Rinkimai yra metas, kai kiekviena partija, kiekvienas kandidatas iš kailio išsiners, norėdamas parodyti, koks jis geras, gražus ir pūkuotas. Bet tikrąjį vaizdą ir kandidatuojančių veidą parodo ne kandidatai, o tie jų šalininkai ir rėmėjai, kurie saviškių naudai veikia be jokių skrupulų.
Pavyzdžiui, jei nebūtų viešo vaizdo įrašo, sunku būtų patikėti, kad du kunigai šventas mišias Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje pavertė rinkimų mitingu, skirtu Tomaševskio partijai.
Kunigas agituoja už Lenkų rinkimų akciją, kviečia melstis už palankų jai rinkimų rezultatą, vadina akcininkus „blaiviai mąstančiais“ krikščioniškų vertybių puoselėtojais.
Kunigas, greičiausiai parapijos klebonas, savo mitingą-mišias už tomaševskininkus, kurie veikia sąjungoje su Rusų aljansu, neraudonuodamas lygina su Jogailos malda prieš Žalgirį, karaliaus Jono III Sobieskio – prieš Vienos mūšį ir net su stebuklu prie Vyslos, kai Lenkija sumušė Raudonąją armiją, tiesa, tarsi susigėdęs, čia pat pripažįsta, kad tai nebuvo rinkimai. Po to vienas paskui kito ant altoriaus lipa partiniai veikėjai, įskaitant Z. Jedinskį.
Nėra prasmės, o ir reikalo aiškinti, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, o Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksas neleidžia kunigams dalyvauti politikoje. Vyskupai patys tai įvertins.
Svarbiau suprasti, kodėl kunigas mindo Bažnyčios kanonų teisę? Kaip kunigas, sakraliai kalbantis apie stebuklą prie Vyslos, tuo pat metu gali laiminti partiją, kurios visi veikėjai demonstratyviai atsisakė dalyvauti balsavime dėl diktatoriaus Lukašenkos smurto prieš taikius Baltosios Rusios žmones, įskaitant ir per du milijonus katalikų, pasmerkimo?
Bet juk ir laisvė yra krikščionijos vertybė, o Lenkų rinkimų akcijos sąrašui yra nusišvilpti į baltarusių, Baltosios Rusios lenkų ir kelių milijonų jos katalikų laisvę.
Diktatorius kariauja su tauta, ištrėmė iš šalies Baltosios Rusios katalikų arkivyskupą T. Kondrusevičių, o tomaševskininkų sąrašo Nr.1 Jedinskis sako, kad, daužydamas žmones Lukašenkos OMONas gina konstitucinę tvarką.
Kaip po tokių žodžių jam galima leisti lipti ant altoriaus? Kaip su krikščioniškomis vertybėmis, už kurias klebonas siūlė melstis, dera faktas, kad su Tomaševskio partija į Seimą vėl gali patekti į jos sąrašą įtraukti putinistai, slapta bendravę su Rusijos žvalgybomis?
Svarstau, ką Šv. Dvasios bažnyčios klebonui apie tai pasakytų komunistinio saugumo nužudytas legendinis lenkų kunigas Jerzy Popieluszko, kiti lenkų kunigai – laisvės kankiniai?
Atsakymą nesunku numanyti. Tai kodėl Šv. Dvasios bažnyčios kunigai atvirai eina obuoliauti su velniu? Tik todėl, kad tomaševskininkai žodžiais deklaruoja krikščioniškas vertybes?
Bet juk ir laisvė yra krikščionijos vertybė, o Lenkų rinkimų akcijos sąrašui yra nusišvilpti į baltarusių, Baltosios Rusios lenkų ir kelių milijonų jos katalikų laisvę.
Vieninteliai pagarbūs žodžiai, kurie ateina į galvą, yra iš Evangelijos pagal Luką: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Apie kareivius, kurie, mesdami burtą, pasidalijo Jo drabužius, ramiau neužsiminti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
