Nuomonės

2020.11.01 08:09

Josifas Parasonis. Ar tikrai Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – žydų kapinėse?

Profesorius Josifas Parasonis, technologijos mokslų habilituotas daktaras, Vilniaus žydų bendruomenės narys2020.11.01 08:09

Istoriniai bei literatūros šaltiniai apie Vilnių byloja, kad mieste yra nemažai laidojimo vietovių, daugiausia – prie bažnyčių ir cerkvių. Stambesnės kapinės: Rasų, Antakalnio (karių), Bernardinų, stačiatikių (Liepkalnio), žydų (Piromonto ir Olandų), evangelikų (Kalinausko) ir kt. Vilniaus miesto kapaviečių teisinis reguliavimas pradėtas tik XVIII a. antroje pusėje, kai kapavietės prie bažnyčių ir cerkvių užsipildė (ten nustota laidoti 1865 m.) ir atskiros parapijos pradėjo laidoti už miesto ribų. 

Seniausios miesto kapinės, taip ir vadinamos senosiomis, yra žydų (Piromonto, dabar – Šnipiškių), kur pradėta laidoti dar XV a., ir netoli jų (taip pat Piromonte), Šv. Rapolo. Piromonto žydų kapinės buvo uždarytos 1831 m. carinės Rusijos, iš dalies jos buvo sunaikintos įrengiant karinius įtvirtinimus. XIX a. antroje pusėje Rasų, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo kapinės padidėjo.

Sovietmečiu religinių apeigų vietos, šventovės, kapinės stipriai nukentėjo. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje Operos ir baleto teatras sandėliavo dekoracijas. Evangelikų reformatų bažnyčioje veikė kino teatras, kuriame kaip įėjimo laiptų pakopos buvo panaudoti žydų kapinių antkapiai. Šv. Kazimiero bažnyčioje veikė ateizmo muziejus. Evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengta Restauravimo tresto sporto salė, o kapinės sunaikintos.

Su žeme buvo sulyginti Didžiosios Vilniaus sinagogos kompleksas ir Strašūno biblioteka, toje vietoje iki šiol yra tipinis silikatinių plytų vaikų darželio pastatas. Visiškai sunaikintos Šv. Rapolo, žydų (Piromonto ir Olandų), evangelikų ir dvejos vokiečių karių kapinės. Šv. Rapolo kapavietėje pastatyti aukštybiniai administraciniai pastatai, Piromonto žydų kapinių centre iškilo Vilniaus koncertu ir sporto rūmai, Olandų žydų kapinėse pastatytas ritualinių paslaugų centras, evangelikų kapinių vietoje pastatyti Santuokų rūmai. Tarybų Lietuvoje padaryta didžiulė žala miesto istorijai ir šalies kultūrai sunkiai suvokiama.

Vilnius pasaulyje žinomas kaip daugiakultūris miestas, todėl jame nuo senų laikų yra įvairių kapinių. Nepaisant tautybės, laidojamam linkima ilsėtis ramybėje, deja, mes ne visuomet gebame tesėti šį palinkėjimą. Judaizmas draudžia net skrodimą bei kremavimą, taip pat perlaidojimą. Šių draudimų bendra priežastis yra pagarba mirusiajam ir kapo šventumui. Pagrindinį judaizmo teisės kodeksą (Šulhan Arukh) sudaro 4 dalys ir iki šių dienų rabinai laiko iš jo egzaminą – tokiu būdu yra atestuojami. Plačiai žinomas atvejis, kai rabinas studento paprašė išvardinti visas 5 Kodekso dalis ir studentas jam iškart atsakė, kad yra tik keturios. Į tai rabinas pasakė, kad yra penkta dalis – sveikas protas. Kapinės yra neatsiejama miesto istorijos, kultūros ir pilietinės dvasios dalis. Nesilaikant nei tradicijų, nei sveiko proto, galimi dramatiški kultūriniai praradimai: būtent dėl šių priežasčių nežinoma, pavyzdžiui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikų vieta.

