Aleksejaus Navalno filmo „Putino rūmai“ peržiūrų skaičius „Youtube“ platformoje artėja prie 80 mln. (šiandien jau artėja prie 100 milijonų peržiūrų), jo suėmimo vaizdus peržiūrėjo skirtingose platformose arti 10 mln., kvietimus išeiti į sekmadienio mitingus taip pat „laikino“ milijonai, tačiau Maskvoje išėjo į gatves tik truputį daugiau nei 15 tūkst. protestuotojų.
Revoliucijų sociologija sako, kad pergalei pasiekti reikia mobilizuoti 4–5 proc. piliečių. Maskvoje tai yra apie 600 tūkst., Minske 100 tūkst. protestuotojų. 2020 m. rugpjūčio 16 d. Minsko didžiausioje protesto akcijose dalyvavo apie 300 tūkst. žmonių ir galima buvo užimti miestą, visas įstaigas, „Prezidento rūmus“ ir kalėjimus. Valdžia jau buvo pasirengusi bėgti, o jėgos struktūros buvo didžia dalimi paralyžiuotos, sutrikusios, tačiau revoliucija nerado tokio lyderio, kuris uždegtų taikias minias šiam valdžios sprendimui.
Maskvoje 2021 m. sausio 23 d. nebuvo ir to, nė iš tolo. Matėme ne ryžtingus revoliucionierius, o parodomuosius protesto veiksmus, skirtus selfiams ir socialiniams tinklams, komunikacinei erdvei. Toks savęs eksponavimas yra veikiau siekis gauti dopamino ir adrenalino pasitenkinimą, o ne išreikšti apmąstytas pilietines idėjas. Be to, kai sakome, kad menamas skandalas dėl „Putino rūmų“ paskatino selfiprotestus, nereflektuojame, apie kokias prasmes kalbame. Dopamino-adrenalino medžiotojams humanitarinis išsilavinimas beveik nereikalingas, o suvokiančių, ką daro, piliečių mažuma gąsdina. Ar tikrai Rusijos piliečius išgąsdino filmas apie Putino beprotiškus turtus ir tarnus? O gal priešingai: diktatoriaus turtingumas tik pamalonino laimės ištroškusius ir pilietinės savimonės neturinčius asmenis?
Parodžius filmą apie Putinui statomus „rūmus“ Krasnodaro krašte, netoli Gelendžiko miesto, prie Juodosios jūros, prasidėjo kultūros tyrinėtojų diskusija, ar tikrai tai yra rūmai, o ne „barokinė rūmų“ architektūra, skirta mafijos boso egoizmui patenkinti? Taip pat svarstoma, ką dopamino narkomanams reiškia rūmų vaizdas: svajonę ar korupcijos simbolį? Dėl konteksto priminsiu, kad ir dabar Putinas gyvena auksiniuose bunkeriuose Pamaskvėje ir Sočyje. Diktatorių bunkeriai yra tai, kas neprieinama, kas turi daug slaptų požeminių pasitraukimo tunelių. Daugumą žiūrovų „Putino rūmuose“ sužavėjo jo apartamentai: brangiausi Europoje baldai, karališka lova, striptizo diskotekos podiumas, kazino, vyninė… Man įdomiausi buvo du milžiniški požeminiai tuneliai į jūrą, jei tik jų yra ne daugiau. Atmetęs jo bunkerius ir šiuos tunelius, supranti, kad Putinas savo siela yra „dziudo kurmis“: jis rausiasi ir besigindamas, ir puldamas.
Agresyvaus kurmio savimonę kompensuoja jo televizinis santykis su pasauliu: jis pats yra filmuojamas ir jam kiti rodomi telepavidalu. Todėl Navalno populiarumas transliacijų srityje jam ir yra svarbiausias iššūkis, o ne protesto akcijos gatvėse, kurias išvaikyti atvyksta didesnis skaičius Omono, nei yra protestuotojų. Dabartiniai Rusijos, Maskvos protestai nėra jokia revoliucija ir iki Minsko akcijų Maskvai toli, – ne ta pilietinė dvasia. O apie Kijevo Maidaną net nekalbu, Maskvai tai – Marsas. Po Navalno filmo memų srautas apie „Putino rūmus“ jaunimo „TikTok“ socialiniame tinkle buvo laikinamas milijonų paauglių – tačiau ne tiek smerkiant, kiek surengiant tusovkę šalia iliustracijų. Šiandien madinga palaikyti ir Navalną, ir svajoti apie Putino „rūmus“ vienu metu. Ši tiktokinė dopamino memų banga neturi nieko bendra su politine revoliucija gatvėse, tačiau yra susijusi su ta teledvasia, kuri smelkiasi į bunkerį. Todėl Putinui svarbiau nei petite bourgeoisie mitinguojantys gatvėse, o kad būtų valdomas internetinis informacinis srautas, į jo trolius, botus, komunikacinius virusus ir prokremliškus memus jo komanda investuoja.
„Rūmai“ (lot. Palatium, lenk. Pałac, lietuvių ir rusų k. nėra adekvataus pavadinimo) tokiais vadinami ne tik pagal savo pagrindinio pastato išvaizdą, bet taip pat ir komplekso funkcijas. Pažvelkime į Europos mentalitetų istoriją. Kopijuojant ir interpretuojant antikinio polio (miestas – valstybė) idėją pirmieji renesanso ir baroko rūmai buvo statomi kaip aristokratų pilietinės šventovės, kur valdovui padedant buvo skleidžiama išmintis ir šviesa: renkami meno kūriniai, bibliotekos, kūrėsi teatrai, mokyklos, chorai. Rūmai formavosi kaip hibridinė privati ir kartu vieša aristokratų erdvė, esmiškai besiskirianti nuo tvirtovių, pilių, vienuolynų ir bažnytinių kompleksų. Ne tik prancūzų, britų ar net Abiejų Respublikų Sąjungos, bet ir Rusijos imperatorių rūmai, kopijuojant Europos madas, buvo atviri visuomenei, pirmiausiai – didikams. Ir čia matome mišrias privataus ir viešo gyvenimo salonines funkcijas, kur dalis erdvių buvo skirtos visuomenės, didikų susirinkimams, salonams, paveikslų galerijoms, bibliotekoms. Sankt Peterburgo
Žiemos rūmai yra atviri iš visų pusių, prieš juos didžiulė atvira aikštė. Bolševikai Žiemos rūmus nusiaubė, bet niekados ten nedirbo. Komunistų viršūnės visados bijojo šturmo ir bandydavo įsitvirtinti militarizuotose zonose. Maskvos Kremliaus tvirtovė atitiko jų mentalitetą ir eurazietišką pasaulėjautą, todėl Leninas pasiskubino perkelti sostinę iš apšviesto imperijos Peterburgo į eurazietišką Maskvą, į Kremlių – uždarą zoną, kuri tik iš toli primena Kinijos imperatorių Dzi Dzin Čengą – „purpurinį uždraustą miestą“. Kremlius yra tipiškas Maskovijos totoriškos-rusiškos dvasios kūrinys, panašiai kaip Kazanės ar Pskovo kremliai. Jie yra sakralizuotos valdžios zonos, nieko bendra neturinčios su europietiškais rūmais.
Europietiški rūmai yra kurtuazinės (courtesy) dvasios kūrinys, kur kurtuazija (manieros, etiketas, rafinuotumas) buvo siejama, sulydoma su politiškumu – politesse – manant, kad orūs, garbingi ir rafinuoti didikai, mokantys tinkamai viešai elgtis, gebantys būti galantiški, gali būti priimti salonuose ir todėl – valdyti. Taip pat kurtuazija buvo grindžiama humanitariniu ir meniniu išsilavinimu: būti negirdėjusiems apie žymiausius rašytojus, dailės kūrinius, naujausias simfonijas ir operas – vadinasi, būti lyginamam su prasčioku, o tai – didžiausia gėda. Kurtuazija ir humanitarinis, meninis išsilavinimas tapo aristokratiško piliečio, kuris lankosi rūmuose, bruožu, kuris gana greitai išstūmė špagą ir žirgą.
Naujoji kurtuazinio piliečio idėja buvo išreikšta prancūzišku žodžiu – civilité. Šią temą plačiai atskleidė istorikas N. Elias, o Lietuvoje ją pristatė V. Kavolis, L. Donskis. Elias teigia, kad rūmai yra civilisation – manierų ir viešos politikos kūrinys. Palatio yra ne pastatas, ne simbolis, o funkcija – pilietinio-civilinio proceso išraiška, iš ko vėliau išaugo Europos dvasia. Ne tik Vilniuje esantys Valdovų rūmai, bet ir daugelis kitų, pavyzdžiui, Plungėje esantys Oginskių rūmai, tapo šio proceso dalimi ir išraiška. Jie integravo įvairias salonų ir šviečiamąsias veiklas ir neturi nieko bendra nei su Kremliumi, nei su Putino „rūmais“ prie Gelendžiko.
Čia reikia nurodyti vieną painiavą, kuri atsitiko ir su Lietuvos kultūra, veikiant mūsų komplikuotai istorijai, ir tai, kad dėl Rusijos imperijos okupacijos po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, lietuvių valstiečių kalboje nebuvo sukurtas, suformuotas nei kurtuazinis stilius, nei susijusios civilinės idėjos ir jausenos. Lietuviškas žodis „pilietis“ yra kilęs nuo pilies, kas neturi nieko bendro nei su poliu, nei su rūmais. Mes vis dar save suvokiame kaip pilėnus: kunigaikščio dvaro pavaldinius. Tai esmiškai skiriasi nuo laisvo miestelėno savijautos ir etiketo poreikio.
