Nuomonės

2020.10.24 20:35

Vaiva Rykštaitė. Ar jaučiatės saugūs socialinėse medijose?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.10.24 20:35

Kai Lietuvoje visi kalba apie rinkimus, JAV, čia taip pat artėjant rinkimams, daug kas kalba apie… socialines medijas. Tiksliau – apie rugpjūčio mėnesį vienoje populiarioje platformoje pasirodžiusį dokumentinį filmą „The Social Dilemma“, kuriame pasakojama tai, ką mes ir taip lyg žinome, bet dažnai pamirštame: socialinės medijos nėra realybės atspindys, o veikiau – mūsų įsitikinimų burbulas. 

Tačiau net ir tame socialiniame burbule yra daugybė būdų manipuliuoti mūsų jausmais ir pomėgiais. Be to, socialiniai tinklai gali daryti smarkią įtaką, o gal net nulemti rinkimų rezultatus. Viskas priklauso nuo algoritmų ir pinigų, sumokėtų už vienos ar kitos informacijos sklaidą.

Socialinius tinklus, mano galva, įgalina du mitai. Pirmas: kad tai yra informacijos šaltinis. Etimologiškai žiūrint, gal ir taip, nes iš tiesų tai nuolat tekantis vienokių ar kitokių žinių žinelių srautas, taigi – šaltinis. Tačiau toji informacija jokiu būdu nėra nei visapusiška, nei objektyvi. Kitaip tariant, tai kai kurių žmonių pasisakymų ir pasirodymų nuotraukose lavina. Ar ją galima laikyti patikima? Sąlygiškai. Nes, pavyzdžiui, aš tikiu, kad šiandien savo namų fone pozavusi Birutė, kaip ir sako, jaučiasi pavargusi. Tik Birutės nuotraukos nėra pasaulio atspindys.

Ar pasauliui globalėjant apskritai įmanomas objektyvus jo atspindys – klausimas filosofinis ir sudėtingas, jo šiandien aš nekelsiu. Tačiau esu tikra, kad moksliniai faktai neturėtų tapti tikėjimo klausimu. Na, žinot, kai kokie Kopenhagos universiteto mokslininkai paskelbia išsprendę nuo vėžio žmogaus organizmą apsaugančio DNR baltymo MCM paradoksą, bet apie genetiką visiškai nenusimananti Birutė papūtusi lūpas nukerta: „Netikiu.“ Tartum mokslas galėtų būti sulyginamas su Kalėdų Senelio egzistavimu.

Jei naudojatės socialinėmis medijomis, greičiausiai nepavyks išvengti panašios į jūsiškę vyraujančios nuomonės burbulo. Tačiau yra ir aiškus receptas, kaip tą burbulą padaryti bent šiek tiek objektyvesnį: sekti ir tuos žmones, su kurių nuomone jūsiškė radikaliai nesutampa. Tai ypač aktualu rinkimų kontekste: socialinėje erdvėje stebėti ne tik jums patinkančių partijų ir kandidatų įrašus, bet ir matyti tai, ką ir kaip kalba tie, už kuriuos neketinate balsuoti. Kaip sakė kinų karo strategas ir filosofas, tik pažįstantis savo priešą pažįsta save.

Antras mitas nebuvo įvardintas mano minėtoje dokumentikoje, tačiau, stebėdama Lietuvą per nuomonės formuotojų paskyras, susidariau įspūdį, kad tapimas influenceriu yra savotiška siekiamybė, kone svajonių karjera. Pamenu, jau prieš keletą metų, kai vieno šešiolikmečio giminaičio Lietuvoje paklausiau, kuo nori tapti užaugęs, vaikinas atsakė „jutuberiu“. „Kaip įdomu, – sakiau tada jam, naiviai manydama, kad jis turi aiškią viziją ir žinią, kurią trokšta transliuoti pasauliui. – Apie ką bus tavo „Youtube“ kanalas?” Paauglys vangiai atsakė, kad ape beleką. Svarbu peržiūrų surinkti, pinigų uždirbti, ir viskas.

Čia išsyk norisi paminėti kitą neblogą, taip pat amerikietišką dokumentiką „The American Meme“, kurioje pasakojama apie buvimo nuomonės formuotoju privalumus ir tamsiąsias puses. Kai net pačiu sėkmingiausiu jutuberiu tapęs vaikinas prabyla apie šio tinklo nuolat alkaną algoritmą ir iš to kylančias psichologines problemas: mat kiek tą žvėrį bešertum vaizdo įrašais, jam vis tiek negana, ir, nors trumpam sustojęs, žiūrėk, tuoj atsiliksi ir už tave populiaresni taps kiti.

