Navalnas sekmadienį, sausio 17 d., iš Berlyno grįžo į Maskvą. Visos kelionės dramą ir susijusius įvykius galima buvo stebėti tiesiogiai. Tądien įvairios televizijos transliavo, kaip jis Berlyne įlipo į lėktuvą, kaip jo laukė tūkstančiai šalininkų Maskvos Vnukovo oro uoste, kaip suėmė jo rėmėjus, kaip besileidžiančiam lėktuvui įsakoma apsisukti ir leistis kitame Maskvos – Šeremetjevo – oro uoste, kaip Navalnas ten pasakė kalbą žurnalistams, o paskui jį ten suėmė. Kitą dieną jau matėme, ir vėl beveik tiesiogiai, kaip jį nuteisė kalėti mėnesiui tam, kad vėliau pasodintų ilgam.
Galėjome suprasti, kad jis baudžiamas už tai, kad buvo du kartus nuodijamas Rusijos FSB nuodais „Novičiok“, bet Vokietijos klinika jam išgelbėjo gyvybę, iškrapštė iš ano pasaulio. Tos dienos jo kelionė tapo visos pasaulio žiniasklaidos, ne tik Rusijos, bet ir BBC, ir CNN pirmąja naujiena, trumpam nustelbusi net D. Trumpą. Tai didelis pasiekimas, ir mes galėjome stebėti, kaip politikas iš federalinio lygio Rusijos opozicionieriaus tampa pasauliniu politiku. Štai kodėl ES Parlamente, įvairiose jo komitetuose buvo išgirstas ir plačiai per „Euronews“ paskleistas G. Landsbergio ir jungtinis Baltijos užsienio reikalų ministerijų pareiškimas, reikalaujantis Navalno išlaisvinimo. Dabar Lietuva jau įsitraukė į du didelius diplomatinius konfliktus: dėl S. Cichanouskajos ir A. Navalno.
Rusijos opozicijos lyderio piarinė „grįžimo į tėvynę akcija“, politinis šou, buvo ne suvaidintas, o tikras, o tai labai reta ir už tai vertinama žiniasklaidos. O V. Putino didžiosios scenos: amforų traukimas iš jūros dugno ar skrydis lėktuvu kartu su gervėmis – surežisuoti spektakliai, beprasmiški. Tačiau ir po suėmimo opozicionieriaus veiksmai tęsiasi. Tam, kad jo veiksmų ypatingumą, lyginant su Cichanouskaja ir Putinu, suprastume, pasinaudosiu šachmatų, go ir pokerio žaidimų metafora, analogija. Navalno veiksmai – tai nuolatinis ir gilus Putino režimo bei jo pagalbininkų, slaptųjų tarnybų ir visokiausių turčių nusikalstamos veiklos viešas demaskavimas. Jis tapo daugelio pasaulio politikos tinklaraštininkų sektinu pavyzdžiu. Niekada tikrai nėra žinoma, kiek naujų atvejų jo komanda tikrina, kiek naujų laidų jau parengta ir kokios viešinimo taktikos jo komanda imsis. Tai aš ir vadinu pokeriu: kai žaidėjai slepia savo kortas, renka kombinacijas, stato, muša svetimas kortas, kartais blefuoja. Jo kortos labai pagerėjo, kai jis pradėjo dirbti išvien su garsiąja Britanijos ir Nyderlandų tiriamosios žurnalistikos kompanija „Bellingcat“, kuri jau demaskavo daugelį Rusijos karinių nusikaltimų, įskaitant Malaizijos lėktuvo numušimą ir opozicionierių nuodijimą.
