Nuomonės

2020.10.10 21:49

Vaiva Rykštaitė. Džiaugiuosi, kad mano dukra buvo šalia, kai skambinau Havajų merui

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.10.10 21:49

Ekologinė katastrofa Kamčiatkoje. Oro užterštumas Vilniuje. Beprecedenčiai gaisrai JAV. Mano žvilgsnis jau keletą savaičių nepatogiai užkliūva už lentynoje savo eilės laukiančios knygos „Negyvenama Žemė“. Dar neskaičiau, bet ir taip nujaučiu, kas ten parašyta. Jei dabar ko nors nesiimsime, vėliau bus per vėlu.

Jei skubiai nepadarysime drastiškų pokyčių savo kasdieniame gyvenime, netrukus jokio gyvenimo apskritai nebebus. Bet ar kas galėtų tuo iš tiesų patikėti? Neseniai skaičiau apie atliktą tyrimą, kuriame buvo palyginta klimato krizės neigėjų ir COVID-19 skeptikų psichologija. Pasirodo, panašumai stulbinantys – ir vieni, ir kiti labiau nei mokslu kliaujasi tribalizmo teikiamu komfortu, t. y., užuot mąstę kritiškai ir savarankiškai, tiesiog renkasi tikėti tuo, kuo tiki jų bendraminčių grupė.

Mano aplinkoje klimato krizę neigiančių žmonių yra mažuma. Bet to, daugelis iš mūsų supranta, kad globalinė kaitra – ne vienintelė aplinkosaugos problema. Vandenynų tarša su besikaupiančiomis milžiniškomis plastiko atliekų salomis, naftos produktų ir cheminių atliekų išsipylimai, pražudantys ištisas ekologines sistemas, geležies rūdos dulkės, kuriomis kvėpuoja Klaipėdos gyventojai, – vien nūdienos ekologinių nelaimių vardijimui galėčiau skirti visą šiam tekstui skirtą erdvę.

Apie tai skaitau, girdžiu per žinias, kartas pasidalinu su draugais gamtos fotografo Paulo Nickleno daryta badaujančio baltojo lokio nuotrauka, kartais pasirašau kokią nors peticiją; kiek galiu, rūšiuoju šiukšles, bet tiesa ta, kad iš visų jėgų stengiuosi pamiršti mūsų Žemę ištikusias problemas. Ir ne tik pamiršti – apgauti save, kad viskas bus gerai. Nes kitaip juk negali būti, juk kas nors ką nors darytų? Ta „kas nors“ psichologija, mano galva, yra viena didžiausių mūsų problemų.

Svarbiausia suvokti mūsų, kaip individų, atsakomybę ir balsą – jei, pavyzdžiui, šiandien didžioji dauguma Lietuvos gyventojų imtų rašyti popierinius laiškus ir skambinti Klaipėdos merui, gal dar pavyktų išgelbėti Lietuvos pajūrio ruožą.

Man, turbūt kaip ir daugybei kitų civilizuotų pasaulio šalių gyventojų, būdingas gan tvirtas pasąmoninis tikėjimas, kad, jei viskas būtų tikrai labai blogai, tai kas nors, kitaip tariant, tie abstraktieji „jie“ – valdžia, mokslininkai, stambūs verslininkai – juk ką nors darytų? Nepagrįstai stipriai pasitikiu sistema. O belaukdama, kol kas nors ką nors darys, pajuntu netikėtai smarkų norą apsipirkti online.

Anksčiau to beveik nedarydavau, tačiau Havajuose jau visą pusmetį gyvendama sušvelnintomis karantino sąlygomis imu suprasti apsipirkimo terapinį poveikį – kai drastiškai apribojus gyvus žmogiškus kontaktus ir nebelikus jokių kultūrinių renginių, vienintelis malonumas būna ką nors nusipirkti, paskiau laukti paštininko. Ir tik vėliau, į šiukšlių maišus grūsdama nuo pirkinių pakuočių likusias šiukšles, pagalvoju, kad būtų gerai, jei kas nors išleistų tokį įstatymą, kad niekas jokių šiukšlių negalėtų išmesti ir visas atliekas privalėtų laikyti namuose. Akimirksniu įsivaizduoju pusę kambario, užgrūstą subliūškusiais kamuoliais, senomis kalėdinėmis girliandomis, jogurtų indeliais ir plastikinėmis barbėmis, kurioms mūsų šuo nugraužė galūnes.