Nerimą kelia ir tai, kad jau laisvoje Lietuvoje, Europos Sąjungoje, ir vėl grįžta noras ką nors statyti buvusių Piromonto senųjų žydų kapinių teritorijoje arba rekonstruoti kapinių teritorijoje esančius Sporto rūmus. Ir kaskart vis iškyla šių kapinių ribų klausimas. Praeito šimtmečio pabaigoje, statant prieigas prie Mindaugo tilto, rasta palaikų. Šio šimtmečio pradžioje (2005 metais), projektuojant Mindaugo apartamentus, nutarta dokumentaliai nustatyti Šnipiškių kapinių ribas. Dalyvavau šiame darbe kaip Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojas.

Judaizmas draudžia net skrodimą bei kremavimą, taip pat perlaidojimą. Šių draudimų bendra priežastis yra pagarba mirusiajam ir kapo šventumui.

Nagrinėjome įvairius šaltinius ir matėme, kad kapinės buvo iki pat Neries. Dabar tai galima matyti visiems prieinamoje Lietuvos nacionalinio muziejaus 2016 m. išleistoje knygoje „Vilniaus miesto planai“. Tuomet savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ parengė Vilniaus žydų kapinių ribų kaitos dokumentą, naudodama 1808 ir 1938 m. planų duomenis, sutapatindama juos su dabar naudojama geodezinių ir kartografinių duomenų koordinačių sistema. Šį dokumentą patvirtino Vilniaus apskritis ir Vilniaus savivaldybė. 2006 m. Kultūros paveldo departamentas Sporto rūmus su aplinkine teritorija pripažino kultūros paveldu. 2007 m. Lietuvos istorijos institutas atliko studiją – buvo nagrinėta Šnipiškių kapinių istorija nuo pradžios iki uždarymo 1831 m.

Daugiausia dėmesio skirta šių kapinių teritorijos plėtrai, žydų santykiams su kitomis konfesijomis bei miesto valdžia. Atkreipiamas dėmesys, kad Sporto rūmai pastatyti galbūt seniausioje kapinių dalyje. 2008 m. balandžio 8 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo komisija surašė aktą (KPD-RM-672) dėl pavienio kultūros paveldo objekto (vietos – senųjų kapinių vieta) vertingųjų (archeologinių, istorinių ir memorialinių) savybių. Akto 13 punkte apie vertybės vertingąsias savybes rašoma, kad tai yra: „Žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (dalis teritorijos buvo suardyta XIX a. 1-oje pusėje statant šioje vietoje gynybinius įtvirtinimus, dalis teritorijos buvo iškasinėta, išskirstyta XX a. vid. ir vėliau statant sporto kompleksą bei Koncertų ir sporto rūmus bei planuojant jų aplinką; dalį teritorijos užima gatvė ir asfaltuotos automobilių stovėjimo aikštelės); palaikai ir jų liekanos).“

Ten pat toliau surašyti svarbūs visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos faktai (asmenybės, įvykiai): „<...> palaidoti Vilniaus m. gyventojai... Jose buvo palaidotas žydų mokslininkas, vienas žymiausių Talmudo aiškintojų Elijahu ben Šlomo Zalman (Vilniaus Gaonas, 1720–1797). 1948 m. Vilniaus Gaonas ir jo artimųjų palaikai buvo perkelti į Naująsias žydų kapines (Olandų gatvėje), 1963 m. palaikai perkelti į Sudervės žydų kapines. Kapinių Šnipiškėse teritorija palaipsniui kito žydams įsigyjant aplinkinius sklypus, kartu perimant buvusių žemės naudotojų mokesčių mokėjimą už žemę. Kapinės sujungtos į vieną sklypą ir didžiausią teritoriją (4,3 ha) pasiekė XVIII ir XIX a. sandūroje. Dalis palaidojimų, kurių nesunaikino tvirtovės, Koncertų ir sporto rūmų bei įvairių požeminių trasų statybos darbai, yra išlikę.“

2008 m. spalio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pritaikymo kongresų centrui projektą paskelbė valstybei svarbiu, bet šių metų gegužę šį nutarimą atšaukė. Nespėliosiu, ar atšaukimas yra sveiko proto ar kitų priežasčių išdava, bet šią žinią sveikinu. 2015 m. Kultūros paveldo departamento registre spalio 13 d. pasirodė aktas (Nr. KPD-RM-45/1) dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų. Skirtingai nuo minėto 2008 m. akto dėl vietovės vertingųjų savybių, naujasis nustatė statinio (vertybės vardas – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai), paties pastato, vertingąsias savybes. Šio akto p. 9.3. vietovėje yra: „(į vietovę įeinančios vertybės, jų kodai; vertingųjų savybių požymių turinys, objektai; nurodomi per kabliataškį, arba priedo, kuriame jie pateikiami Nr.)“ liko neužpildytas ir žydų kapinės net nepaminėtos, [E1] tačiau bendras teritorijos su pastatu plotas liko tas pats (kaip 2006 ir 2008 m.) – 52 000 m2, nors pats pastatas užima tik apie 5 000 m2.

Beje, šiame akte p. 12.1. „Vertybės apibrėžta teritorija“, ribų koordinačių vertės sutampa su ankstesnių aktų vertėmis, bet, matyt, klaidingai koordinačių X ir Y vertės sukeistos vietomis.

1924 m. Vilniaus magistrato techninio skyriaus viršininkas patvirtino Šnipiškių kapinių tvoros projektą. Šis dokumentas rodo, kad Sporto rūmų zonoje mažiausias atstumas nuo rytinės tvoros dalies iki Rinktinės gatvės yra apie 130 metrų, o didžiausias, einant pietų kryptimi, – apie 210 metrų. Sporto rūmų pastato vakarinė siena atitinkamai yra nutolusi nuo Rinktinės gatvės apie 50 ir apie 90 metrų. Sporto rūmų pastato plano matmenys yra 73,55x67,70 metrų. Akivaizdu, kad Sporto rūmai yra pastatyti kapinių centre.

1935 m. Israelis Kloizneris išleido monografiją apie senąsias Vilniaus Šnipiškių žydų kapines. Tuo metu garsių žmonių kapai ir antkapiai dar garbingai stovėjo greta tūkstančių žydų vyrų, moterų ir vaikų, [E2] kurie gyveno ir mirė Vilniuje 1592–1831 m. laikotarpiu. Tarp jų – R. Menachemas Mannes Chajes (mirė 1636 m.), vienas pirmųjų Vilniaus vyriausiųjų rabinų – R. Moshe Rivkes (mirė 1671 m.), Be’er Ha-Golah – klasikinio „Šulchan Aruch“ komentaro autorius, R. Šlomo Zalman (mirė 1788 m.) – jaunesnysis R. Chaimo iš Voložino brolis ir mylimiausias Vilniaus Gaono mokinys, pats R. Elijahu ben Solomon (mirė 1797 m.) – Vilniaus Gaonas; Abraham Danzig (mirė 1820 m.), Hayye Adam – praktinių Žydų įstatymų sąvado autorius. Knygoje yra kapinių schema, kurioje paženklinta 220 kapaviečių bei sudarytas jų sąrašas. Tuometinė miesto valdžia puoselėjo planus kapinių vietoje statyti stadioną. Tam kategoriškai pasipriešino dvasinis Vilniaus žydų lyderis rabinas Chaimas Ozer Grodzensky. Lenkijos administracija sutiko ir paskelbė šias kapines muziejine vertybe.