Prisimintinas didaktinis Erasmo Roterdamiečio (XVI a.) darbas, renesanso ir baroko laikotarpio auklėjamasis bestseleris Europoje: „De civilitate morum puerilium“ – „Apie vaikų dorinį civilizuotumą“. Erasmas pilietiškumo sampratą vartoja etiketo, manierų prasme: reikia vaiką auklėti taip, kad jis galėtų lankytis ir būti priimtas rūmuose, vadinasi – žymiausiuose salonuose, vadinasi, išmanyti tapybą, literatūrą, muziką… būti mandagus. Ir visa tai buvo suprantama kaip viešas reikalas. O mūsų „pilietiškumas“ yra patriotinis, ne kurtuazinis, ir todėl 1990 m. revoliucija buvo patriotinė, kultūrinė, bet ne „civilizacinė“. Nors Valdovų rūmai siekė būti kurtuaziniai, tai yra rafinuota vieša vieta, tačiau tai lietuvininko valstiečio ir kunigo sąmonėje neprigijo ir tik dabar sunkiai begrįžta į K. Sabaliauskaitės romanus ir literatūros bei kultūros istorikų tyrimus.
Tačiau dabar ne apie Lietuvą, o Rusiją ir Navalną. Putino kompleksas nevykdo rūmų funkcijos, ten nėra jokios pilietijos civilité prasme. Tai kas gi tas statinys pagal savo dvasią? Rusijos žurnalistė J. Latynina mano, kad jie primena egiptietiško viešbučio dvasią, kai pasilinksminimų viešbučių kompleksas yra atitvertas nuo skurdžios tikrovės aklina, gerai saugoma sienai. O tradiciniai europietiški viešbučiai ir rūmai yra susilieję su miestu, kavinėmis, restoranais ir nereikia jokios tvoros, apsauginių, kad atskirtų rezidenciją nuo piliečių. Putino „rūmai“ taip pat primena osmanų (Turkijos) sultonų Sarayım, kuris yra veikiau haremo, kaljanų ir šiaip – sultono poilsio vieta, uždara, tačiau be ypatingų apsaugų su požeminiais tuneliais, ir atvira jo didžiajai šeimai. Sarayi dvasia įkvėpė Irako diktatorių Sadamą Huseiną, kuris taip pat statėsi gausius „rūmus“ – galios ir puikybės rezidencijas, didžiausius beprasmybės simbolius.
Putino „rūmai“ yra vienų kompleksuotų turčių „dovana“ kitam, tiek pat kompleksuotam, į kurį su specialiais iškvietimais ir karantinu bus kviečiama „bratva“. Juose, sprendžiant iš projekto ir esamos būklės, nėra erdvių su įvairiais viešiems renginiams skirtais kabinetais, salėmis, galerijomis, bibliotekomis, informaciniais centrais ar vieša kavine. Čia veikiau yra akcentuojamas mafijos boso skonis: kazino, baras su ašimi striptizo šokėjoms, rytietiško stiliaus kaljaninė, ledo ritulio požeminė arena, akvadiskoteka, prabangus arbatos namelis su ilgu tiltu per plačią pakriūtę, požeminiai vyno degustacijos kambariai, maisto cechai, o netoliese mažas aerodromas lėktuvams, be jokių laukimo salių, taip pat malūnsparnių nusileidimo aikštelės. Priešingai, projekte ir pagal darbų atlikimą nerasime – lizdų laidiniam internetui, patogių darbo stalų, nefunkcionali skaitykla, darbo kabinetas labiau primena poilsio po kazino vietą.
Prisimintinas iš Lietuvos kilusio prancūzų rašytojo R. Gary romanas „Žvaigždžių rijikai“ – apie vieną iš prastuomenės, iš skurdžios indėnų šeimos kilusį Lotynų Amerikos šalies diktatorių, kuris bet kokia sielos kaina geidė valdžios ir turtų. Žvaigždės knygoje – tai „mastalos“ haliucinogeniniai lapai – visiems prieinami, egalitariniai, keliantys rojaus palaimą skurdo šalyje, kur oponentų žudymas ir jaunų mergaičių prievartavimas tapo norma. Motinos ir tėvai, nenorėdami matyti blogio, kurį ir patys patyrė, kramto „mastalos“ lapus. Haliucinogeninių lapų analogija būtų kokainas Lotynų Amerikoje ar degtinė, tvindanti Rusijos provincijas. „Mastalos“ lapų laimės ūke svetimi rūmai atrodo kaip tavo išsvajotų vizijų tęsinys ir Rojaus pažadas.
Socialiniai tinklai skuba „mastalą“ pakeisti „selfi-latrija“. Narcizų komplekso valdomiems rusiškos matricos gyventojams ir siūloma Putino „rūmų“ svajonė. „Mastalos“ ir „selfio“ kultūros ne smerkia mafijos boso „rūmus“, o veikiau žavisi jais. Prabangos funkcija yra kerėti, o ne kritikuoti, o slapta prabanga – lyg draudžiama erotinė svajonė – traukia dar labiau. Gary romane diktatorių bando kritikuoti amerikietė. Tačiau skurdžiosios masės ėmė nekęsti ne diktatoriaus, o niekinti kritiką, nes diktatoriaus turtai reiškė skurdžiaus svajonių išsipildymą, kad vienas iš jų kada nors galės taip gyventi. Rūmus kritikuoja tie, kas jaučia savyje europietišką dvasią, kurtuazinės civilizacijos ir revoliucinės laisvės kultūrą, tačiau absoliuti dauguma gyvena už tvoros, vildamiesi pakliūti į turto zoną.
