Nuomonės

2020.10.22 11:32

Linas Ikanevičius. Popiežius už partnerystę. Ką tai reiškia?

Linas Ikanevičius, politikos mokslų studentas, katalikas2020.10.22 11:32

Popiežiaus Pranciškaus pareiškimas, jog „homoseksualūs žmonės turi teisę turėti šeimą,“ tarsi žaibas iš giedro dangaus akimirksniu perskrodė visą pasaulį. Popiežius už tos pačios lyties asmenų partnerystę – ką tai reiškia?

Apie tekstą ir kontekstą

Šį tekstą sudarys kelios dalys, viena jų – švelniai teologinė. Pripažinsiu, prie modernios publicistikos įpratusiam skaitytojui ši dalis gali pasirodyti kiek neįprastai, bet patikinu – ji būtina, jei norime suprasti, ką konkrečiai popiežius turėjo omeny. Juolab kad pontifikas, nepaisant to, ką apie jį manome, kalba iš Bažnyčios pozicijos. Šios suprasti, bent glaustai neprisilietus prie teologijos, yra beveik neįmanoma.

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad formaliai neturiu teologinio išsilavinimo. Tad, kad neatrodyčiau tarsi asmuo, kalbantis apie dalykus, kurių pats gerai neišmano, privalau bent trumpai pagrįsti savo kompetenciją šiuo klausimu.

Nors studijuoju politikos mokslus, visgi ypatingą dėmesį skiriu krikščionybės ir politikos santykiui. Kokią įtaką krikščionybė turi politikai; ką vykdoma politika (ar rinkimai) sako apie tikinčiuosius; kaip pasikeistų padėtis nedemokratiškuose kraštuose (pavyzdžiui Kinijoje), jei ten imtų stiprėti krikščioniško mokymo principai – tai klausimai, į kuriuos norėdami atsakyti turėtume išmanyti ne tik politiką, bet ir su tikėjimu susijusius aspektus.

Todėl neatsitiktinai mano asmeninėje bibliotekoje du trečdaliai visų knygų – teologinės (likusi dalis yra daugiausia politinė ir mokslinė literatūra). Pridėsiu ir tai, jog visos asmeninėje bibliotekoje esančios knygos yra skaitomos (tokių yra dvi) arba jau perskaitytos (tad visos kitos). Tai paminėjau tarp kitko – kad nemanytumėte, jog esu tiesiog apsikrovęs katalikų teologija, nes viršeliai gražūs.

Viliuosi, šio nedidelio prisistatymo pakako mano šiokiai tokiai kompetencijai šioje srityje įrodyti. O dabar prie esmės. Pradėsime nuo neįprastos tokio tipo straipsniams, bet ne mažiau aktualios – teologinės – dalies, ja mėginsime atsakyti į klausimą, kodėl šeima, o su ja ir lytiniai santykiai yra negalimi netradicinės orientacijos asmenims.

Kodėl homoseksualūs asmenys negali tuoktis ar lytiškai santykiauti?

Štai ir nelemtoji (įdomioji?) teologija. Bet pasistengsiu šmaikščiai ir paprastai. Tiek, kiek tai leis mano ribota išmonė.

Čia turime atsiversti Bibliją, jos pirmuosius puslapius. Jei visgi po ranka jos neturite, esmė tokia – sukūręs žmogų Viešpats matė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Natūraliai kyla klausimas – kas ten buvo tokio negero? Ir atsakymas šiuolaikiniam žmogui yra šiek tiek suprantamas – tai buvo santykiai. Tiksliau, nebuvo lygiaverčio santykio.

Viešpats, triasmenis Dievas, vien dėl minėto triasmeniškumo (buvimo trijuose asmenyse) savo esme yra santykio Dievas. Tai savybė, kuri yra tokia stipri, jog pasireiškė visuose Jo kūriniuose, panašiai kaip menininkai turi savo braižą, taip Dievo kūrybos braižas yra kūrinių polinkis į santykį.

Ir štai žmogus lygiaverčio santykio pradžioje neturėjo. Žinoma, aplink jį buvo daug augalėlių, gyvūnėlių (kurių daugelis šiandien dėl žmogaus veiklos yra beveik nesugrąžinamai išnykę), bet akivaizdu – augalėlis ar gyvūnėlis nėra žmogus. Su juo gal ir gera pabūti, paglostyti, pavedžioti po pievelę, bet vis tik žmogus savo esme yra viršesnis už bet kokius kitus kūrinius.

Tad vienintelis asmuo, su kuriuo žmogus pradžioje galėjo prisėsti pakalbėti, buvo Dievas. Bet Dievas yra Dievas – Jis Kūrėjas ir nors žmogus – tobuliausias Jo kūrinys, tačiau galiausiai – tik kūrinys. Mylimas, be abejonės, tačiau ne toks, kad žmogus su Juo turėtų lygiavertį santykį. Tad žmogus pačioje pradžioje buvo be lygiaverčio santykio.

Prieš tęsdamas mintį atkreipsiu dėmesį, jog vartoju sąvoką „žmogus“, nes iki moters sukūrimo „vyro“ sąvoka nėra minima – vyras atsiranda kartu su moterimi (dar vienas gražus Biblijos liudijimas, jog vyrai ir moterys yra lygūs). Iki moters sukūrimo yra tik „žmogus“.

Tai kontempliuodami pagaliau suprantame, kodėl pirmajam žmogui buvo „negera“. Žmogus neturėjo „sau tinkamo bendrininko“ (pgl. Pr 2, 18) – tai yra lygiaverčio santykio.

Tad nesunku paaiškinti, kodėl Dievas sukūrė kitą žmogų, kur kas sunkiau suprasti, kodėl moteris. Kodėl ne dar vienas identiškas žmogus? Juk lygiaverčiam santykiui, rodos, pakaktų tik dar vieno žmogaus. Kam Dievui prireikė kurti savo esme kitokį žmogų?

Kalbant labai paprastai, Dievas neturėjo kito pasirinkimo. Kaip matome nuo pat pradžių, kiekvienas Dievo kūrinys yra vis sudėtingesnis ir vis tobulesnis – iš pradžių Jis pradeda su šviesa ir tamsa, sausuma ir vandeniu, bet vėliau viskas tampa sudėtingiau. Matome augalus, roplius, gyvūnus – kiekvienas naujas Dievo kūrinys yra vis sudėtingesnis ir vis tobulesnis. Moteris, būdama paskutinis Dievo kūrinys, yra pats sudėtingiausias, bet dar labiau – pats tobuliausias Dievo kūrinys.

Nes Dievas išsižadėtų Kūrėjo vardo, jei tiesiog „klonuotų“ jau sukurtą žmogų. Bet, kaip minėjau – tai gerokai supaprastintas atsakymas (nors moteris iš tiesų yra tobuliausias Dievo kūrinys). Viskas, kaip visad, kur kas sudėtingiau. Į prieš tai iškeltą klausimą galėjome atsakyti analizuodami santykius, o norėdami atsakyti į pastarąjį klausimą turime bent glaustai aptarti lytiškumą.

Nors minėtas žmogaus „klonavimas“ ir kito identiško žmogaus sukūrimas būtų išsprendęs lygiaverčio santykio stokos problemą, visgi Dievas panoro žmogui dovanoti kur kas daugiau. Jis panoro žmogų įtraukti į dieviškosios Kūrybos procesą, paversti žmogų tokiu pat, tik, suprantama, kiek mažesniu kūrėju, kad žmogus, kaip nuo pat pradžių Viešpats ir planavo, tikrai būtų sukurtas pagal Dievo paveikslą (pgl. Pr 1, 26).

Kiek vaikų pasijustų mylimi, jei būtų apsupti mylinčių globėjų? Kad ir dviejų tos pačios lyties asmenų – jei tik šie nuoširdžiai mylėtų vaiką ir rūpintųsi juo? Manau, tiksliau – esu tikras, kad būtent apie tai ir kalba popiežius Pranciškus.

Ir štai iškilo bėda – žmogus nebuvo toks tobulas, kad imtų ir galėtų kurti taip, kaip kuria Dievas (čia turiu omeny amžinąją kūrybą, ne baldus ar paveikslus, ką, suprantama, pirmasis žmogus ir be kito žmogaus pagalbos galėjo sukurti).

Tad tam, kad žmogus tikrai būtų sukurtas pagal Dievo paveikslą, reikėjo kažko, kas ne tik išspręstų žmogaus santykių krizę, bet ir kompensuotų turimus trūkumus, kurie neleido kurti taip, kaip Dievas. Ir taip atsirado moteris – žmogus, toks pat kaip pirmasis ir vis tik – esmingai kitoks.

Žydai tam turi labai gražius žodžius: ‘iš (kaip vyras) ir ‘išāh (kaip moteris). Lietuviškai artimiausias atitikmuo būtų žodžiai „žmogus“ ir „žmona“ – abu žodžiai, nors nurodo į skirtingas lytis, visgi turi tą pačią žodžio šaknį, tai liudija, jog abi lytys yra lygios – nėra „viršesnės“, „geresnės“ lyties. Yra tik „žmogus“ ir „žmona“ – vyras ir moteris.

Bet grįžkime prie esmės. Problema išspręsta – žmogui (tiek vyrui, tiek moteriai) jau gera, nes moteris savo moteriškumu papildo tai, ko trūksta vyriškumui, ir vyras savo vyriškumu suteikia tai, ko stinga moteriškumui. Dabar abu, papildydami vienas kitą, gali panirti į tokį gilų ir ypatingą santykį, jog šis net tampa vaisingas – žmogus (vėlgi – tiek vyras, tiek moteris) gali susilaukti vaiko.

