Kalėdos yra vienas iš tų dviejų kartų metuose, kai mano vyras blaškosi po miestą savarankiškai rinkdamas man dovaną. Todėl sakantiems, kad Kalėdos turi būti visai ne apie dovanas, – ša! Leiskit man bent kartais pasidžiaugti. Įtariu, kad dovanų laukiu ne viena. Ir nors suprantu, kad buvimas kartu, kokybiškas laikas ir sveikata yra vertingesni už bet kokius materialius daiktus, apsimetinėti irgi neketinu.
Kalėdų ryto laukiu kaip vaikas ir būtent dėl dovanų. Moku džiautis irgi kaip vaikas. Šiemet buvau gera moteris - Kalėdų Senis mane lepino. Tik po švenčių, kai jau viską išpakavome, apžiūrėjome, pasidžiaugėmė, apėmė šventės šviesą temdantis liūdesys.
Be naujų daiktų mums liko trys pilni šiukšlių maišai. Jos atsirado vien iš dovanų pakuočių – daugiausiai, žinoma, nuo žaislų vaikams. Ir čia jau net nekalbu apie dovanų vyniojimo popierių – beje, šio daug metų pati neperku, nes išpakavusi gautas dovanas tą popierių susilankstau ir panaudoju kitais metais ar net kita proga, ne kartą draugų vaikų gimtadienių dovanas esu susukusi į panaudotą kalėdinį popierių. Na ir kas? Šitaip, jaučiu, ekologijos žinutė tampa matomesnė ir pralinksmina.
Grįžkime prie šiukšlių maišų ir dovanų pakuočių. Nauji žaislai supakuoti neadekvačiai dideliame plastiko kiekyje. Dažnai, pavyzdžiui, nykščio dydžio lėlytė parduodama ne tik knygos didumo kartoninėje dėžėje, bet dar iš abiejų pusių įdėta į permatomo plastiko lakštus. Net neminint to, kad dauguma pačių žaislų yra plastikiniai. Net nuo vyro gautas vietinės juvelyrės pagamintas žiedelis – ir tas kažkodėl dėžutėje buvo apsuktas plastiku.
Kartonines dėžes išvežiau į rūšiavimo punktą. Smulkius popierius sudraskiau į kompostą. Žaislų ir rūbų pertekliumi dalijuosi su mažiau turinčiais ar įvairovės trokštančiais. Bet kur dėti plastiką? Žaislų pakuotės, barbės su šuns nukramtytomis kojomis, vienkartiniai šaukšteliai ir kavos puodeliai iš degalinės, pūslėta celofaninė plėvelė, apsauganti dūžtančias siuntas. Grietinės indeliai, vandens buteliai, chirurginės pirštinės ir kokteilių šiaudeliai.
Dažniausiai šiuo metu aplinkoje aptinkama plastiko atlieka yra cigarečių nuorūkos – jų filtruose yra plastiko dalelių. Kiekvienais metais mes, žmonės, po savęs paliekame apie 300 milijonų tonų plastiko atliekų – tai beveik visų pasaulio žmonių bendra masė. Sakysite, atsibodo ta plastiko tema, visi žinom, suprantam, na bet ką darysi, negi vaikams Kalėdoms barbės nepirksi? Pirkau ir aš. Tik dabar prie durų vis dar stovi tie plastiko pilni maišai. Ranka nekyla jų išvežti. Dažnai pagalvoju apie įstatymą, kuris draustų bet kokį plastiką išmesti iš namų – gal tada jo ir į namus nebeparsineštume?
Todėl kitąmet prašysiu draugų man dovanų visai nepakuoti arba susukti į laikraštį ir prieš Kalėdas išplatinsiu šmaikštų pranešimą, kad mūsų namas tapo alergiškas plastikui.
Baisiausias man atrodo mikroplastikas. Tai tokios plika akimi dažnai net nematomos plastiko dalelės (iki 5 mm dydžio), kurios nuolat patenka į mūsų aplinką. Mikroplastiko pilni vandenynai ir dirvožemis visuose septyniuose žemynuose. O naujausio šiurpaus tyrimo metu paaiškėjo, kad mikroplastiko aptikta net žmogaus placentoje[2]! Tiesa, kol kas neįrodyta, ar plastikas placentoje kenkia vaisiaus vystymuisi, tačiau jau vien pats faktas baugina, kai tenka suvokti, kad išmesdami plastiką už namų durų mes negalime išmesti jo iš savo aplinkos, planetos, iš savo kūnų.
Todėl šiemet, nors ir per vėlai, aš esmingai permąstau savo Kalėdas. Dovanų neatsisakysiu. Bet kitąmet ne tik pati pirksiu (taip darau jau keletą metų), bet ir kitų prašysiu mums dovanieškoti tik tarp vietinių smulkių verslų. Ieškosiu vaikams žaislų iš antrų rankų ir gamintojų, pakuojančių žaislus be plastiko. Tokių, pasirodo, tikrai yra ir tai nereiškia, kad vaikams teks žaisti su mediniais šaukštais (nors praktika rodo, kad pridėjus tikrą puodą išeina smagus, bet negailestingai triukšmingas žaislas).
Nežinau, kaip jus, bet labiausiai mane siutina pasiūlymas patiems sukurti dovanų pakuotes. Ne kartą mačiau panašaus turinio vaizdo įrašų, kuriuose rodoma, kaip galima apsiūti audinio gabalą, tada patiems sukurtais atspaudais išmarginti juos pamirkius pačių sukurtuose dažuose ir dovaną vynioti į tą audinį, kurį vėliau gavėjas gali naudoti kaip virtuvinį rankšluostuką. Dar girdėjau, kad žmonės patys duoną kepa ir namus pasistato, bet aš ne iš tų. Neturiu laiko. Įtariu, kad čia irgi esu ne viena.
Todėl kitąmet prašysiu draugų man dovanų visai nepakuoti arba susukti į laikraštį ir prieš Kalėdas išplatinsiu šmaikštų pranešimą, kad mūsų namas tapo alergiškas plastikui. Ne tik pakuotėms ir indeliams, bet ir, pavyzdžiui, sintetiniams pliušiniams meškučiams, kurių ryškiaspalviai šeriai yra ne kas kita kaip mikroplastiko dalys. Kiekvienąkart skalbdama tokius žaislus į aplinką paleidžiu plastiko upelius. Gailiuosi, kad apie tokį prašymą draugams ir giminėms nepagalvojau šiemet.
