Pandemija palietė visą pasaulį, bet rašysiu tik apie mūsiškius rinkimus. Nepaisant virusų, demokratijos sąlygomis tautos atstovybė yra perrenkama pagal konstitucijos numatytas taisykles, o nuo masinės ligos šis kas kelinti metai kartojamas veiksmas skiriasi visų pirma tuo, kad nuo rinkimų nesinori pasveikti.
Dar kitaip sakant, jei Vakarų kultūroje dažnai kartojama sentencija, kad vieninteliai neišvengiami dalykai yra mirtis ir mokesčiai, tai šiuo komentaru pridurčiau trečią ir jau tikrai geistiną dalyką – rinkimus.
Šiemečių rinkimų ruduo pasižymėjo keliais naujais nutikimai. Jau senai lietuvių politiniu papročiu tapo ir į nuobodulio aukštumas pakilo pakelės nuotraukų paradas, o kur dar parodiją primenančios LRT riktuojamos partijų prisistatymo rinkėjams akimirkos. Viešos satyros spektaklių meistro Olego Šurajevo sukurtas kandidatas į Semą Valdas Kavaliauskas yra savotiškas naujadaras. Šiuo didaktiniu perfomansu buvo atkreiptas dėmesys į tuštumą, kuri atsiranda tuose politikos ir rinkimų ekranuose, kuriose turėtų būti aiškinamos idėjos, kandidatų prisiimami įsipareigojimai, partijų programų turinys.
„Delfi“ komentatorius Paulius Gritėnas tuo pretekstu liūdnai konstatavo, iki kokių žemumų nusirito mūsų politinė kultūra ir kaip išnyko asmeniniai ir partiniai bruožai, vienus kandidatus nuo kitų skiriantys. Pandemijos efekto jis nelietė, tačiau iš po dvigubo stiklo – turiu omenyje monitorių plius veido skydelį – ataidintis rinkiminis murmesys iš tiesų ima rodytis lyg Lotynų Amerikos karnavalinės kultūros įklija.
Pamenat kolumbiečio rašytojo Gabrielio Garcia Marquez „Meilė choleros metu?“ Nors tie abejotini sveikatos apsaugos prasme skydeliai nėra padidinamieji stiklai, tačiau jų efektas iškenčiančiam prie TV ekrano būsimam balsuotojui susišaukia būtent su tokiais. Smulkmenos įgauna papildomus kontrastus, agitacija artėja prie siurrealistinio spektaklio estetikos.
P. Gritėno diagnozė yra įtikinanti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas dalykas yra aprašyti akivaizdybę, kurios tik visiškas asilas nematys. Toks žingsnis socialinės kritikos koridoriuje yra būtinas, bet tikrai nepakankamas. Mums verta telkti proto pastangas tolesniam klausinėjimui: iš kur visa tai, kokios priežastys lėmė tokį spartų degradavimą, kas dar gali būti darytina, stabdant tai, kas baisiau už virusus ir pandemijas, ar tik mes, lietuviai, brisdami iš sovietinio paveldo balos imame skęsti politinio gyvenimo šiukšlėse?
Mums verta telkti proto pastangas tolesniam klausinėjimui: iš kur visa tai, kokios priežastys lėmė tokį spartų degradavimą, kas dar gali būti darytina, stabdant tai, kas baisiau už virusus ir pandemijas, ar tik mes, lietuviai, brisdami iš sovietinio paveldo balos imame skęsti politinio gyvenimo šiukšlėse?
Buvau ir esu įsitikinęs, kad tam tikra dalimi politinis mąstymas ir rinkiminės diskusijos pradėjo smukti įpusėjus antram Nepriklausomybės dešimtmečiui, vis labiau ir labiau varžant agitacijos sąlygas ir formas, o taip pat iki biurokratinio alpulio ribojant partijų bei politikų finansavimo galimybes. Viską pakabinus ant valstybės iždo ir kontrolės adatos nieko kito ir negalima buvo tikėtis. Šią mintį esu ne viename, bent trijuose savo rašiniuose įrodinėjęs. Tik anksčiau apie tai kalbėjau kasadriškų pranašysčių vaizdais, o dabar – tai jau senai įvykę ir nusistovėję reiškiniai.
Greta argumento, kad tie smulkmeniški agitacijos varžymai bei reguliavimai mano galva balansuoja ant konstitucingumo ribos, visada turėjau kita nemalonią prielaidą: tokiu keliu vyksta sąmoningas ar nesąmoningas šliaužiantis biurokratijos sąmokslas prieš demokratiją. Vykdomoji valdžia gudriai plečia savo galias, pasinaudodama aptamsyto elektorato nuosmukiu. Nors šios nuomonės ir dabar neatmetu, tačiau šiandien bręsta dar viena prielaida.
Kai matai tuos pakelės rinkiminius stendus, kurie tarsi vienos PR kompanijos ir vienos foto-dirbtuvės būtų padirbti, negali ignoruoti fakto: visas bukaprotiškas taisykles prieš keliolika metų aprobavo mūsų rinktas Seimas. Kokios mintys krebždėjo anų tautos atstovų galvose? Sakysit, tuomet Viktoras Uspaskichas ir darbiečių milijonieriai sudrebino mažos šalies politiką, tad galbūt naiviai tikėta, kad ir ubagų, ir turčių rinkimines galimybes sulyginsime ribodami partijų finansavimo šaltinių įvairovę ir politinės reklamos laukus.
Tačiau galima ir kita prielaida. Mažaraščių politinių prasimušėlių instinktų kategorijai turėjo priklausyti nujaučiamas motyvas: kai iki minimumo suvaržai politinės reklamos, rinkimų agitacijos, partijų finansavimo galimybes, kai demonstruoji, kad galima tik taip šypsotis, kaip nuo pakelės stendo ar LRT studijoje, tai sulyginamos ne tik turtingųjų ir vargšų galimybės politikoje, bet ir kvailių bei protingų ir padorių politikų šansai.
Tad ši prielaida, kaip galėjome nusiristi iki tokio rinkimų pandemijos metu lygio, eina greta su vykdomosios valdžios galios geismu. Jai nė motais, kad Seime politine išmintimi nedvelkia, ir vėl greičiausiai nedvelks. Patyčių arklius pasikinkę seni ar nauji valdininkai galės naudotis nuo žemės nepakylančiu Tautos atstovybės prestižu, ir daryti ką tik nori su tais, kuriuos vadiname Lietuvos gyventojais.
