Nuomonės

2020.07.12 17:17

L. Nacytė, L. Vaigė. Dėl sustingusios teisės kenčia seksualinį smurtą išgyvenę žmonės

Laura Nacytė, Škotijos nacionalinio išžaginimo krizių centro darbuotoja, Laima Vaigė, socialinių mokslų daktarė, tarptautinės teisės tyrėja, dėstytoja, LRT.lt2020.07.12 17:17

Siekdami teisingumo, seksualinį smurtą išgyvenę žmonės pagal šiuo metu galiojančią teisę turi įrodyti, kad prieš juos buvo panaudota prievarta ir jie nesutiko su seksualiniais veiksmais. Tačiau iškilus pavojui, žmonės retai gali aktyviai pasipriešinti, ir todėl dabartinis reguliavimas neužtikrina teisingumo.

Išžaginimą Baudžiamasis Kodeksas apibrėžia kaip lytišką santykiavimą su žmogumi prieš šio valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinimą tuojau pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Kaltinant smurtu, reikia įrodyti, kad „galimybė priešintis“ buvo palaužta, bet iš tiesų dauguma seksualinį smurtą išgyvenančių žmonių aktyviai nesipriešina. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad kilus pavojui patirti smurtą, priekakčio smegenų žievė – pagrindinė mūsų smegenų dalis, susijusi su racionaliu mąstymu – veikia kitaip, nei paprastai. Aktyvuojasi gynybos veiksmų grandinė, kuri verčia žmogų automatiškai remtis išgyvenimo refleksais arba įpročiais. Šie gynybos mechanizmai susiformavo žmonių evoliucijos metu.

Kaip teigia Jim`as Hopper`is iš Harvardo Universiteto, „nepaisant mūsų dominuojančio vaidmens planetoje šiuo evoliucijos laikotarpiu, mes ilgą laiką buvome grobis. Puolant liūtui ar tigrui, būdavo svarbu tučtuojau nustoti mąstyti.“ Taip formavosi išgyvenimo strategijos, kurios padeda priimti žaibiškus sprendimus pavojaus atveju: bėgti, kovoti, arba sustingti.

Bet koks įsiskverbimas į kūną, žmogui to nepageidaujant, neturėtų būti susijęs su reikalavimais įrodyti, kad žmogus aktyviai priešinosi, kad buvo aktyviai naudojama fizinė jėga, ir kad kaltinamasis taip elgėsi tyčia, norėdamas ir siekdamas padaryti nusikaltimą.

Kai aktyvuojasi gynybos veiksmų grandinė, seksualinį smurtą išgyvenantys asmenys yra linkę reaguoti pasyviai ir vengia konfrontacijos, J. Hopper`is pateikia pavyzdį, kad gali būti naudojamos vengiančios replikos, kaip „dabar man jau laikas namo…“ arba „o kas bus, jei sužinos tavo mergina?“ Tokios replikos nėra laikomos aktyviu pasipriešinimu, nors jos ir parodo nesutikimą su seksualiniais veiksmais.

Jeigu situacija yra įvertinama (nebūtinai sąmoningai) kaip pavojinga ir neišvengiama, tai gali aktyvuoti išgyvenimo refleksus. Šių refleksų aktyvavimas gali nulemti visišką arba dalinį negalėjimą pajudėti, negalėjimą kalbėti, disociaciją ir net sąmonės praradimą.

Svarbu žinoti apie šias automatines reakcijas, nes dėl jų daugelis smurtą išgyvenusių žmonių tiesiog „išbūna“ seksualinį smurtą. Negalime ir toliau reikalauti aktyvaus pasipriešinimo, kai moksliniai tyrimai rodo, kad tai dažniausiai tiesiog neįmanoma. Pavyzdžiui, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad net 70 proc. moterų seksualinės prievartos metu aktyviai nesipriešino dėl to, kad smurto metu jos negalėjo pajudėti.

Teisėje įtvirtinto reikalavimo, kad smurtas turi apimti aiškiai išreikštą fizinio smurto panaudojimą, taip pat dažnai neįmanoma įrodyti. Kaip teigia baudžiamosios teisės ekspertas Stephen`as J. Schulhofer`is, jėgos panaudojimas gali būti įvairus: „Peilis, prispaustas prie gerklės,... <…> grėsmė netekti darbo ar vaikų, būtinybė sutarti su baigiamojo darbo vadovu – visi šie dalykai gali nulemti nepageidaujamo seksualinio dėmesio toleravimą.“

Lietuvos teisėje taip pat atsižvelgiama į psichinės prievartos ir asmens priklausomybės faktorius, kai jie nulemia seksualinius santykius, tačiau tik kaip švelnesnę teisinę kategoriją, t. y. „privertimą lytiškai santykiauti,“ o ne smurtą. Kyla klausimas, ar tikrai taip svarbu, kokios rūšies smurtas naudojamas (ekonominis, fizinis, psichologinis), kai jis bet kokiu atveju lemia tą patį rezultatą.

Bet koks įsiskverbimas į kūną, žmogui to nepageidaujant, neturėtų būti susijęs su reikalavimais įrodyti, kad žmogus aktyviai priešinosi, kad buvo aktyviai naudojama fizinė jėga, ir kad kaltinamasis taip elgėsi tyčia, norėdamas ir siekdamas padaryti nusikaltimą. Turėtų būti keliami kiti klausimai – pavyzdžiui, ar kaltinamasis bandė įvertinti kito žmogaus būseną, ir įsitikinti, kad seksas pageidaujamas? Akivaizdu, kad sutikimo su seksualiniais veiksmais negali būti, kai žmogus negali net pajudėti ar kalbėti, nes aktyvavosi išgyvenimo refleksai.

Diskusijas apie smurtą prieš moteris, smurtą artimoje aplinkoje ir seksualinį smurtą pastaruoju metu apsunkina politinis susipriešinimas dėl vienos Europos Tarybos Konvencijos, priimtos siekiant palengvinti kovą su tokiu smurtu (koks paradoksas). Tačiau teisės vystymasis negali būti susijęs tik su vienos konvencijos ratifikavimu arba politiniu nepajėgumu jos ratifikuoti dėl Rytų Europoje skleidžiamų sąmokslo teorijų apie konvencijos turinį.

Baudžiamojo Kodekso nuostatos turi keistis, atsižvelgiant į neuromokslo tyrimus, kurie padeda geriau suprasti, kas vyksta seksualinio smurto metu.

Populiariausi