Nuomonės

2020.10.17 19:37

Vaiva Rykštaitė. Pandemija: jaučiu nerimą dėl ateities, bejėgiškumą, pyktį

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.10.17 19:37

Pradėsiu nuo tragikomiškos istorijos, prieš gerus vienuolika metų nutikusios vienai mano draugei. Tąsyk ji gimdė savo pirmagimį ligoninėje, kai medicininiam personalui trumpam išėjus iš palatos, skausmo iškamuota moteris stvėrė savo vyrui už rankos ir sušnabždėjo: „Pabėkime iš čia!“

Jai, vargšelei, staiga dingojosi, kad dėl sąrėmių kalti gydytojai, o ne pats nėštumas, ir pasprukus iš ligoninės kartu ir visas gimdymas neva būtų stebuklingai atšauktas. Tai šitaip aš dabar jaučiuosi dėl COVID-19 pandemijos. Spėju, kad aš ne viena.

Kartais atrodo, kad viskas blogai tik čia, mano aplinkoje, mano gyvenamoje vietoje, kur vaikai daugiau nei pusę metų neina į mokyklą ir draugai nebeatvažiuoja pas mus vakarienės. Žmonės vengia vieni kitų, bijo, kaltina vietinius politikus. Kalbu apie Havajus, kuriuos jau septintus metus vadinu namais. Bet pažiūrėjusi į Lietuvą nematau, kad būtų geriau.

Panašios aktualijos kaip ir JAV – pandemija, rinkimai, visuotinis nerimas. Tada kaip ta mano draugė, norėjusi pabėgti nuo savo vaiko gimdymo, viduje imu svarstyti, kur dabar galėčiau būti, kur geriau? Tik užuot radusi atsakymą, su palengva persmelkiančiu vėsiu lyg negyva žuvis siaubu imu įsisąmoninti Havajų greitkelių švieslenčių žinutę: „We are in this together“ – visi tai patiriame kartu. Ir „visi“ šiuo atveju, su menkomis išimtimis, tikrai reiškia pasaulį.

Štai žiūrėdama banalų serialą imu svajoti apie Paryžių, bet kaip mat dingteli – tokio Paryžiaus kaip anksčiau šiuo metu nėra. Prisiminusi savo keliones po Indiją atmenu prieš savaitę matytas dėl karantino miestu-vaiduokliu tapusio Delio nuotraukas. Draugai Viktorijos valstijoje Australijoje guodžiasi, kad jau beveik pusmetį negali nutolti daugiau nei penkis kilometrus nuo namų – tokios dabartinės jų karantino taisyklės. Esu tikra, kad jūs žinote daugybę panašių istorijų iš skirtingų pasaulio kampelių. Paskaičius apie viruso kamuojamas pabėgėlių stovyklas Bangladeše ir Graikijoje apskritai susuka pilvą. Ir nors, kaip visada, mažiausiai šioje situacijoje kenčia savo vilose su baseinais užsidarę pasaulio turtingiausieji, net ir jie neteko dar neseniai savaime suprantama laikytos keliavimo privilegijos.

Jau vien apie keliavimą galėčiau kalbėti ilgai. Apie jausmą, kai staiga norisi to, ko negalima. Pavyzdžiui, artimiausius penkerius metus nė neketinau lankytis Paryžiuje. Bet dabar suvokdama, kad negalima ten vykti, netikėtai imu gedėti niekada neplanuotos kelionės. Jau nekalbant apie suplanuotas ir neįvykusias. Ir apie nerimą, apimantį negalint aplankyti svetur esančių artimųjų. Kada mes pasimatysime? Ar visi išgyvensime?

Jaučiu nerimą dėl ateities, bejėgiškumą, pyktį. Šiuo atveju mintis, kad visas pasaulis yra toje pačioje valtyje ne guodžia, bet dar labiau baugina.

Pamenu, kai Lietuvoje paskelbus karantiną save guodžiau: čia viskas tik dviem savaitėms. Kai juokiausi, pamačiusi internete memą, kur neva iš ateities atkeliavęs žmogus paklausia: „Kelinti dabar metai? A, 2020-ieji, pirmieji karantino metai!“ Dar neseniai juk atrodė, kad viskas negali trukti taip ilgai, kad va, jau tuoj, tuoj ir baigsis. Bet žiemai artėjant ir šąlant orams tenka jaukintis mintį – tai yra naujasis mūsų „normalus“ pasaulis ir niekas nežino, kada vėl galėsime vieni ant kitų jaukiai čiaudėdami ir krenkšdami grūstis kaukėmis veidų neužsidengusioje minioje. Ir net tų minių bodėjęsi nūnai ima jų ilgėtis.

Šiame kontekste ypač svarbu prabilti apie psichinę sveikatą. Psichologų teigimu, esminga yra pripažinti esamą situaciją, įvardyti patiriamą emociją. Bent jau mano aplinkoje to ilgą laiką trūko – ne dėl sąmoningo noro užgniaužti jausmus, bet būtent dėl durnių motinos vilties, kuri vis kuždėjo, kad jei ne kitą savaitę, tai kitą mėnesį jau tikrai viskas grįš į senąsias vėžes. Bet niekas nesibaigė ir šviesos tunelio gale dar nesimato, nes panašu, kad net išradus vakciną daugybė žmonių skiepytis atsisakys.

Man nerimą dėl pandemijos norisi prilyginti klimato krizės sukeltai depresijai – kai tuo besidominčius žmones apima bejėgiškumo ir nevilties jausmas. Tik „kovido“ atveju gali būti dar blogiau, mat net aktualijomis nesidominčio statistinio žmogaus gyvenimas šiuo metu yra gerokai suvaržytas. Birželio mėnesį JAV net 40 % apklaustųjų teigė patiriantys nerimą arba depresiją; nors valstybinis psichikos sveikatos centras kol kas dar nepateikė duomenų apie mūsų šalies žmonių būsenas, galima numanyti, kad pandemijos metu depresijos lygis auga ir Lietuvoje. Net patiems sėkmingiausiems, atsipalaidavusiems optimistams galiausiai gali kilti visą būtį apimantis klausimas: kada tai baigsis?

Niekas nieko nežino. Jaučiu nerimą dėl ateities, bejėgiškumą, pyktį. Šiuo atveju mintis, kad visas pasaulis yra toje pačioje valtyje ne guodžia, bet dar labiau baugina. Tačiau šiokį tokį komfortą vis tik suteikia suvokimas, kad pandemijos atveju bijoti yra normalu, kaip ir normalu jausti nerimą, liūdesį ir frustraciją sutrikus normaliam gyvenimo ritmui ir nebežinant, ar senasis normalumas apskritai kada nors sugrįš. Mes tai patiriame kartu. Tai, ką dabar jaučiame, yra normalu. Norėjau tai priminti sau ir jums.

Taip pat skaitykite

Populiariausi