JAV, kaip ir Lietuvoje, kai kurie žmonės svajoja būti influenceriais, kai kas jais tampa, tačiau tokioje milžiniškoje šalyje kaip Amerika yra didesnė žmonių siekių įvairovė, mat nėra to giminių kaimo jausmo. Kaskart sugrįžusi į Lietuvą stebiuosi prekybos centre prie kasos pamačiusi kokią nors Lietuvos televizijos ar instagramo žvaigždę. JAV taip nutinka kur kas rečiau, tik itin prabangiuose rajonuose. Tuo tarpu Lietuvoje ir pensininkai, ir paaugliai, ir meganuomonėsformuotojai kartkartėmis susitrenkia užpakaliais „Lidle“. Ar bent jau susitrenkdavo iki kovidinėje eroje. O tokie susitrenkimai sėdynėmis, galima nujausti, tik sustiprina paauglių svajonę būti garsiam, nes garsus žmogus atrodo čia pat, toks pats kaip aš, perkantis duoną ir pieną, tačiau tuo pat metu už tai gauna pinigų vos paspaudęs kelis telefono mygtukus.

Visiškai neabejoju tuo, kad iš socialinių tinklų galima uždirbti daug pinigų. Tik, manau, būtina visada turėti omenyje, kad socialinės paskyros mums iš tiesų nepriklauso, kaip ir nepriklauso į jas įkeltos mūsų nuotraukos, nuomonės ir pomėgiai.

Influencerių gerovės įspūdį sustiprino ir prieš porą savaičių pasirodęs konkursas „Laimėk automobilį ir krūtinės korekcijąׅ“, kur nuomonės formuotojai tarsi perėmė iki šiol tik televizijoms priklausiusį vaidmenį – mes tokie galingi ir turtingi, kad iš dėkingumo dovanojame jums mašiną (tiesa, šiuo konkrečiu atveju dėkingumas publikai buvo traktuotas kaip mėginimas nusipirkti daugiau sekėjų, bet šios aferos čia nesiimu analizuoti).

Buvo šiek tiek keista ir įdomu klausytis konkurso organizatorės žodžių apie poreikį atsidėkoti sekėjams, kurie „tiek metų mus maitina“. Čia vėl kuriamas įspūdis, kad būti nuomonės formuotoju yra darbas, galbūt net karjera, kurios verta siekti.

Visiškai neabejoju tuo, kad iš socialinių tinklų galima uždirbti daug pinigų. Tik, manau, būtina visada turėti omenyje, kad socialinės paskyros mums iš tiesų nepriklauso, kaip ir nepriklauso į jas įkeltos mūsų nuotraukos, nuomonės ir pomėgiai. Visa tai tėra vertinga informacija, peninti keletą IT gigantų. Ne naujiena, kad mūsų pomėgiai ir guglinimo istorija parduodama reklamos užsakovams, tiesą sakant, ši, neva sensacinga, žinia manęs visai negąsdina ir man netgi patinka. Mieliau žiūrėsiu man asmeniškai parinktas reklamas nei tas, kurios man visiškai neaktualios ir neįdomios (apskritai, kuo nors naudotis už dyką ir tikėtis išvengti reklamų yra daugiau nei naivu).

Nerimą kelia kita mintis – kad net daugybę metų socialiniuose tinkluose turinį kūręs žmogus staiga gali viso to netekti. Tai nutinka dėl pačių įvairiausių priežasčių, ne tik dėl programišių nelegalaus paskyros užgrobimo, bet ir dėl taisyklių pažeidimo. Visi socialiniai tinklai turi savo vartotojų politiką, kurią pažeidę vartotojai yra laikinai užblokuojami, o kartais jų anketos ištrinamos visam laikui. Atrodo, paprasta: žaisk pagal taisykles ir laimėsi? Ne visai. Mat socialinių tinklų įrašų srautus didžia dalimi kontroliuoja ne gyvi žmonės, bet algoritmai. O robotai padaro robotiškų klaidų. Kai, pavyzdžiui, aktoriaus Jimo Carrey citata apie gyvenimą pasidalijusi mano draugė buvo instagrame įspėta, kad neva skleidžia dezinformaciją apie kovidą. Arba aš pati praeitą savaitę buvau užblokuota feisbuke už prieš metus įkeltą ir ištrintą nuotrauką. Esu tikra, kad panašių istorijų apie netikėtai užblokuotas ir ištrintas anketas iš savo draugų esate girdėję ne vieną.

Nemanau, kad socialiniai tinklai yra savaiminis blogis. Daug gero juose nutinka. Tik svarbu plėsti savo burbulo ribas, o gaunant pajamų iš socialinių tinklų, visada turėti ir atsarginį variantą. Na, žinote patarlę: nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį, arba, kaip kadaise retoriškai klausė viena garsi Lietuvos nuomonės formuotoja, kas tu būsi, jei vieną dieną tau išjungs internetą?

Taip pat skaitykite