Nuomonės

2020.10.03 20:42

Vaiva Rykštaitė. Slutshaming`as Lietuvoje: kodėl moterys gėdija viena kitą dėl išvaizdos?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.10.03 20:42

Išgirdęs, kad šią savaitę rašysiu apie slutshaming`ą, mano vyras nuoširdžiai nustebo: argi tai ne dešimtmečio senumo tema? Lietuvoje, pasirodo, dar ne, ir vis aiškiau darosi, kad net labai išsilavinusių piliečių sluoksniuose pasitaiko nesuprantančių šio termino. 

Nenoriu prisiimti tono, kad neva abstrakčiame užsienyje šiuo klausimu viskas gerai, o štai blogai tik Lietuvoje – jokiu būdu. Moterų gėdijimo dėl seksualios išvaizdos ar elgesio pavyzdžių atsiranda visur. Tačiau dar šį rugsėjį stebėjausi dėl atsitiktinių lietuvių komentatorių, kurie, aptarinėdami brolių Lavrinovičių praeitį, rinkosi kaltinti pačią išprievartavimo auką – juk tai vis to paties slutshaming`o atmaina. O štai prieš keletą dienų dar labiau sunerimau, kai žinoma ir gerbiama aukšto kalibro žurnalistė feisbuke pasidalijo kitos žinomos moters nuotrauka prieš tai nukirpusi galvą.

„Viskas kitaip, negu galvojat. Nuotrauka – maisto industrijos ekspertės“, – šalia nuotraukos su nukirpta galva parašė žurnalistė, netiesiogiai apeliuodama į nederamą pozuojančiosios seksualumą. Nuotraukoje moteris įamžinta pražergusi kojas, mūvinti odinėmis kelnėmis.

Jaučiuosi kiek nepatogiai viešai atpasakodama dviejų žinomų moterų nesutarimą. Ir vis dėlto tikiuosi šį tekstą nuo feisbuko paskalų lygmens kilstelėti link visuomenės požiūrio į moters seksualumą analizės, keldama tokius klausimus: ar seksualumui plačiąja prasme turi būti atitinkamas laikas ir vieta? Kodėl moterys viena kitą užsipuola dėl seksualumo?

Pirmiausia norisi atkreipti dėmesį į tai, kad nuotrauka buvo be galvos. Galva, žurnalistės teigimu, buvo atkirpta „iš pagarbos“ pozuojančiai moteriai. Tačiau šis veiksmas tampa veik simbolinis, žymintis, kad pati pozuojančioji neva nesuvokė, ką daro, todėl dabar, kad niekas jos neatpažintų, siekiant ją pačią apsaugoti nuo jos neapgalvoto poelgio, jai nuotraukoje štai nukerpama galva. Labai norint, galima įžiūrėti ir prasminį archetipą, kad seksuali moteris yra kvaila, arba be galvos, bet tai jau mano itin laisva interpretacija.

Problema, jei apskritai nuspręstume moterų seksualią išvaizdą vadinti problema, jog aptariamoje nuotraukoje pozavusi moteris yra restoranų konsultantė. Taigi, viena vertus, šios industrijos atstovei nėra būtinybės stengtis atrodyti seksualiai. Kita vertus, seksas – paklausiausia prekė, itin plačiai naudojama reklamoje. Pavyzdžiui, instagramo algoritmai nuotraukų sraute didesnį matomumą suteikia nuotraukoms, kuriose rodoma kuo daugiau kūno odos. Ir turbūt nėra bent šiek tiek reklama besidomėjusio žmogaus, negirdėjusio, kad, bet kokiame žodyje ar žodžių junginyje esant raidžių s, e, x trijulei, padidėja vartotojų dėmesys (ir tai nebūtinai turi būti su seksu susijęs žodis, pavyzdžiui, sekstetas). Todėl natūralu, kad seksualus savęs pateikimas gali tapti tik dar vienu galingu įrankiu pardavimų srityje.