Priešinga pusė, Rusijos slaptosios tarnybos, taip pat turi savų kozirių ir juos naudoja. Vis dėlto daugelis iš milijonų jo skrydžio žiūrovų, nelabai suprasdami politinio pokerio esmę, abejojo, kritikavo Navalno drąsą, manydami, kad jis turėjo likti užsienyje. Taip mano tie, kurie nesuvokia, kuo politinė būtis skiriasi nuo paprasto žmogaus, auginančio vaikus ir besirūpinančio šeima, egzistencijos. Iš tiesų, jei ieškote darbo ar norite parašyti romaną – geriau pasilikite ten, kur saugu ir patogu. Apskritai ūkis – oikos – kaip dar pastebėjo H. Arendt, su politika nesiderina, turi kitą elgesio logiką. Navalnas dėl pinigų nesuka galvos: jis turi daug atvirų ir slaptų rėmėjų. Vienas iš atvirų – vyno eksportuotojas ir tinklaraštininkas J. Čičvarkinas. Navalną remia daug kas iš tų, kurie siekia asmeninio keršto Putinui ir jo komandai ir yra verslūs žmonės užsienyje. Tokių jau yra daug, Kremliaus režimas juos sėkmingai daugina, kaip ir Lukašenka Baltarusioje. Navalnas žaidžia ne tik demaskavimų pokerį, bet ir bando kurti tinklus: užimti teritorijas, kurdamas ir gilindamas „protingo balsavimo“ technologiją ir bandydamas kurti skėtinius įvairių, net nesuderinamų, opozicijos judėjimų bendrus komitetus. Ši jo idėja tiesiogiai paveikė Baltarusios 2019 m. prezidento rinkimus, kai trys opoziciniai štabai – S. Cichanouskio, V. Babariko ir V. Cepkalo – susivienijo.
Go strateginis žaidimas remiasi teritorijų užėmimu. Žaidimų lentoje tai atrodo gana paprasta, nes ji dvimatė. Realioje, rizominėje – šaknynų – erdvėje tai tampa labai sudėtingu reiškiniu. Lukašenka mato dvimatę teritoriją, Cichanouskaja – keturmatę – dar ir internetinius komunikacijos tinklus, ir plačią tapsmo, arba laiko, perspektyvą. Lukašenka irgi norėtų naudotis laiko perspektyva, bet neišeina, nes jis turi spręsti tos dienos problemas. Kokios gi tai teritorijos: įmonės ir miegamieji mikrorajonai, televizijos žiūrovai ir socialinių tinklų vartotojai, kalėjimai ir ambasados, opozicijos bendruomenės ir ryšiai su užsieniu, privačios kavinės ir restoranai, knygų puslapiai ir filmai, galiausiai – visa gyvenimo prasmė. Go strategijai nėra labai svarbu, kas yra lyderis, kur kas reikšmingiau yra tai, kaip erdvėje pasiskirsto figūros, kas ką blokuoja, užgrobia ir kokias teritorijas užvaldo. Go taktika yra egalitarinė, rizominė ir nesusijusi nei su diplomatija, nei su didikais, oligarchais ar jų interesais. Cichanouskają palaikantis laisvės sąjūdis žaidžia go, ne šachmatus ir jokiu būdu ne pokerį. Nors Cichanouskajos štabas norėtų žaisti ir šachmatais – rūmų intrigomis, tik jų neįsileidžia, bet ir nelabai geba. Kol kas.
Šachmatai, go ir pokeris prieštarauja vienas kitam, tempia į skirtingas puses. Go yra apie teritorijas, bet ne apie rūmų valdymą; šachmatai yra apie rūmų intrigas, bet ne apie piliečius įmonėse ir mikrorajonuose: darbininkai turi dirbti ir daugintis. Pokeris yra apie galingas kombinacijas ir jų demaskavimą. Go – egalitarinis komunikacinis teritorijų užėmimas neturi nieko bendra su hierarchiniu rūmų ir oligarchų valdymu ar su statymais, viliojimais ir kombinacijomis. Nors, jei žaidžiama skirtingose lentose, kurį laiką go strategiją, šachmatus ir pokerį galima trumpai žaisti vienu metu, bet nepainiojant: senovės Romoje karas provincijose buvo derinamas su intrigomis Amžinajame mieste. Šachmatai – rūmų žaidimas su žirgais ir galvų kapojimu – didikams. Čia visiems viskas matoma, ir paslaptis – tik numanomi priešininko ir savo ėjimai. Kremlius žaidžia šachmatais, be perstojo. Net metonimija „Kremliaus bokštai yra atskiros politinės grupuotės“ puikiai tai perteikia. Putinas norėtų žaisti ir go, tačiau galvoje jam vis tiek šachmatai. Jam go – neišeina, jis taip išauklėtas: matyti figūras, o masės jam nerūpi, jos valdomos bizūnu ir meduoliu. O žaisti pokerio su Navalnu, nors ir nenori, bet žaidžia. Juk jo profesija irgi – sekti, slapta naikinti arba demaskuoti. O opozicijos lyderis seka ir demaskuoja tarptautiniu mastu, taip, taikiai, be šūvių, paralyžiuodamas ar visai iš žaidimo šalindamas Putino kortas.
