Nuomonės

2020.09.21 08:28

Laima Vaigė, Juliana Lozovska. Teisė turi pripažinti, kad seksualinis smurtas traumuoja

Laima Vaigė, socialinių mokslų daktarė, teisininkė, tyrėja, Juliana Lozovska, socialinių mokslų daktarė, psichologė, tyrėja, LRT.lt2020.09.21 08:28

Seksualinis smurtas, kurį moterys patiria pasimatymuose, viešose vietose, vakarėliuose ir kitur, Lietuvoje vis dar nėra traktuojamas kaip visuomeninę reikšmę turinti veika. 

Tai reiškia, kad, išskyrus tam tikrus atvejus, seksualinį smurtą išgyvenusi moteris turi aktyviai kovoti, kad prievartautojas (-ai) būtų patrauktas (-i) atsakomybėn. Dažnai viskas pasibaigia nutrauktais tyrimais, neradus pakankamai įrodymų, kad buvo atlikta nusikalstama veika. Ypač jei sekso metu ji fiziškai nepasipriešino, o prievartautojas teigia, kad „nesuprato,“ jog tai prievarta.

Kai 2011 m. Lietuvoje buvo pripažinta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra visuomenei reikšminga veika, po truputį atsirado veikiantis apsaugos ir pagalbos tinklas. Nors požiūris į smurtą namuose kinta lėtai, bent jau buvo mestas iššūkis smurtautojų nebaudžiamumui. Tačiau vakarėliuose, pasimatymuose arba viešoje vietoje išprievartautų asmenų (daugiausia – moterų) patirtys vis dar nelaikomos „visuomenei reikšmingomis.“

Kitose valstybėse seksualinis smurtas yra laikomas reikšmingu. Negana to, priimami naujos kartos įstatymai, kuriuose numatoma, kad bet koks seksas be aktyvaus sutikimo laikomas nusikalstama veika. Pavyzdžiui, Švedijoje toks įstatymas buvo priimtas 2018 m. Deja, Lietuvoje iki šiol trūksta aktyvios diskusijos apie seksualinę prievartą, nepaisant svarbių Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų žmogaus teisių srityje ir mokslinių tyrimų.

Kaip seksualinis smurtas gali būti laikomas nereikšmingu, kai tyrimai rodo, kad seksualinės prievartos išgyvenimas yra viena sunkiausių trauminių patirčių? Traumas tiriantys mokslininkai atskleidžia, kad seksualinė prievarta gali sutrikdyti visas gyvenimo sritis. Seksualinio smurto patirtis supurto žmogaus pasitikėjimą savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu.

„Nebegalėjau dirbti, viskas tapo beprasmiška, mečiau studijas...“ – tai nereta seksualinį smurtą išgyvenusių moterų patirtis.

Traumas tiriantys mokslininkai atskleidžia, kad seksualinė prievarta gali sutrikdyti visas gyvenimo sritis. Seksualinio smurto patirtis supurto žmogaus pasitikėjimą savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu.

Nuo smurto aplinkybių, anksčiau patirtų traumų, artimųjų ir aplinkinių reakcijų priklauso, kaip moteris reaguos į patirtą traumą. Tyrimų apžvalgos rodo, kad pirmosiomis dienomis po traumos dažnai išgyvenamas šokas, nerimas, kaltė, gėda, pasišlykštėjimas ir bejėgiškumas.

Po kelių savaičių smurtą išgyvenusiai moteriai gali pasireikšti nerimo, depresijos, potrauminio streso sindromo požymiai, ar psichosomatiniai simptomai, tokie kaip galvos ir pilvo skausmai. Tyrimai rodo, kad praėjus dviem savaitėms nuo įvykio, net 94 proc. seksualinį smurtą patyrusių moterų atitiko potrauminio streso sindromo kriterijus.

Nors patys ryškiausi seksualinės prievartos sukelti simptomai dažniausiai atlėgsta per tris keturis mėnesius, daug moterų ir toliau patiria seksualinės traumos pasekmes, kaip nerimo sutrikimai, depresija, irzlumas, pyktis, sunkumai, susiję su socialine adaptacija ir seksualumu. Siekdamos susitvarkyti su jausmais, moterys gali piktnaudžiauti alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis ar kitaip save žaloti.

Seksualinės prievartos pripažinimas ir nekaltinimas leistų padėti suvokti seksualinę traumą ir atsigauti ją išgyvenusiai moteriai. Tačiau Lietuvoje seksualinis smurtas vis dar nėra laikomas reikšminga nusikalstama veika, nepaisant seksualinio smurto paplitimo ir jo sukeliamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių.

