali kartais palaikyti ir vienų, ir kitų politines akcijas. Prilepinas taip pat flirtuoja su S. Kurginianu – „raudonojo revanšo“ ideologu, kuris taip pat veržėsi ir į Donecką, ir vaikščiojo fronto linijomis su granata kišenėje tiesiogine to žodžio prasme. Kurginianas vadovauja sau ištikimų žmonių grupuotei, tinklui ir prireikus gali suburti tūkstantinius mitingus. Vienintelis dalykas, kurį pabrėžia ir Prilepinas, ir Kurginianas, yra tai, kad jie neleis Rusijos katastrofos ir, nors neremia Putino, tikrai nerems ir Navalno. Tačiau, Putinui susvyravus, jie ryžtingai perimtų iniciatyvą. Tik pamirškite visokius ziuganovus ir žirinovskius. Jie jau seniai šiuose spontaniškumo ir masių įsiūbavimo žaidimuose nedalyvauja.

Vis dėlto, kaip jau minėjau, visa ši įvairovė tiesiogiai nekalba apie tai, kad mauzoliejus su visa stalinų ir brežnevų Kremliaus sienos kapaviete būtų pašalinti iš Raudonosios aikštės ir kad ši baisi vieta virstų Atgailos siena už visus nukankintus Gulago lageriuose, už padarytus komunizmo nusikaltimus. Tačiau nėra pakankamai ženklų, kad Rusijos visuomenė tam būtų pasiruošusi, nors visos informacinės prielaidos tam yra: paskelbtos Memorialo knygos, prieinami daugybės aukų liudijimai, yra filosofų ir politikos kritikų, suprantančių Vakarų demokratijos mechanizmus, yra gimusi politinė valia stabdyti korupciją ir net siūlymų reformuoti visą Rusijos savivaldą. Tačiau visi šie balsai dar per silpni ir todėl revoliucijos šmėkla vis dar klaidžios tarp Kamčiatkos ir Kaliningrado.

Populiariausi