Navalnas grįžo į Maskvą. Jį neatsitiktinai vadina „Antiputinu“. Putinas dabar slepiasi bunkeryje, nuo kovido. Navalnas sėdi taip pat bunkeryje – kalėjime, tačiau medijoms jis daug įdomesnis nei bunkerio valdovas.
Pokerio paslaptis – ne tik reikšmingos kombinacijos (spalvos, eilės, trobos, poros...), drąsa ir blefas, bet ir kas yra statoma, iš ko lošiama. Juk svarbu ne tik laimėti, bet ir ką laimėsi: teritorijas, postus ir valdžią ar ką tik nori. Pokeris yra būdas išvilioti. Pralaimėti galima viską – pinigus, postus, draugus, mylimąsias – viską, net savo gyvybę. Todėl šis žaidimas gerai dera su diplomatija dėl sąlygų ir išmokų. Žinoma, kad kalbu apie laukinį, pogrindinį, o ne suvaržytą legalų žaidimą, kur jis netenka 99 iš 100 atspalvių. Tikrasis politinis laukas ir yra anapus gėrio. Nuo to žaidimas darosi tik svaresnis: Navalnas demaskuoja ne šiaip vagis ir agentus, o aukščiausio rango, tačiau į karines paslaptis nesikėsina. Stebėkite, ką jis demaskuoja: tai būna šeima (troba), oligarchų poros, trejetai, ar visa karališka spalva, ar aukščiausia korta (demaskuoti FSB agentai, ištisos jų grupės ar nelegalaus verslo tinklai). Pokeryje, taip pat politiniame, neįmanoma vadovautis vien skaičiavimais, kaip šachmatuose, ar strateginiu mąstymu, kaip go. Azartiniame kortų žaidime daug vaidina išlavintas viliojimas, gąsdinimas, intuicija. Navalnas viešai demonstruoja blefo gebėjimą: jis, pasinaudodamas telefoninių prankerių (apsimetėlių) technologija, kalbasi su FSB darbuotoju, vienu iš savo žudikų, ir demaskuoja jį.
Taigi, politinis pokeris nepasiduoda logikai ir yra giliai psichologinis, meninis dalykas, net pasąmoninis, apie kurį tie, kurie lošia, ne visados galvoja. R. Gavelis romane „Vilniaus pokeris“ kaip tik ir parodo – iracionalių vėlyvojo sovietmečio veikėjų gudrybes, kurios visados yra daugiau nei jaukas ir tavo turima korta. Sąsajomis su intuicija pokeris yra panašus į būrimą ir pasitarimą su kauliukais (aprašyta L. Rhineharto romane „Kauliukų žmogus“), kurie, metimas po metimo, atveria tavo pasąmonę ir jų veikiamas ryžtiesi dalykams, kurių iš savęs nelaukei, jei tik esi tikras žaidėjas, o ne apsimetėlis. Tik burtų kauliukais atveju tu pats save vilioji, o žaidžiant pokerį tave suvedžioja kitas, pavadinkime jį Leviatanu ar Liuciferiu, kuris suviliojo obuoliu Ievą Rojuje ir sugriovė žmonijos palaimą. Dievas sukūrė rojų, šėtonas – istoriją.
Tam, kad laimėtum go prieš Cichanouskają, turi užimti kuo daugiau teritorijų tam, kad sustabdytum protesto nuotaikų plitimą. Todėl Lukašenkos milicija, omonas, saugumo darbuotojai veržiasi į minskiečių kavines, parduotuves, namų laiptines, butus, atima telefonus, suima: įveda totalinį teritorijų terorą. Tai kainuoja labai brangiai: ir pinigine, ir psichologine, ir visų pusių išvarginimo prasme, suskaido visuomenę iki kraštutinės ribos. Lygiosios, kai nei vienas, nei kitas negali plėstis, sukuria laikiną dvivaldystę. Dabar iki pavasario spręsti, ar Lukašenka laimi – negalima, tiesiog laikinai nurimo protestų aktyvumas.
Toks yra Navalno labai rizikingo grįžimo tikslas: laimėti suaudrinant visuomenę. Štai kodėl jau dabar Rusijoje Navalno grįžimas mitologiškai siejamas su perversmo ir revoliucijos idėja.