Naujosios Olandų (Užupio) žydų kapinės atidarytos 1830 m. nuomojamoje 4,5 ha teritorijoje. Tuometinė Vilniaus žydų bendruomenės laidojimo brolija „Chevra Kadiša“ rūpinosi kapinių išplėtimu ir iki 1939 m. iš stačiatikių vienuolyno išpirko 9 637 m2 plotą. Kapinės buvo tvarkomos pagal architekto A. Vinerio projektą.

Užupio žydų kapinėse palaidota per 70 000 žmonių. Tarp jų – žymūs žydų kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjai, poetai, knygų leidėjai, bankininkai, dvasininkai. Tarp jų – Ch. O. Grodzesky (1863–1940), H. Kacenelenbogen (1796–1868), Menachem Room (1831–1903), M. Strašun (1817–1885), I. Bunimovič (mirė 1929 m.), kurio buvusiame banko pastate dabar įsikūrusi Lietuvos kultūros ministerija, C. Šabad (1864–1935), garsus Vilniaus gydytojas, kurio skulptūra yra Mėsinių gatvėje. 1959 m. kapinės buvo uždarytos, 1965 m. pradėta griauti antkapius, tačiau perlaidoti buvo tik vienetai, o antkapiai panaudoti statyboms.

Atkūrus nepriklausomybę, dalį antkapių pavyko išmontuoti (iš laiptų, pamatų), ir architektas Jaunutis Makariūnas parengė kapinių Memorialo projektą, pradėtą įgyvendinti 2004 m. Memorialo statybą rėmė Valstybinė JAV komisija Amerikos palikimui užsienyje išsaugoti. Palaikant miesto savivaldybei, iš dešimties numatytų memorialo projekte skulptūrų mums (man teko koordinuoti šių darbų vykdymą) pavyko pastatyti tik pirmąją antkapių skulptūrą.

Iš minėtų sunaikintų Vilniaus miesto kapinių šiandien tik Olandų kapinių įamžinimo projektas pradėtas įgyvendinti. Apie Šv. Rapolo ir evangelikų kapinių įamžinimą kol kas girdėti neteko. Dėl Šnipiškių kapinių – ginčai tęsiasi. 2015 m. viešai pasisakiau, kad dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų tolesnės funkcinės paskirties derėtų dar pamąstyti. Mūsų Vyriausybei kongresų centro idėja tapo mažiau patraukli. Bet projekto vystytojas Turto bankas nusiteikęs kitaip, net nepagrįstai teigia, kad Sporto rūmai pastatyti už kapinių ribų. Taip, Lietuvoje žydų beliko nedaug. Todėl dauguma atstatomų buvusių žydų sinagogų bei kitų pastatų keičia funkcinę paskirtį. Tokia realybė. Bet pasaulyje litvakų palikuonių ir jiems prijaučiančių yra daug, surinkta daugiau nei 52 000 parašų, prašant Kongreso centrui rasti kitą vietą, tad šis ginčas nėra tik mūsų vidaus reikalas.

Keturios dalys žydų teisės Kodekso lai lieka privalomos tik tikintiesiems žydams, bet 5 dalis galioja mums visiems. Žmogus gimsta su laisva valia ir pats renkasi, ar vykdyti įsakymus – tinkamus ar destruktyvius. Dauguma nacių karo nusikaltėlių Niurnbergo teismo proceso metu bandė teisintis, kad tik vykdė įsakymus. Sveikas protas sako, kad žmogus yra laisvas visuomet priimti sprendimą pats. Apskritai, viską šiame gyvenime darome mes – žmonės. Gal LR Vyriausybė, atsisakiusi Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukciją laikyti valstybės svarbos projektu, žengs ir kitą žingsnį? Šiaurės Jeruzalėje vienų seniausių žydų kapinių Europoje įamžinimas privalo būti vertas Vilniaus Gaono dvasinio palikimo. Fiziškai galima sunaikinti viską, bet istorija išlieka.

Populiariausi