Nuomonės

2020.12.20 20:01

Gintautas Mažeikis. Dvivaldystės ženklai Baltarusioje

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius2020.12.20 20:01

2020 m. gruodžio 18 d. Rusijos vidaus kariuomenė – Rosgvardija, skirta vidinėms riaušėms malšinti, opozicijai persekioti, pasirašė sutartį su Baltarusios VRM (Vidaus reikalų ministerija) „dėl abipusės pagalbos“, kuri leidžia naudoti Rusijos padalinius vaikant protestus.

Tai dar vienas žingsnis, įteisinantis Rusijos „žandaro“ vaidmenį kaimyninių valstybių teritorijose ir mažinantis Baltarusios suverenumą. Ši sutartis rodo augančią Lukašenkos baimę dėl represinio aparato nuovargio ir papildomų išteklių poreikį. Tačiau išvargo ir opozicija: ir Minske, ir Lietuvoje bei Lenkijoje. Abi pusės suprato, kad greitos pergalės nebus: ir opozicijos tinklas, kuris įgauna projektinės rutinos bruožus bei netenka „liaudies sukilimo“ charakterio, ir Lukašenkos represinis aparatas, kuris vis dažniau nutekina opozicijai įvairius duomenis, įrašus ir tampa mažiau patikimas. Pagaliau „pavargo“ ir ekonomika, ir užsienio valstybių interesas, ir kaliniai / prižiūrėtojai, ir žiniasklaida.

Susiklostė viena kitą išnaudojanti dvivaldystė: ir šalies viduje, ir užsienyje. Šalies viduje opozicijos ir valstybės aparato dvivaldystė pasireiškia ne tik vieno kitam oponavimu, bet ir milžiniška šešėline, giliai korumpuota ekonomika, kuri viename poliuje perauga į oficialiąją Lukašenkos klano diktatūrą, o kitame į sudėtingą protesto tinklą. Turint omenyje ES didinamas sankcijas valstybės aparato verslams, ribojami verslininkai ieško išeičių ir bendradarbiauja su šešėliu, su opoziciniais kanalais.

Šia ekonomine-politine migla mielai naudojasi ir šešėlinis Rusijos kapitalas, prie tokio formato yra prisitaikiusi ir Baltarusios VRM, ir Rosgvardija. Tokiu būdu dvivaldystė viduje įgauna įmantrias rašytas ir nerašytas taisykles, slepiamas korupcines-mafijines sąsajas, ES ir Rusijos ryšius, ir kartu nusikalstamą stabilumą. Neatsitiktinai Lukašenkos režimas lyginamas su Venesuelos diktatoriaus N. Maduro diktatūra: ir vienu, ir kitu atveju remiamasi milžiniška šešėline, nusikalstama ekonomika, tik jos struktūra Baltarusioje ir Venesueloje skiriasi. Giliai ešalonuotą, tamsią, nusikalstamą ekonomiką yra sunku įveikti, ypač kai ją remia ir diktatorius, ir kai ja lygiai tiek pat suinteresuota ir opozicija. Neabejotina, kad ir Vilnius jau yra ir bus svarbus visų šių verslų jungties, derybų taškas, ne tik Maskva. Klausimas tik apie pogrindžio ir antgrindžio „lygas“.

Baltarusios išorėje viskas skiriasi priklausomai nuo to, ar kalbame apie NVS ir EurAzES šalių prorusiškąjį bloką, ar apie Lukašenkos ambasadas ir konsulatus ES, ar apie S. Cichanouskajos štabo kuriamas „liaudies ambasadas“ užsienyje, kurios neturi jokių įgaliojimų, tačiau gali būti veiksnūs bendruomenių centrai ir vienyti opoziciją. Ir vėl čia rasime požeminius tunelius, jungiančius vegetuojančias valstybines ir gimstančias liaudies ambasadas, tai yra dvivadystę su atskirais ir slapta besijungiančiais finansiniais bei įtakų kanalais. Kariauja tik pačios susipriešinimo viršūnės: herojiška opozicija ir ją tramdanti represinio aparato dalis. Atskira istorija yra kalėjimai – tiksinti bomba, kurią Lukašenka bando parduoti Vakarams.

Keli žodžiai apie regimąją, herojišką protesto dalį. Kad laužas degtų, būtina mesti į jį malkas: revoliucijos energijas reikia tinkamai kurstyti. Tai gali padaryti lyderiai, žiniasklaida arba didžioji Scena. Namuose sėdintiems Lietuvos, ES, Rusijos žiūrovams labiausiai rūpi visuomenės „spektaklis“. Čia verta prisiminti Kijevo Maidaną 2013 m. rudenį – 2014 m. pavasarį. Tada Ukrainos sostinės centre veikė opozicijos „Scena“. Rašau iš didžiosios raidės, nes be pagrindinės – mega Scenos – aplink dar buvo daug satelitinių scenų bei internetinių ir televizijos platformų, socialiniai tinklai. Tačiau tik mega Scena veikė 24 valandas, 7 dienas per savaitę – non stop. Buvo sakoma daug politinių, ideologinių kalbų ir piliečiai buvo be perstojo mobilizuojami. Tačiau to nepakako ir buvo kviečiami įvairių konfesijų šventikai, kurie vedė pamaldas ir skaitė įkvepiančius pamokslus. Tačiau net ir jie kartu su politikais surinkdavo tik keletą tūkstančių žmonių. O šimtai tūkstančių net arti milijono susirinkdavo, kai koncertuodavo labai populiarios muzikinės grupės (pavyzdžiui, „Okean Elzy“) arba būdavo koks šventinis, ypatingas įvykis (Naujieji metai).