Šachmatuose laimima kertant figūras ir skelbiant matą karaliui. Tada jis turi nusilenkti ir nusileisti. Lukašenka kartais imituoja Kremlių ir bando žaisti šachmatus – rūmus. Tačiau rūmų karalius jis nevykęs, veikiau jau yra kaimo dvarponis, be jokių bokštų ir rikių, o jo padėjėjai yra veikiau prievaizdai. Dvarponiui, prievaizdams žmonės yra šaškės, ne šachmatai, ir žaidžiamas veikiausiai „sprigtukas“. Jis mano, kad svarbiausia pagauti, pasodinti ar užmušti – lyderius. Pokeryje lyderių gaudymas ir sodinimas yra mažai veiksmingas: juk tai tik dar vienas atskleidimas, demaskavimas, dar viena kortų kombinacija. Kortų žaidime teritorijų užvaldymas taip pat bereikšmis, o rūmų intriga – tai tik būdas surinkti geresnę kombinaciją. Todėl pokeris prasismelkia į rūmų aplinką, bet ne viešai, o vilionių ir baimių kvapais ir paverčia šachmatus kito žaidimo dalyviais – paveikslėliais. Suimtas Navalnas yra lygiai toks pat pokerio žaidėjas, kaip ir prieš tai. Niekas nepasikeitė. Statymai daromi ir koziriai traukiami ir po suėmimo. Tik aišku viena: Kremlius labai nervinasi. Vis dėlto šachmatus pamėgęs Putinas puikiai suvokia ir pokerį – KGB žaidimą. Jo jis mokėsi ilgą laiką ir bent jau suvokia, kas dedasi, kai vienas po kito demaskuojama tai jo piniginės, tai agentai, o tai ir žudikai.
Koks tokios žaidžiančios politikos tikslas? Tai tik metaforos, panašumai. Politika yra kas kita nei žaidimas, nes čia dar ir tikima, mylima, kartais puoselėjamos vertybės. Čia yra ir herojų (kol kas G. Landsbergio, kaip prieš tai ir L. Linkevičiaus, elgesį galima tik taip charakterizuoti: tapti matomiems dėl heroizmo, dėl vertybių, ne dėl žaidimo). Politikoje mušama ir kertama iš tikrųjų: luošinami gyvenimai, keičiami likimai, pradedami ekonominiai, informaciniai ir, galiausiai, „karšti“ karai. Todėl ir azartas yra nepalyginamai didesnis, kur kas daugiau adrenalino. Tačiau tikram politikui ji, politika, yra pati sau tikslas kaip medžiotojui – medžioklė, o ne nušautas gyvūnas, žvejui – žvejyba, o ne žuvis, o karo šunims – pats karas, ne uždirbti pinigai. Politikui jo veikla ir yra gyvenimo prasmė, kaip ir rašyti eiles, o ne konkretus rezultatas. Gali rašyti eiles tautai ir tada veikiausiai būsi prastas poetas – patriotiškas rimuotojas. Gali siekti teisingų rinkimų ir tada būsi prasta politikė, tai vis dar būdinga Cichanouskajai. O Navalnas yra politikas par excellence, jo kiekviena ląstelė yra politiška. Tokio kalėjimais neišgąsdinsi ir pinigais nepapirksi. Todėl ir buvo bandoma jį nužudyti.
Navalnas grįžo į Maskvą. Jį neatsitiktinai vadina „Antiputinu“. Putinas dabar slepiasi bunkeryje, nuo kovido. Navalnas sėdi taip pat bunkeryje – kalėjime, tačiau medijoms jis daug įdomesnis nei bunkerio valdovas. Abu jie turi savo agentus, kurie seka ir renka informaciją vienas apie kitą. 2021 m. Rusijoje vyks parlamento – Dūmos – rinkimai. Navalno komanda nori sužaisti go žaidimo partiją su tuo pačiu šūkiu „Balsuok protingai“ ir sudaryti veiksmingas koalicijas. Akivaizdu, kad Rusija ritasi Baltarusios keliu ir pokerio demaskavimai gali sukurti palankesnes sąlygas go – rinkimų – žaidimui. Toks yra Navalno labai rizikingo grįžimo tikslas: laimėti suaudrinant visuomenę. Štai kodėl jau dabar Rusijoje Navalno grįžimas mitologiškai siejamas su perversmo ir revoliucijos idėja. Jis jau tapo pavojingiausiu Putinui žmogumi. Tačiau nesupainiokime: revoliucija yra visai kas kita nei pokeris ar go, ir mūsų pasirinktos analogijos jai apibūdinti netinkamos. Ten reikės herojų, ir ne vieno.