Tai kaipgi galėtų būti geriau?

Visų pirma, būtina suvokti smurto dinamiką ir nereikalauti iš smurtą išgyvenusių žmonių to, kas neįmanoma.

„Jeigu ji tikrai nenorėjo sekso, tai turėjo pakovoti“ – taip dažnai įsivaizduojama. Tačiau dauguma žmonių grėsmingose situacijose fiziškai nekovoja, nes negali pajudėti. Pavyzdžiui, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad net 70 proc. moterų seksualinės prievartos metu patyrė vadinamąjį sustingimą (angl. frozen fright) ir negalėjo pasipriešinti dėl trumpalaikio nemobilumo būsenos (angl. tonic immobility).

Turėtume kalbėti ne tik apie bausmes, bet apie teisingumą platesne prasme. Apie realias apsaugos priemones visoms smurtą patyrusioms moterims, ne tik toms, kurios jį patyrė šeimoje. Ir apie realų civilinės žalos atlyginimą, nepriklausomai nuo to, ar įrodyta nusikalstama veika. Juk trauma sukelia žalą. Kai kurie žmonės atsigauna tik po ilgalaikės psichoterapijos ir medicininio gydymo, o dalis problemų patiria visą gyvenimą, nebegali dirbti, yra kankinami nerimo ir depresijos. Už tai turėtų sumokėti ne smurtą išgyvenęs žmogus, o atsakingas asmuo (ar asmenys).

Turėtume kalbėti ne tik apie bausmes, bet apie teisingumą platesne prasme. Apie realias apsaugos priemones visoms smurtą patyrusioms moterims, ne tik toms, kurios jį patyrė šeimoje. Ir apie realų civilinės žalos atlyginimą, nepriklausomai nuo to, ar įrodyta nusikalstama veika.

Lietuvos teisėje vis dar galioja tiesioginės tyčios reikalavimas. Pagal šį reikalavimą reikia įrodyti, kad smurtautojas tikrai suvokė, ką daro ir siekė pažeisti seksualinio apsisprendimo laisvę, padaryti nusikaltimą, sukelti minėtą didelę žalą ir traumas. O kaip tą padaryti, jei jis teigia „nesupratęs“, kad tai prievarta, pvz., manęs, kad tai žaidimo dalis, ar prievartavęs per miegus?

Seksualinio prievartavimo atveju dar reikia įrodyti ir tai, kad smurtautojas turėjo tikslą patenkinti savo lytinę aistrą. Seksualinis smurto suvokimas kaip „aistros nusikaltimo“ yra pasenęs, nes neretai veikos atliekamos siekiant pažeminti ar pasijusti viršesniam, o ne siekiant patenkinti aistrą. Dažnai tai yra visai ne apie seksualumą, o apie seksualizuotą galią. Todėl nėra logiška reikalauti įrodyti, kad buvo siekiama „tikslo tenkinti lytinę aistrą.“

Kitose valstybėse seksualinis smurtas pripažįstamas smurtiniu ir tada, kai tai padaryta netiesiogine tyčia, t. y. kai prievartautojas suvokia savo veikos pavojingumą ir ką tai reiškia, bet neturi tiesioginio tikslo padaryti nusikaltimo. O Švedijoje nueita dar toliau. Ten seksualinis smurtas apima ne tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia padarytas veikas, bet netgi ir „neatsargų“ seksualinį smurtą.

„Neatsargus“ seksualinis smurtas apima tokias situacijas, kai asmuo nerūpestingai tikisi, kad „viskas bus gerai“, arba net ir nesuvokia, kad tai yra prievarta, nors ir turėjo visas galimybes tą suvokti. Švedijos teisėje nuo 2018 m. siekiama paskatinti tokias vertybes kaip lygiaverčiai seksualiniai santykiai ir partnerių tarpusavio pagarba.

Valstybės politika ir teisė atskleidžia, kaip žiūrima į moterų patiriamus nusikaltimus ir į grėsmę patirti seksualinį smurtą kasdienėse situacijose. Todėl neužtenka pasipiktinti dar viena rezonansine byla. Laikas įsisąmoninti, kad seksualinis smurtas žaloja tiek seksualinį smurtą patyrusius žmones, tiek pačią visuomenę. Konkretų reformos turinį dar reikia išdiskutuoti. Tačiau bet kokiu atveju, ir Lietuvoje laikas aiškiai pripažinti, kad seksualinis smurtas sukelia traumas, ir tai reikšminga visai visuomenei.

Taip pat skaitykite

Populiariausi