Tačiau ar reikalinga riba tarp seksualumo ir profesionalumo? Kam nors galėtų užkliūti atvaizdai, kur asmenys atrodo provokuojančiai. Aptariamoje restoranų konsultantės nuotraukoje regime ne griežto kirpimo kostiumėliu vilkinčią moterį, bet žaismingai nusiteikusią, nesilaikančią tam tikro protokolo. Aš, pavyzdžiui, tikrai niekaip neįsivaizduoju taip apsirengusios nei taip pozuojančios Angelos Merkel. Kita vertus, restoranų konsultantė – ne politikė, todėl etiketas ir protokolas, jei ir egzistuoja, tai šioje, maisto ir aptarnavimo, srityje yra gerokai laisvesni.

Bet žinau, kad moteris gali būti puiki teisininkė, nepaisant sijono ilgio. Puiki mokslininkė, nepaisant iškirptės gylio. Puiki restoranų konsultantė, mūvinti odinėmis kelnėmis.

Prisipažinsiu: iš pradžių, pamačiusi žurnalistės patyčias, pagavau save joms pritarianti. Pakapsčiusi giliau, tuoj supratau kodėl: kalti du stereotipai. Pirmas – mano pačios internalizuotas rytų europietės neigiamas įvaizdis, ypač mėginant įsivaizduoti save puikiųjų vakariečių akimis. Na, žinot, Russian bride ir panašūs reikalai, dėl kurių ilgą laiką gyvendama Londone šiukštu neleidau sau atrodyti seksuali, manydama, kad šitaip iškart nebeatrodysiu protinga. Šitaip priartėjame prie antro stereotipo, būdingo ne tik Rytų Europos, bet visoms moterims apskritai – prisibijant, kad bet kokia jų tyčinė ar netyčinė saviraiška, jei visuomenės suvokta kaip seksuali, sugriaus jų reputaciją. Kodėl moterys, kartais užuot viena kitą palaikiusios, ima traukti per dantį – nesu tikra.

Bet žinau, kad moteris gali būti puiki teisininkė, nepaisant sijono ilgio. Puiki mokslininkė, nepaisant iškirptės gylio. Puiki restoranų konsultantė, mūvinti odinėmis kelnėmis. Nesvarbu, ką moteris vilki ir į kokį automobilį įsėda – ji niekada nėra kalta dėl išprievartavimo, nes „ne“ reiškia „ne“. Mūsų drabužiai – tik mūsų forma, ne turinys. Būtent tai siekdamos įrodyti 2011 m. Toronte moterys išėjo į istorinį Slutwalk – vadinamąsias kekšių eitynes, kuriose moterys vilki itin seksualius, kūną apnuoginančius drabužius, šitaip deklaruodamos savo teisę į kūną ir saviraišką.

Slutshaming`as Lietuvoje, kaip ir visur, turbūt dažnesnis tarp pensinio amžiaus žmonių. Todėl šitoj „moters be galvos“ istorijoje mane labiausiai nustebino ne pats slutshaming`o faktas, bet tai, kieno lūpomis buvo sudėtas – stiprios ir intelektualios moters, daugybės žurnalisčių teigiamo elgesio modelio. Tai tik patvirtina, ką dauguma turėtume numanyti – kad net patys protingiausi ir šauniausi turi žmogiškų silpnybių ir asmeninių kompleksų. Šiuo atveju toks netiesioginis moters gėdijimas dėl jos pozos ar aprangos yra ne įgalinantis, bet, sakyčiau, – antifeministinis. Mat tikroji feminizmo esmė yra ne būtinai tapti griežta ir intelektualia, švarkus vilkinčia karjeros moterimi, o turėti visišką pasirinkimų laisvę tiek gyvenime, tiek stovint prie drabužių spintos ir nebūti dėl to smerkiamai.

Populiariausi