Nuomonės

2020.05.31 18:02

Dainius Pūras. Ar galime susitarti, kad Lietuvoje gerbsime žmogaus teises?

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, JT specialusis pranešėjas teisei į sveikatą2020.05.31 18:02

Koronavirusas, dėl jo plitimo paskelbta pandemija ir priemonės šiai įveikti ypatingu būdu išbando daugybę svarbių dalykų. Įpusėjus trečiam mėnesiui, daug kas aiškėja.

Kaip pasirengusios sveikatos sistemos vykdyti ligos plitimo prevenciją ir gydyti susirgusius? Kaip pasirengusios vyriausybės skaidriai ir išmintingai spręsti problemas? Ar jos atsilaiko prieš daugelį atsivėrusių pagundų? O kaipgi visuomenė – ar jai pakanka pilietiškumo? Ir ką dabar laikyti pilietiškumu? Drausmingą karantino reikalavimų paisymą? O gal viešas nepasitenkinimo valdžia apraiškas, kai ši per daug įsijaučia į neklystančių gelbėtojų vaidmenį ir pradeda savo galiomis piktnaudžiauti?

Pasaulyje daug dėmesio ir pasmerkimo sulaukia ne vienos valstybės lyderio ciniški akibrokštai. Tarsi tie vadovai lenktyniautų, kuriuos iš jų labiau sugundys galimybės užgrobti daugiau vadžios, pažeminti oponentus ar nemėgstamas žmonių grupes. Žmogaus teisių gynėjai šiuo metu turi darbo tiek, kaip niekada. Daugelyje valstybių žmonių teisės ir laisvės ribojamos bet kaip, be jokių įrodymų, kad tai būtų susiję su viruso plitimo suvaldymu. Pasinaudojant pandemijos situacija, įgyvendinami anksčiau brandinti ir nieko bendra su visuomenės sveikata ir gerove neturintys planai.

Štai Vengrijoje užsimota pažeminti translyčius asmenis ir uždrausti lyties keitimą. Lenkijoje bandoma lytinį vaikų ir paauglių švietimą mokyklose prilyginti pedofilijai ir dar labiau negu iki šiol suvaržyti moterų teisę kontroliuoti savo kūną. Daug galimybių į korupciją linkusiems valdžios atstovams pasaulyje atsiranda dėl to, kad be ypatingos priežiūros galima disponuoti finansiniais srautais, kiekvieną kartą aiškinant žmonėms, kad sprendimai daromi jų gyvenimo pagerinimo labui.

Nors žinoma, kad visuomenės sveikatos krizių metu labai svarbu apsaugoti žiniasklaidos laisvę, daugelyje valstybių pandemijos pretekstu žurnalistai susiduria su naujais suvaržymais.

Aišku, esama nemažai ir atsakingų lyderių, ištikimų demokratijos principams, suokiančių, kad šių principų įtvirtinimas iš tikrųjų ne trukdo, o padeda išvien su piliečiais įveikti pandemiją. Dažniausiai nepriklausomi ekspertai pateikia Vokietijos, Naujosios Zelandijos, Taivano, Kanados, Skandinavijos valstybių pavyzdžius. Pasirodo, galima ir viruso plitimą gerai suvaldyti neperlenkiant su teisių ir laisvių ribojimais, skatinti pagarbius santykius ir pasitikėjimą tarp piliečių ir valdžios. Atkreipiamas dėmesys, kad tarp geriausiai besitvarkančių su pandemija dominuoja lyderės moterys.

Štai Vengrijoje užsimota pažeminti translyčius asmenis ir uždrausti lyties keitimą. Lenkijoje bandoma lytinį vaikų ir paauglių švietimą mokyklose prilyginti pedofilijai ir dar labiau negu iki šiol suvaržyti moterų teisę kontroliuoti savo kūną.

Šie pirmieji paskelbtos pandemijos mėnesiai buvo labai sudėtingi ir įdomūs Jungtinių Tautų nepriklausomiems ekspertams – specialiesiems pranešėjams. Mandatas, kurį Jungtinės Tautos yra suteikusios man, – pranešėjo teisei į fizinę ir psichikos sveikatą – dabar yra atsidūręs dėmesio centre, ir suprantama kodėl. Per pastaruosius du mėnesius teko daug kartų bendrauti, dabar jau tik virtualiai, su įvairių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovais, sprendžiant sudėtingus klausimus.