Minsko atveju tokio emocijų fabriko, nuolat kaitinančios Scenos nerasime. „Telegram“ kanalai „Nexta“, „Belarus segodnia“, „Nasha Niva“, „Golos“ ir kiti – informuoja, koordinuoja, demaskuoja, tačiau nėra revoliucinis emocijų fabrikas, čia nėra verdamos aistros ar herojų dvasia, su kuria kovotojai žengtų į ugnį. Matome spontanišką emocinį ryžtą, būdingą mažoms, greitai neutralizuojamoms grupėms, kiemams, o ne revoliucinėms masėms.

Socialiniai tinklai taip pat negali atstoti didžiojo aistrų katilo – Scenos. Opozicija taip pat neturi ir savo didžiojo revoliucinio Ekrano, visiems prieinamos sukilimo televizijos, net radijo. O tinklalaidžių gausa ne suvienija, o suskaido informacinį pasaulį, kuria jo demokratinę įvairovę ir neužtikrina didžiojo emocinio fabriko veiklos, jo nekompensuoja. Scena yra asocijuojama su pergalėmis. Revoliucijai, kaip ir karui, būtini apčiuopiami laimėjimai, ir ne sugalvoti, kaip kad skelbiami Chartija 97, kuri kas savaitę laimi ir laimi, jau nuobodu skaityti, nes supranti, kad tai tėra linkėjimai, nieko bendra neturintys su realia analize.

Kas galėtų vykdyti čia Scenos ar Ekrano ar mega Platformos funkciją, kuri veiktų kaip emocinis fabrikas 24/7 ritmu? Bent keletas portalų yra bandę tai organizuoti interneto erdvėje. Tačiau dėl blokavimo, dėl represinio aparato persekiojimo, dėl to, kad suimami lyderiai ir žurnalistai, – jie nesukuria didžiosios Scenos efekto, o tik mažųjų. Jos užtikrina, kad protestas krutėtų, kad opozicijos tinklai šiaip taip veiktų, tačiau neturi tiek mobilizacinės galios, kad organizuotų masinius streikus ar visuotinį sukilimą. Vadinasi, ir jie tik palaiko dvivaldystę, kai viena pusė naudojasi Maskvos ištekliais, kita – Briuselio ir abi – mišraus tamsumo kapitalo.

Opozicijos lyderių suvaržymas, izoliavimas ir suėmimas – bene vienintelis dalykas, kurį represinis aparatas daro efektyviai. Lukašenka jau keletą dešimtmečių praktikuojasi prekyba opozicijos politiniais lyderiais. Jis juos išleidžia mainais už sankcijų mažinimą, diplomatinį pripažinimą, paskolas ar sutartis. Jis išmoko tai daryti ir ne tik ES, JAV, bet ir Rusija perka „savus“. Dar iki rinkimų buvo suimti tie, kas drąsiai kalbėjo pačioje Baltarusijoje – radikalūs N. Statkevičius (ko gero populiariausias iš senosios opozicijos), P. Severinecas (naujai kylanti nepriklausomybės žvaigždė).

Po to, beprasidedant rinkimams, buvo suimta naujoji liaudies dvasia – tinklaraštininkas S. Cichanouskis. Jau surinkus būtinus dalyvauti prezidento rinkimuose parašus buvo suimtas realiausias priešininkas: V. Babaryka, jo sūnus ir kai kurie komandos nariai. Vėliau, jau protestų metu, buvo suimti ir kiti lyderiai, taip pat M. Kalesnikava, paskutinė laisva gyva žvaigždė. Po įkalinimo lyderiai suprekinami, o tam reikalinga užsienyje veikianti opozicija. Ji iš ES ir kitų šalių reikalauja išlaisvinti protesto bendražygius ir tada įvairios žmogaus teisių gynimo institucijos yra įtraukiamos į šią prekybą politiniais lyderiais. Aparatas puikiai žino, kad Vakarai, vadovaudamiesi parodomuoju humanizmu ir žmogaus teisėmis, mielai išpirks „prekes“ ir tokiu būdu padės Lukašenkai dar plačiau vystyti prekybos žmonėmis technologijas. Negailestingumas kaip nonkonformistinė vertybė Vakaruose beveik neegzistuoja.

Populiariausi