Bet čia vėl iškyla bėda – vaikas, kaip ir jo gimdytojai, turi ne tik amžiną sielą (kas aiškiai liudija žmogaus dalyvavimą dieviškojoje Kūryboje, nes, kaip minėta, žmogus pats vienas negali kurti to, kas amžina), bet ir laisvą valią. Tokia valia – galimybe rinktis – nėra apdovanotas joks augalas ar gyvūnas. Tad tai didelė dovana, bet taip pat – ir atsakomybė.

Todėl laisvą valią reikia lavinti, ugdyti ir prižiūrėti. Vaikai negali būti tiesiog gimdomi, nes tai smagus žmogaus ir žmonos užsiėmimas, o gimus – paliekami likimo valiai. Žmogus dėl valios dovanos yra per daug ypatingas, kad su juo būtų taip elgiamasi.

Todėl Dievas sumąstė įkurti ypatingą institutą – santuoką. Šios esmė tokia – Dievas santuokoje esantiems žmogui ir jo žmonai leidžia dalyvauti dieviškojoje Kūryboje ir pažinti vienam kitą (paprastai kalbant – turėti lytinius santykius) su sąlyga, kad žmogus ir žmona vėliau neišsiskirs savais keliais, bet ugdys ir lavins savo kūrinį – vaiką.

Kitaip tariant – santuoka yra skirta kurti, o sukūrus PASILIKTI lavinti kūrinį. Būtent čia atrandame santuokos neišardomumo principą ir paaiškinimą, kodėl lytiniai santykiai yra galimi tik po vestuvių, – nes kito asmens pažinimas yra susijęs su dieviškąja Kūryba, o ši – su atsakomybe.

Tai apmąstant tampa aišku, kodėl santuoka tarp tos pačios lyties asmenų yra negalima, – kito asmens pažinimas (arba, kaip minėta – lytiniai santykiai) yra kur kas daugiau nei tik malonumas. Tai dieviškosios Kūrybos dalis, o ji rezervuota išimtinai šeimai.

Žinoma, ne visos šeimos yra vaisingos, tai neabejotinai yra sopulys, tačiau šios bent jau iš prigimties pašauktos į vaisingumą, tad net jei negali susilaukti vaiko, turi tokią viltį. Lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų net natūraliai negali būti vaisingi, dėl to negali būti priskirti šeimos kategorijai.

Tad kadangi homoseksualūs lytiniai santykiai natūraliai nėra vaisingi, jie negali patekti į šeimos sąvoką, o lytiniai santykiai teologiniu požiūriu yra rezervuoti išimtinai tik šeimai, tampa aišku, kodėl lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų yra tiesiog negalimi.

Kuo visa tai susiję su popiežiaus pareiškimu?

Pirmiausia paanalizuokime kontekstą – popiežius Pranciškus savo garsiąją frazę pasakė filme, kuriame daugiausia dėmesio skiriama skurdui, aplinkosaugai, badui ir panašiems sopuliams. Teisingai supratę kontekstą, kuriame nuskambėjo popiežiaus pritarimas tos pačios lyties partnerystei, galime suvokti ir tai, ką jis turėjo omeny.

Netradicinės lytinės orientacijos asmenys, dėl savo homoseksualumo, dažnai patiria didelį spaudimą ir kitų žmonių atmetimą visuomenėje. Tai tokia pat rimta ir aktuali bėda, kaip kad ir kitos filme aptariamos bėdos – minėtas skurdas, klimato kaita ar badas.

Todėl tokiu pareiškimu, popiežius ragina Bažnyčios narius neatmesti kito žmogaus, nepaisant jo lytinės orientacijos ir net siekti, kad šie nebūtų diskriminuojami ir įstatymiškai (ką ir būtų galima pasiekti įteisinus partnerystę).

Kaip išaiškinta anksčiau šiame tekste – partnerystė nėra lygi šeimai, tad Bažnyčia ir toliau griežtai ir pagrįstai nepritaria homoseksualiems lytiniams santykiams.

Tai taip pat nereiškia, kad popiežius pasisako už leidimą tos pačios lyties asmenims įsivaikinti vaikus – kadangi amžinoji kūryba, kaip minėta, rezervuota tik šeimai, tai ši pareiga, atitinkamai jai ir paliekama. Kitaip tariant – Bažnyčios mokymo pontifiko pareiškimas jokiomis prasmėmis nekeičia.

Tad baigiant ši ilgą tekstą – minėta žinia, popiežius dar kartą ragina kito asmens neatmesti, priimti jį tokį koks yra. Popiežius nepaneigė Bažnyčios mokymo. Jis tik parodė kelią, kaip jį galime dar tobuliau išpildyti.

Taip pat skaitykite

Populiariausi