Balandžio pabaigoje dalyvavau JT Žmogaus teisių tarybos surengtame virtualiame pasitarime su specialiųjų pranešėjų atstovais – buvau vienas iš dviejų atstovų. Buvau maloniai nustebintas, kai daugelio valstybių diplomatai demonstravo brandų suvokimą, kaip svarbu, siekiant suvaldyti pandemiją ir sumažinti krizės pasekmes, yra laikytis žmogaus teisių principų.

Daug kam, ir ne tik man, atgimsta viltis, kuri vienu metu atrodė kaip tolstantis miražas. Gali nutikti, kad šios krizės akivaizdoje pasaulis atsikvošės ir vėl ims vienytis. Apmaudu, kad per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje neatsilaikyta prieš kai kurių valstybių (pirmiausia – Rusijos ir Kinijos) spaudimą. Dar prisidėjus JAV Prezidento linijai, buvo per daug nugrybauta su nevykusiais bandymais „išsivaikščioti“ paaukojant geriausia, ką pasaulis turi, – pagarbą pamatinėms ir visuotinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Dabar jau pagaliau imama suvokti, kad reikia veikti kartu, ir akivaizdu, kad suvienyti žmones ir valstybes gali būtent pagarba pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms – tai, ko žmonės jau vėl pradeda pasiilgti. Nors dar neseniai pergalę bandė švęsti populistinio nacionalizmo atstovai, dabar aiškėja, kad jų populiarumas daug kur ima mažėti.

Kaipgi sekasi mums Lietuvoje?

Sekasi visaip. Yra, kuo pasidžiaugti, ir yra, dėl ko nerimauti. Mums sektųsi kur kas geriau, jei, prieš priimdama sprendimus, valdžia nepamirštų to, kas svarbiausia, – kad turi būti gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės ir kad jokia diskriminacija negali būti pateisinama.

Kaip žinote, vienas iš raktinių žodžių, kai kalbama apie žmogaus teises, yra diskriminacija. Kad ir kokiu pagrindu ji būtų taikoma (čia sektų ilgas sąrašas, pradedant lytimi, rase, tautybe, amžiumi, ir dar daug požymių), ar ji būtų de jure ar de facto, tarptautiniai žmogaus teisių principai ir nacionaliniai įstatymai visas diskriminacijos apraiškas draudžia. Apie tai kalba ir 29-as LR Konstitucijos straipsnis.

Per pandemijos Lietuvoje laikotarpį, nuo kovo vidurio, diskriminacijos apraiškų buvo daug. Paliksiu teisininkams spręsti, kokiais atvejais ji siekė lygį, kai turėjo sekti teisinės pasekmės. Man svarbu aptarti de facto diskriminacijos apraiškas: kaip jos kilo, kaip reagavo visuomenė ir ką daryti, kad diskriminacijos bet kokiu pagrindu išmoktume išvengti ir tiesiog jos nebepakęstume. Ir kad suvoktume, kad, toleruodami diskriminaciją, gerovės ir sveikos visuomenės nesukursime.

Pirmomis pandemijos savaitėmis vyravo diskusijos apie tai, kas vyksta sveikatos priežiūros sistemos fronte. Rengiantis dramatiškam didelio susirgusiųjų skaičiaus scenarijui, buvo aštriai keliamos pacientų ir medikų teisių problemos. Ne pirmą kartą paaiškėjo, kad Lietuvos sveikatos srityje esama daug sisteminių vadybos spragų. Būtent dėl jų ir dėl vykdomosios valdžios klaidų buvo pažeistos medikų ir pacientų teisės. Nesu tikras, ar iš to pasimokėme ir ar po krizės sieksime, kad mūsų sveikatos sistema būtų tokia, kurioje visų sistemos dalyvių teisės bus gerbiamos.

Iš Operacijų vadovo lūpų ir iš jo pasirašytų sprendimų vis sužinome daug įvairių nuomonių, dažnai virstančių įsakmiomis rekomendacijomis. Operacijų vadovas, be kitų gausių pasisakymų ir sprendimų, išaiškino, kad moterys turėtų brandžiau mąstyti spręsdamos savo kūno reikalus ir kad restoranai šiukštu negali dirbti po 22 val. Paaiškėjus, kad Operacijų vadovo rekomendacijos diskriminuoja vieną ar kitą žmonių grupę, Operacijų vadovas jas paprastai atšaukdavo, kartu paaiškindamas, kad jis čia buvęs „ne prie ko“ ir kad tiesiog jo rekomendacijos buvo neteisingai suprastos.

Pastarieji atvejai – vyresnių kaip 60 metų žmonių diskriminacija ir diskriminuojančio pobūdžio „rekomendacijos“, kur medikai gali ir kur negali dirbti.

Gerai tai, kad visuomenė pradeda įjungti kritinį mąstymą ir, neprarasdama budrumo dėl galimo viruso plitimo, kartu vis daugiau svarsto apie žmogaus teisių situaciją. Juk nereikia būti politologu ar sociologu, kad perprastum valdžios institucijų gudravimus, darant su pandemija susijusius sprendimus. Esame, laimei, demokratija. Atvirai diskutuojame apie valdžios sprendimų brandumą, atsakomybę ir atskaitomybę, kai sprendimai daug pasiskolinti ir išlaidauti priimami ne bet kaip ir ne bet kada, o būtent išradingai priderinant išlaidavimus prie artėjančių Seimo rinkimų.

Nors pandemija paliečia visas žmonių grupes, visas sistemas ir visas žmogaus teises, vis dėlto vienu iš svarbiausių pastarojo meto diskurso akcentu laikyčiau skirtingą valdžios ir visuomenės atstovų požiūrį į galimą vyresnio amžiaus žmonių diskriminaciją.

Kai daliai senjorų trūko kantrybė ir šie ėmė kelti klausimą, kodėl taip eskaluojama rekomendacija jiems vengti lankytis viešose vietose, valdžia tam turėjo, kaip visada, paprastą atsakymą. Buvo pakomentuota, kad tai viso labo rekomendacija ir kad ši rekomendacija susijusi su noru apsaugoti senjorus, kaip esančius didesnės rizikos grupėje, nuo užsikrėtimo ir galimos sunkios ligos, taigi ir pavojaus gyvybei.

Todėl nekyla abejonių dėl to, kad daug sprendimų vykdomoji valdžia priėmė nesilaikydama esminių teisinės valstybės principų.

Iš tikrųjų buvo kitaip. Pavyzdžiui, Operacijų vadovo A. Verygos sprendimas dėl archyvų, muziejų ir bibliotekų veiklos ir ypač kai kurie jo punktai skambėjo gana grėsmingai, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras buvo įpareigotas tikrinti, ar šių rekomendacijų laikomasi. Todėl nekyla abejonių dėl to, kad daug sprendimų vykdomoji valdžia priėmė nesilaikydama esminių teisinės valstybės principų. Ir visai jau veidmainiškas pasiteisinimas būtų bandymas aiškinti, kad šventas tikslas pateisina bet kokias priemones. Esą taip degta troškimu apsaugoti nuo mirties ištisas gausias žmonių grupes.

Apmąstydamas kasdien besikeičiančią situaciją, solidarizuodamasis su senjorais, kurie jaučiasi pažeminti, vis dėlto noriu susieti šią problemą su bendra negerėjančia žmogaus teisių situacija Lietuvoje.

Būtent „60+” žmonės, dabar savo kaliu pajutę, kaip klaiku yra jaustis pažemintiems dėl patiriamos diskriminacijos, galėtų išjudinti apsnūdusią Lietuvą ir pakviesti visus Lietuvos žmones pabandyti dar kartą, kaip tai buvo Atgimimo laikotarpiu, susivienyti. Kad pabandytume suprasti, kaip jaučiasi žeminami kitų grupių žmonės. Kad visi suvoktume, kaip skaudu smurtą patiriančiai moteriai girdėti, kad „tai ji pati kalta“, kaip sunku veidmainių moralizuojamam paaugliui, uždaroje įstaigoje visam gyvenimui įkalintam žmogui, turinčiam psichikos ir proto negalią, homoseksualios orientacijos, translyčiam ar interlyčiam asmeniui – kai iš jų teisės gyventi oriai tyčiojasi Seimo nariai ar neišprusimu į juos panašūs piliečiai.

Jau daug metų Lietuvoje, gal ir ne taip dramatiškai kaip Rusijoje, vyksta žmogaus teisių padėties regresas. Tai neprasidėjo su valstiečių žaliųjų atėjimu. Galima tvirtinti, kad dirva žmogaus teisių regresui buvo ruošiama jau apie 10 metų iki 2016 m. Seimo rinkimų. Tais metais į valdžią atėjusi LVŽS tik dar labiau įtvirtino išpuolius prieš pamatinius žmogaus teisių principus, nors Lietuva yra įsipareigojusi jų laikytis kaip JT, ES ir ET narė.

Kaip jaustis paaugliams Lietuvoje, jei įstatymai ir valstybės politika visaip riboja galimybę jiems gauti tinkamą informaciją apie lytinę sveikatą ir sveikus lytinius santykius? Juk valdantieji turbūt paaiškintų, kad taip daroma siekiant apsaugoti nesusivokiančius paauglius nuo negerų dalykų, susijusių su žemiau bambos esančiomis kūno vietomis, apie kurias esą negražu kalbėti.

Vaikai ir suaugusieji, turintys negalią, ir ypač psichikos ir proto negalią, neproporcingai kenčia nuo šito noro juos apsaugoti nuo visaverčio gyvenimo bendruomenėje. Ar ne vis tas pats noras apsaugoti šiuos „vargšus nepagydomus ligoniukus“, anot vis dar gajaus Lietuvos valdžios žmonių ir daugelio psichiatrų mąstymo, perniek verčia proveržio bandymus žmonių, turinčių negalią, integracijos ir psichikos sveikatos politikos srityje.

Mano kartos žmonės, patyrę sovietinės totalitarinės sistemos eksperimentą, gerai prisimena, kaip okupacinė valdžia ir jos atstovai Lietuvoje mus visus saugojo nuo visų įmanomų blogybių. Buvome visaip uždaryti, kad neužsikrėstume laisvojo pasaulio „virusais“. Tų laisvojo pasaulio ir atviros visuomenės „baubų“ išvardijimas būtų per ilgas, kad tilptų į šį tekstą. Nejaugi iki šiol besiilginčių tokio „kolchozinio“ pobūdžio „idilijos“ – kai valdžios sprendimai negali būti kvestionuojami, nors ir neturi logikos, o liaudis turi jiems paklusti, kad sulauktų kokios nors pašalpos, – yra dar daug? Sunku pasakyti. Jeigu iš tikrųjų, rinkimams artėjant, orientuojamasi būtent į tokio pobūdžio elektorato elgseną, tai Lietuvos piliečiams būtų pats laikas susimąstyti, kuo juos laiko valdžia.

Būtent „60+” žmonės, dabar savo kaliu pajutę, kaip klaiku yra jaustis pažemintiems dėl patiriamos diskriminacijos, galėtų išjudinti apsnūdusią Lietuvą ir pakviesti visus Lietuvos žmones pabandyti dar kartą, kaip tai buvo Atgimimo laikotarpiu, susivienyti.

Nors tekstas jau ir taip per ilgas, vis tiek privalau aptarti turbūt vieną liūdniausių pastarojo laikotarpio įvykių Lietuvoje. Būtent jis grėsmingai signalizuoja, kad mano ką tik priminti laikai – kaip žmonės buvo saugomi nuo pagarbos pamatinėms teisėms ir laisvėms – grįžta per Lietuvos Respublikos Seimą į Lietuvos valstybę ir visuomenę.

Šiomis dienomis (gegužės 26 d.) Seime buvo padarytas dar vienas žingsnis Nacionalinės šeimos tarybos veiklos pradžios link – patvirtinta jos sudėtis. Šio organo įkūrimo idėją ir faktą prilyginčiau jau minėtiems Vengrijos ir Lenkijos valdžių apgailėtiniems sprendimams. Jei jau rūpinamės melagienų ir sąmokslo teorijų prevencija, tai laikas būtų susivokti, kad Nacionalinė šeimos taryba kuriama tam, kad Lietuvoje būtų institucionalizuotos sąmokslo teorijos ir melagienos apie tariamą „supuvusių Vakarų vertybių, siekiančių sugriauti šeimas ir tvirkinti vaikus“ grėsmę. Kovodami su plintančia dabar dezinformacija, privalome atkreipti dėmesį į tuos politikus, kurie, vaizduodami „tradicinės šeimos vertybių gynėjus“, kompromituoja Lietuvą kaip demokratinę ir teisinę valstybę, gerbiančią kiekvieno žmogaus teises.

Diskriminacijos prieš moteris, vaikus, paauglius ir LGBT žmones Lietuvoje gali padaugėti, įsteigus prieštaringai vertinamą Nacionalinę šeimos tarybą. Mūsų politiniam, akademiniam ir kitam elitui reikėtų bent kiek pamąstyti ir susivokti, kokios valstybės ir kokiu tikslu per pastaruosius 10 metų atkakliai stūmė ir skleidė po pasaulį klastingą, saldžiai pavadintą „tradicinių šeimos vertybių gynimo“ sampratą.

Dabar turėsime susitelkę stebėti ir prižiūrėti, kad ši taryba, pradėjusi veikti, įgyvendintų Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus nediskriminuoti nė vieno žmogaus ir nesidangstytų meilės šeimai lozungais. Šeimas būtina stiprinti ir remti, ir pažangus pasaulis žino, kad tai reikia daryti gerbiant, o ne žeminant kiekvieno šeimos nario teises.

Kodėl dabar apie tai kalbu – gali paklausti skaitytojas. Ogi todėl, kad viskas labai susiję. Pandemijos suvaldymas iš valdžios reikalauja maximum sąžiningumo ir minimum veidmainiavimo. Lietuvoje mes piktinamės sąmokslo teorijomis, skelbiančiomis, kad atseit nėra jokio viruso. Tokios absurdiškos teorijos, be abejo, yra bėda.

Bet tuo pačiu metu sąmokslo teorijas eskaluoja ir Lietuvos politikai. Kodėl toleruojame kalbas tokių Seimo narių, kaip Rimantas Dagys? Svarstant Seime jau minėtą Šeimos tarybos klausimą, šis politikas skleidė pavojingą dezinformaciją apie translyčius asmenis, nuo kurių jis su Šeimos taryba gelbėsiąs Lietuvą.

Taip sutapo, kad tą pačią dieną turėjau jautrų pokalbį su dar viena mama, iš kurios translyčio paauglio tyčiojasi Lietuvos valstybė, sukeldama jam ir visai šeimai didžiules dvasines kančias. Ironiškai paklausiu – gal kuriama Šeimos taryba padės nutraukti valstybės institucijų ciniškumo sukeltas šios šeimos ir kitų tokių šeimų kančias? Svarstėme, ką galima būtų padaryti, kad Lietuva pabustų ir pradėtų gerbti savo piliečius, tuo tarpu Seime buvo klojami pamatai įteisinti diskriminaciją prieš daug Lietuvos piliečių.

Su tokiu požiūriu į žmogaus teises – ar kalbėtume apie moteris, vaikus ar senjorus, ar žmones su negalia, ar medikus, ar pacientus, ar heteroseksualius, ar homoseksualius, ar translyčius piliečius – net jei ir įveiksime pandemiją – liksime nei gerovės, nei geros visuomenės sveikatos ar tvarios plėtros valstybė. Laikas suvokti, kad, darydami bet kokį sprendimą, privalome jį išmokti įvertinti žmogaus teisių požiūriu. Tai padės mums sveikti kur kas veiksmingiau negu nauji milijardai, skirti užkamšyti infrastruktūrai, kuri pati sau nėra joks gėris.

Mano kartos žmonės, patyrę sovietinės totalitarinės sistemos eksperimentą, gerai prisimena, kaip okupacinė valdžia ir jos atstovai Lietuvoje mus visus saugojo nuo visų įmanomų blogybių. Buvome visaip uždaryti, kad neužsikrėstume laisvojo pasaulio „virusais“.

Daugėja požymių, kad valdžia gudrauja naudodamasi šia krize savais tikslais. Nemažai sprendimų yra grįsti išskaičiavimais, o ne mokslo žiniomis. Svarbu suvokti, kad tokie ciniškais gudravimais daromi sprendimai, kuriuose patys sprendimų darytojai siūlo „neieškoti logikos“, sukuria palankią terpę sąmokslo teorijoms ir melagingoms naujienoms plisti.

Lietuvos valdžia pasirinko nelabai sąžiningą būdą bendrauti su piliečiais. Jų sprendimuose per daug viešųjų ryšių akcijų ir bandymo apžavėti žmones dalinant jiems dovanas iš pasiskolintų pinigų maišo. Piliečiai gali pasirinkti – tokius politikus vėl išrinkti ar galbūt už tai reikėtų juos nubausti.

Ypač daug abejonių dėl sprendimų kokybės ir padorumo sulaukia daug išbandymų valdžia gavęs Aurelijus Veryga. Suprantama, kad jis veikia kaip politinės grupės įtakingas narys, ir todėl nereikėtų tikėtis mokslininko ir gydytojo Verygos sprendimų, kai nusveria politikas Veryga. Bet tai turi savo kainą. Bet kokie manipuliavimai, susiję su karantinu kaip jiems palankiu „teisiniu režimu, jau minėtas žongliravimas diskriminuojančiomis „rekomendacijomis“ sukelia pagrįstų abejonių piliečiams dėl tikrųjų sprendimų motyvų. Tokie sprendimai ne tik duoda peno galvoti apie naujas sąmokslo teorijas. Kad tokios krizės būtų įveiktos be žiaurių pasekmių, pirmiausia su piliečiais reikia bendrauti kiek įmanoma atvirai, sąžiningai ir kuo mažiau blefuojant ar įvarant baimės. Mūsų valdžia, įskaitant Operacijų vadovą, pasirinko kitą kelią, ir tas kelias neskatina pasitikėjimo tarp piliečių ir valdžios.

Man asmeniškai labiausiai nepriimtinas ir sunkiausiai suprantamas A. Verygos sprendimas buvo padidinti atlyginimus savo komandos nariams ir jo indėlis į medalio sukūrimą. Mano nuomone, tokios „smulkmenos“ daug ką pasako.

Šiuo metu vis daugiau ekspertų laikosi nuomonės, kad Lietuvos valdžios sprendimai yra per daug orientuoti į trumpalaikius efektus, tad ilgalaikėje perspektyvoje bus neveiksmingi. Kaip ir anksčiau, aukojami ilgalaikiai strateginiai tikslai – tiek plėtojant gyvybingą ekonomiką, tiek mažinant socialinę atskirtį ir sprendžiant gyvybiškai svarbias sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemų problemas. Vien ko vertas „betoninių“ vertybių pasirinkimas investuojant į švietimo sistemą.

Ironiškas ir grėsmingas paradoksas yra tai, kad dabar taikomų vienpusių ir paviršutiniškų viruso įveikimo priemonių ilgalaikė žala bus didesnė negu viruso ir jo sukeliamos ligos žala. Ir ne tik ekonomikai, bet ir visuomenės fizinei bei psichikos sveikatai.

Girdime apie įspūdingus naujus milijardus, kurie bus naudojami krizės pasekmėms švelninti ir investuoti į ekonomiką, mokslą ir švietimą. Tačiau žinodami, kaip neveiksmingai daugelyje sričių iki šiol buvo „įsisavinami“ ES struktūriniai fondai, kol kas nematome jokių saugiklių, kad šįkart lėšos bus brandžiau, veiksmingiau ir prasmingiau naudojamos.

Ironiškas ir grėsmingas paradoksas yra tai, kad dabar taikomų vienpusių ir paviršutiniškų viruso įveikimo priemonių ilgalaikė žala bus didesnė negu viruso ir jo sukeliamos ligos žala.

Ypatingų transformacijų reikėtų sveikatos sistemai, pradedant nuo šioje sistemoje vertybes ir prioritetus lemiančių akademinės medicinos centrų. Kad jų veikloje reikia esminių permainų, keičiant požiūrį į prioritetus ir investicijų kryptis, apie tai net nekalbama. Jau galima būtų pradėti lažintis, kad po kelerių metų bus dejuojama – „norėjome, kad būtų kitaip, o įvyko kaip visada“.

Lieku prie anksčiau išsakytos nuomonės, kad šis laikotarpis labai palankus proveržiams. Tų proveržių laukia daug. Vis dėlto svarbiausias iš jų būtų grįžimas prie pagarbos pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Kai atrodė, kad visa Lietuva susivienijusi dėl bendro tikslo – kiekvieno žmogaus, nediskriminuojant dėl amžiaus ar kitų ypatumų, sveikatos ir gyvybės, jausmas buvo dvejopas. Kodėl taip susitelkiama tik tada, kai reikia aprūpinti pacientus ir medikus reikalinga įranga ir apsaugos priemonėmis, bet ne kitais svarbiais tikslais?

Kodėl Lietuvos elito atstovai neparodo pavyzdžio ir nepakviečia visų piliečių vienytis, kad Lietuva būtų valstybė be diskriminacijos ir kad į Seimą nebūtų išrinkti politikai, kurie tyčiojasi iš pamatinių žmogaus teisių ir laisvių? Efektas žmonių sveikatai ir gerovei būtų milžiniškas.

Kol kas, sprendžiant iš šios analizės, didelio pagrindo optimizmui, kad bus lemiamas proveržis, nėra. Bet piliečiai visada turi galimybę – prieš rinkimus ir per rinkimus – pasiųsti aiškią žinią, kokioje Lietuvoje nori gyventi. Būtent šį klausimą dabar visi, suvokdami tai ar nesuvokdami, kasdien ir sprendžiame.

Taip pat skaitykite

Populiariausi