Seimo rinkimų naktį Lietuva nustebino save ir pasaulį. Būsimą valdžią formuoja trys jaunos, protingos, europinėms teisės ir liberalios demokratijos vertybėms ištikimos moterys.
Dar daugiau. Dvi ne pačios ryškiausios jaunos konservatorės savo apygardose sutriuškino premjerą S. Skvernelį ir visos valstiečių draudimų politikos veidą A. Verygą. Vilnius ir Kaunas tiesiog nušlavė populistus ir tapo miestais, švariais nuo valstiečių, socialdemokratų ir atvirą prokremliškumą bei paramą diktatoriui Lukašenkai demonstravusios Tomaševskio partijos.
Lietuva tai padarė tuo metu, kai net senosios demokratijos šalyse stiprėja nacionalizmas ir populizmas. Tuo metu, kai Lenkijos valdžia, pamynusi teismų nepriklausomybę, kariauja su Europos Sąjunga ir savo pačios moterimis, Lietuva išreiškė pasitikėjimą trims moterims, kurios tapatinasi su liberalizmu.
Valstiečių partijos lyderis Karbauskis, dar visai neseniai svajojęs pakartoti Lenkijos viršininko J. Kaczynskio kelią ir sėkmę Lietuvoje, net nedrįso kandidatuoti vienmandatėje apygardoje. Dabar jis, tarsi piktas Grinčas, bandantis pavogti Lietuvos Kalėdas, tik virpina orą meluodamas per akis, kad Lietuvoje bus legalizuota prostitucija ir narkotikai.
Kaip galėjo taip atsitikti, kad Lietuva tapo pavyzdžiu Europai?
Filosofas S. Šalkauskis prieš 83-ejus metus parašė įstabų tekstą „Lietuviai – istorinių paradoksų tauta“. Pasak Šalkauskio, lietuviai yra rytiška tauta, bet istorinėse kryžkelėse visada renkasi vakarišką kelią. Kurį išrenka aktyvi tautos mažuma, po ko dauguma už tai mažumą ilgai ūdija.
Vilnius ir Kaunas tiesiog nušlavė populistus ir tapo miestais, švariais nuo valstiečių, socialdemokratų ir atvirą prokremliškumą bei paramą diktatoriui Lukašenkai demonstravusios Tomaševskio partijos.
Filosofo Šalkauskio atskleistą paradoksą liudija ir šie Seimo rinkimai. Tai, kad Lietuvą ketverius metus valdys liberali, sprendžiant iš jos abiejų lyderių, konservatorių partija ir dvi liberalų partijos, yra ne pasyvios daugumos, o aktyvios mažumos sprendimas.
Antra, realiai valdžioje bus ne 3, o 4 partijos. Kaip yra sakiusi pati I. Šimonytė, su ja galima dėl visko susitarti, bet už jos dar yra partija. Kurioje netrūksta tautininkų, atviros Lietuvos oponentų.
Lygiai taip pat Liberalų sąjūdyje yra bent trys agroliberalai, kurie šios kadencijos metu nuolat paremdavo neliberalius Karbauskio valdžios sprendimus. Taip pat ir dabartinis Seimo pirmininkas V. Pranckietis, kurio tezė, kad demokratija yra tada, kai mažuma klauso daugumos, ne tik liberalui sprogdina ausų būgnelius.
Paradoksų per rinkimus būta ir daugiau. Į Seimą išrinkti tokie odioziniai veikėjai kaip Gražulis ir Valkiūnas. Bet tokia jau yra Lietuva – paradoksali iš savęs, sekant S. Šalkauskiu.
Nepaisant nieko, I. Šimonytės, V. Čmilytės-Nielsen ir A. Armonaitės išrinkimas formuoti valdžios olimpą yra nesumeluotas ir nepritemptas Lietuvos fenomenas. Apie šį fenomeną dar ilgai kalbės miestas ir pasaulis. Būtų gerai, jei jį pavyktų išnaudoti kaip galima naudingiau piktų grinčų aplamdytai valstybei.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
