Ar jums jau pasakojau apie dažniausiai mane užvaldančią fantaziją? Žemėje atsitikus katastrofai, žmonės siunčiami į milžinišką kosminį laivą, kažką panašaus lyg iš serialo „Babilonas 5”. Tuo laivu mes, kaip nesunku nuspėti, skrisime ieškoti naujos gyvybei tinkamos planetos. Galima nujausti ir kitą siužeto vingį – į laivą pateks ne visi. Tų, kurie nepateks, mes tiesiog nematome, nepažįstame. Rūpinamės savo artimaisiais.
Važiuoju pranešti seneliams, kad skubiai krautųsi daiktus. Mano fantazijoje šeimos neišskiriamos, moterys ir vaikai neina pirmiau vyrų ir senolių. Jie eina kartu. Dar nesugalvojau, kas pastatė tą laivą – žmonės ar ateiviai, bet tikrai žinau, kad jie sako: mes nepaliekam silpnų. Mes nepaliekam sergančių. Nepaliekam senų.
Tie, kurie į laivą patenka, keliauja ten ištisomis giminėmis. Kaip nustatyti, kur baigiasi giminė, yra mano didysis šios fantazijos košmaras. Tačiau akcentą noriu dėti kitur. Visuomenė negali funkcionuoti be įvairovės. Vaikams reikia matyti senatvės lėtumą ir mirtį, o ne tik jaunus, darbščius, tartum, nemirtingus savo tėvus. Seni žmonės nešasi istorijas, jų lūpomis kalba epochos, kurių mes nepažinsime.
Poetas Kahlilis Gibranas apie vaikus rašė, kad „<...> jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.” Žmonijos ateitis yra vaikai. Bet išminties ir istorijos pamokas gauname iš praeities. Praeitis mums kalba ne tik iš knygų ar senovės graikų mitais; idealiu atveju mums ją, kaip kažkokį sunkiai artikuliuojamą prabėgusio laikmečio pojūtį, perduoda seneliai. Drauge su visais marazmais, rasistiniais žodeliais, reumatiniais padūsavimais ir romantika, kokios niekaip nepavyksta pajusti dabartyje (nors esu tikra – proanūkiams mano gyvenimas atrodys beprotiškai romantiškas).
Todėl mane iš principo siutina vien mintis, kad kažkieno kito fantazijoje ta naujojo pasaulio visuomenė galėtų būti sudaryta tik iš jaunų ir stiprių. Pamenat tą Mahatmos Gandžio citatą? „Tikras bet kurios visuomenės matas yra jos elgesys su pačiais pažeidžiamiausiais nariais.” Vengiu didaktinio tono, bet dabar noriu pereiti prie COVID-19 pandemijos temos. Buvo laikas, dar pavasarį ir netgi vasarą, feisbuko sraute vis matydavau maždaug tokius įvairių žmonių įrašus: „Ar kas nors pažįstate nors vieną, sergantį kovidu? Nes aš tai nepažįstu. Net tarp tolimų draugų nėra. Keista, ar ne?“
Girdėjau gandų, kad Lietuvoje televizorių ekranuose pasirodantys verkiantys medikai prašo žmonių pagalbos, o tuo metu „Akropolio“ aikštelėje nėra kur pasistatyti automobilio. Sako, čia taip buvo prieš Kalėdas. Nenoriu tuo tikėti, nes Lietuvą įsivaizduoju kaip vieni kitus mylinčių, nors ir pasipykstančių, giminių kraštą.
Tokie pasisakymai piršo mintį, kad to viruso galbūt visai ir nėra, bet yra didelis kažkieno sąmokslas. JAV, beje, net prasidėjo absurdiškas kaukių iš tinklelių judėjimas. Kai kurie žmonės, šaipydamiesi iš apsaugos priemonių nuo viruso, patys dėvėjo, kitus ragino ir net pardavinėjo kaukes, pagamintas iš itin pralaidaus audinio tinklelio. Jie jautėsi protingesni už kitus ir labai šmaikštūs.
Šiandien kažkodėl jau niekas neklausia, ar kas nors pažįsta sergančių kovidu, nes kiekvienas jau arba sirgo, serga, veža sergančiam giminaičiui maisto ar telefonu guodžia sergantį draugą. Virusas tikras. Skirtingose šalyse skirtingu metu buvo pritaikytos įvairios apsisaugojimo nuo viruso priemonės. Nė viena iš jų nėra veiksminga 100 procentų. Ir visada bus kvailių, vadinančių save skeptikais.
Man patiko mediko ir Jeilio universiteto sociologo Nicholo Christakio JAV NPR interviu[1] pateiktas olandiško sūrio analogas. Įsivaizduokime, kad kiekviena apsisaugojimo nuo viruso priemonė yra kaip olandiško sūrio riekelė. Kaukės, intensyvus gyventojų testavimas, atstumo laikymasis, sienų uždarymas, kelionių ribojimas, karantinas, mokyklų uždarymas, viešų renginių uždraudimas, sergančius žyminčios programėlės ir t. t. Kiekviena iš šių priemonių, kaip ir olandiško sūrio riekelė, turi skylių. Jei sudėsime dvi riekeles vieną ant kitos, vis dar gali būti skylių, per kurias prasiskverbs virusas. Bet jei vieną ant kitos uždėsime tris ar keturias riekeles, galiausiai skylių nebeliks. Tad mokslininko mintis buvo tokia: nėra vienareikšmiško atsakymo, kurių priemonių turi imtis tam tikra valstybė. Kiekviena nusprendžia pagal savo situaciją. Nė viena iš tų priemonių pati savaime neužkirs kelio viruso plitimui. Bet įvairios tų priemonių kombinacijos yra veiksmingos.
Girdėjau gandų, kad Lietuvoje televizorių ekranuose pasirodantys verkiantys medikai prašo žmonių pagalbos, o tuo metu „Akropolio“ aikštelėje nėra kur pasistatyti automobilio. Sako, čia taip buvo prieš Kalėdas. Nenoriu tuo tikėti, nes Lietuvą įsivaizduoju kaip vieni kitus mylinčių, nors ir pasipykstančių, giminių kraštą. Berašant šį tekstą, mano pažįstamų rate yra jau dvi su pandemija susijusios mirtys. Tikiuosi, kad daugiau nebus. Todėl kviečiu jus įsivaizduoti, kad einate į tą mano sufantazuotą kosminį laivą ir į jį galite pasiimti visus mylimus žmones. Į jį nepateks tik mirę nuo kovido. Tas laivas yra pats gyvenimas. Nežinau, kaip kitaip jūsų paprašyti pasaugoti senolius ir silpnos sveikatos žmones.
[1]https://www.npr.org/2020/10/29/929073472/denial-and-lies-are-almost-an-intrinsic-part-of-an-epidemic-doctor-says