Tada jau matau, kaip mikliai įvesčiau šeimos taisyklę: jokių plastikinių žaislų vaikams, niekada. Jokių produktų vienkartinėse pakuotėse, nes būtų žiauriai nesmagu, jei svetainėje neliktų kur koją padėti. Įsivaizduoju ir kaip atsakingai virčiau sriubas, planuočiau patiekalus šeimai taip, kad vakarais neliktų po pusę kibiro lupenų ir išėdų, kuriomis, kaip mano močiutė sako, ir badaujantį kaimą galima pamaitinti. Kiek daug visko pakeisčiau, jei tik „jie“, jei kas nors sukurtų griežtesnius aplinkosaugą reglamentuojančius įstatymus.

Kai baigiau pokalbį telefonu, penkiametė dukra manęs paklausė, su kuo kalbėjau. „Palikau balso žinutę Havajų salos merui“, – atsakau, slapta džiaugdamasi, kad dukra mato pavyzdį, jog kiekvienas žmogus gali ir turi reikšti savo nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Šįsyk kalba sukosi apie karantiną, bet tema šiuo atveju nesvarbi. Svarbiausia suvokti mūsų, kaip individų, atsakomybę ir balsą – jei, pavyzdžiui, šiandien didžioji dauguma Lietuvos gyventojų imtų rašyti popierinius laiškus ir skambinti Klaipėdos merui, gal dar pavyktų išgelbėti Lietuvos pajūrio ruožą. Kaip žinote, dėl jau pradėto Klaipėdos išorinio uosto statybos pajūrio ruožui iškilusi reali grėsmė išnykti.

Kita vertus, dažnas skatinimas individui prisiimti atsakomybę dėl globalių nelaimių nėra visai sąžiningas. Mat esti daugybė atvejų, kai demokratiniai mechanizmai tampa bejėgiai ne tik kitų politinių sistemų kontekstuose, bet ir dėl biurokratijos, korupcijos ir komercinių interesų iškėlimo aukščiau už aplinkosauginius. Šie – žanro klasika, kurią, įsivaizduoju, įveikti galima būtų pasitelkus tą patį klimato krizės neigėjų – tribalizmo – principą, individams virstant kritine mase. Jei vieningai imtume Žemę suvokti kaip bendrus namus, kuriuose nėra vietos šiukšlėms; jei abstraktų „jie“ pakeistų „mes“ ir nebeliktų psichologinio skirtumo dėl to, kas dedasi mano kieme, o kas – už tvoros.

Paprasčiau kalbant, gyventi taip, lyg tų tvorų nebūtų. Tvoros šiuo atveju simbolizuoja ne tik ribą, skiriančią mūsų būstus nuo sąvartynų, „paprastus“ žmones nuo valdininkų, pirkėjus nuo verslininkų, bet ir valstybių sienas. Nuo tada, kai 1968 m. „Apollo 8“ astronautų misija padarė pirmąją istorijoje viso Žemės rutulio nuotrauką, įvyko milžiniška slinktis ir mūsų pasaulėjautoje – išvydę Žemę kaip baigtinį kosmose pakibusį rutulį, žmonės aiškiau įsisąmonino ir tai, ką visada žinojo, – kad mūsų planetos resursai nėra beribiai ir visi dalijamės bendrais namais. Šitaip atsirado ir Žemės diena, švenčiama balandžio 22-ąją. Beje, tvorų iš kosmoso nesimato. Bet labai aiškiai matosi oro tarša.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt