Nuomonės

2020.09.19 19:33

Vaiva Rykštaitė. Koks skirtumas tarp integracijos į visuomenę ir buvusio nusikaltėlio sudievinimo?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.09.19 19:33

Šiemet jau trečią kartą bus įteikta literatūrinė premija „Staunch Book Prize“ trilerių (detektyvų, siaubo ir mistikos žanrų) rašytojams. Apdovanojimas teks knygai, kurioje jokia moteris nebus persekiojama, seksualiai išnaudojama ar nužudoma [1]. Seksualinis moterų persekiojimas ir išnaudojimas yra vis dar vyraujanti ir masėms itin patraukli tema.

Nepaisant daugelyje besivystančių šalių tebevykstančių kovų už moterų teises, Vakaruose smurtas prieš moteris eksploatuojamas kaip pramogai skirtas itin dažnas fikcinio siužeto naratyvas.

Visuomenės perversiškai vartotojišką susidomėjimą smurtu prieš moteris patvirtina ir reiškinys sociologų įvardijamas „dingusios be žinios moters sindromu“ (missing whitewoman syndrome), kai dingusių be žinios baltųjų viduriniosios klasės moterų atvejams medijos skiria neproporcingai didelį dėmesį.

Žinoma, pastaruoju atveju kalbama ne tik apie lytį, bet ir apie klasę bei rasę. Tačiau šame tekste rasinius klausimus paliksiu nuošalyje ir kviečiu padiskutuoti apie smurto prieš moteris naratyvus Lietuvos viešajame diskurse.

Štai jau antrą kartą krepšininkai dvyniai Lavrinovičiai tampa mobiliojo ryšio tiekėjų reklaminiais veidais ir antrą kartą jų reklamos paslaugų staiga atsisakoma ūmai prisiminus brolių kriminalinę praeitį. Kšyštovas ir Darjušas Lavrinovičiai buvo pripažinti kaltais byloje dėl 1998 m. įvykusio nepilnametės merginos išprievartavimo. Vyrai atliko teismo skirtą bausmę, nors, tiesa, už gerą elgesį iš nelaisvės buvo paleisti anksčiau. O kas toliau?

Puikiai suprantu dalies visuomenės simpatijas Lavrinovičiams – atrodo mieli, charizmatiški, švelnūs milžinai, o dar gi talentingi krepšininkai ir šeimos vyrai, tai kaip jų nemylėti? Mylėti niekas nedraudžia, tačiau čia verta pasvarstyti, kada už nusikaltimą atleidžia visuomenė. Nuojauta kužda, kad kai kuriais atvejais – niekada. Į šį klausimą daug paprasčiau atsakyti vos pamėginus įsivaizduoti, kad krepšinio pasaulyje itin daug pasiekusių Lavrinovičių išprievartauta buvo ne nepažįstama septyniolikmetė mergaitė iš kaimo, bet, pavyzdžiui, mano dukra. Arba, mano sesuo. Geriausia draugė. Mama.

Bandau įsivaizduoti, kaip šią situaciją – už išprievartavimą teistų sportininkų buvimą reklamos veidais galėčiau paaiškinti sūnui arba broliui, kokią žinutę tokios reklamos neša: berniuk, tu gali imti moteris, prievartauti jas – blogiausiu atveju keletą metų pasėdėsi kalėjime, o po to vis tiek galėsi būti žvaigžde. Tas moteris visi pamirš…

Šiandien žiūrėdama į Lavrinovičius nejaučiu jiems neapykantos. Tačiau tikiu, kad mums reikia precedentų, ne tik teisinių, bet ir moralinių. Ir kažkas turi tapti atpirkimo ožiais. Gąsdinančiais pavyzdžiais, kad berniukai nuo mažens žinotų – negalima skriausti ir prievartauti moterų, nes tai visiems laikams sugriaus jų gyvenimus.

Todėl buvimas reklamos veidu ir teistumas Lavrinovičių ir kitais panašiais atvejais nedera – niekada nederės. Juk vyrai teisti ne už vairavimą be saugos diržų, ne už šokoladuko vagystę iš parduotuvės – už grupinį nepilnametės merginos išprievartavimą.

Istoriškai moterys per ilgai buvo prievartautos, traktuotos kaip neveiksnūs objektai, todėl jokiu būdu nedera peržengti ribos tarp teisto žmogaus integracijos į visuomenę (tai būtina) ir jo glamūrizavimo, išaukštinimo.

Pasak filosofo Marshallo McLuhano: „Televizijos reklamose ir metro iškabose įvairaus kalibro garsenybės tarsi senųjų mitų nimfos, satyrai ir faunai tampa automobilių, fotoaparatų, kompiuterių bei maklerių kompanijų dvasiomis.“[2] Taigi, jau pats žmogaus atsiradimas ant reklaminio plakato ar televizijos klipe simbolizuoja jo asmenybės sudievinimą; reklamoje atsidūręs žmogus tampa savotišku įkvėpimu masėms, nes jei jis kažką reklamuoja, vadinasi, vertybiškai įkūnija siekiamybę: būk toks kaip aš ir tave lydės sėkmė. Naudokis šia paslauga, valgyk šį maistą ir būsi toks kaip aš.

Todėl buvimas reklamos veidu ir teistumas Lavrinovičių ir kitais panašiais atvejais nedera – niekada nederės. Juk vyrai teisti ne už vairavimą be saugos diržų, ne už šokoladuko vagystę iš parduotuvės – už grupinį nepilnametės merginos išprievartavimą. Net ir norėdama tikėti dabartiniu minimų krepšininkų dorumu, vis tiek nemanau kad sąmoningoje visuomenėje praeityje smurtavusios asmenybės turi moralinę teisę tapti reklamų veidais.

Žiūrint į moterų prievartavimus iš istorinės perspektyvos, dar antikinės Romos laikais už laisvos nekaltos mergelės išprievartavimą dažniai buvo baudžiama mirtimi. Tačiau tuo pat metu buvo laisvai galima prievartauti verges.

Arba, štai, pavyzdžiui, 14 a. Anglijoje moterys savo prievartautojui galėjo išdurti akis ir nupjauti sėklides [3]. Tačiau išprievartavimo bylose dažniausiai dėl savo netinkamo elgesio būdavo kaltinamos moterys.

Čia, apsukę ratą, sugrįžtame prie vieno iš minėtų „dingusios be žinios baltos moters“ reiškinio niuanso – klasės. Kaip ir antikinėje Romoje, taip ir dabar, išprievartavimas yra traktuojamas rimčiau, jei išprievartauta svarbių tėvų svarbi dukra. Ir atvirkščiai – neturtinga kaimo mergaitė pamiškėje, atrodo, juk ir negalėjo tikėtis kitokio likimo.

Net ir norėdama tikėti dabartiniu minimų krepšininkų dorumu, vis tiek nemanau kad sąmoningoje visuomenėje praeityje smurtavusios asmenybės turi moralinę teisę tapti reklamų veidais.

Į galvą lenda ir kitas ryškus istorinis žaginimo simbolizmas: prizas nugalėtojų armijai – pralaimėjusiosios pusės moterys ir mergaitės. Išprievartavimas žymi savo jėgos, valios, sėklos primetimą, smurtinę pergalę. Būtent todėl ši simbolika, net ir teisiškai išsprendus nusikaltimą, jokiu būdu neturėtų būti švenčiama blizgių žurnalų puslapiuose ir TV reklamose.

Įdomu stebėti panašius pavyzdžius skirtingose kultūrose. Imkime dvi priešingybes – JAV ir Rusiją. Štai JAV net patys garsiausi, daug pasiekę aktoriai, tokie kaip Kevin Spacey netenka milijoninių sutarčių paaiškėjus apie tolimoje praeityje vykusį seksualiai nepriimtiną elgesį nepilnamečio atžvilgiu.

Apie šio aktoriaus dalyvavimą bet kokių produktų ar paslaugų reklamose dabar niekam net nekyla minčių. Tai nereiškia, kad K. Spacey neteks visko – jis ir toliau gali mėgautis savo laisve, uždirbtais pinigais, tačiau jau nėra laukiamas ant pjedestalo – ši vieta rezervuojama moraliai priimtinesniems veikėjams.

Tuomet beskaitant Lavrinovičių teisę būti reklaminiais veidais ginančius žmones itin aiškiai prasiveržia sovietinis mentalitetas, na maždaug „na ir kas, kad bobas skriaudė, užtat pažiūrėkite koks maladiec vyras šiaip”. Beje, primenu, kad šių dienų Rusijoje yra legalu mušti žmoną, jei tik ši neatsiduria ligoninėje.

Į ką lygiuojamės?

[1] http://staunchbookprize.com/about-2/
[2] Marshall McLuhan „Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“ , 1994 m. 17 psl.
[3]"The Medieval Blood Sanction and the Divine Beneficene of Pain: 1100–1450", Trisha Olson, Journal of Law and Religion, 22 JLREL 63 (2006)

Taip pat skaitykite

Populiariausi