Dėl pandemijos įvesta ekstremali padėtis Lietuvoje sukūrė jeigu ne ekstremalią, tai rekordinę, didžiausią šalies istorijoje valstybės skolą.
Lietuvos bankas, Finansų ministerija, Valstybės kontrolė ir ekspertai iš principo sutaria, kad jau šiemet valdžios sektoriaus įsiskolinimas viršys 22 milijardus eurų ir pasieks 50 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Daug tai ar nelabai? Pavojinga ar nelabai? O gal naudinga?
Šie skolos skaičiai atrodo tolimi, lyg būtų ne mūsų. Bet grąžinti reikės mūsų uždirbtais pinigais. Padalinkim, kad būtų aiškiau. Gauname po 8 tūkst. kiekvienam, nuo kūdikio iki pensininko. Dar prieš penkerius metus ši suma nesiekė 6 tūkst. eurų, o prieš dešimtmetį, kai Lietuvą skandino ekonomikos ir finansų krizė, skola vienam piliečiui sudarė 3,5 tūkst.
Tai daug. Kaip belygintum. Bandant švelninti skaičius, mėgstama priminti – Lietuvos skola yra viena mažiausių Europos Sąjungoje. Tai tiesa. Tačiau tai, kad kitos valstybės anksčiau išmoko gyventi skolon ir prasiskolino daugiau, mums gyvenimo nepalengvins.
Skola yra toks darinys, kuris, pradėjęs augti, nemėgsta sustoti. Kuo ji didesnė, greičiau ji pučiasi, tuo sunkiau įjungti stabdžius. Šiais metais išvystytas greitis buvo įspūdingas. Didėja trečdaliu arba 5 mlrd. eurų.
Tokios skolos neįmanoma padengti pinigais, kuriuos į šalies iždą suneša verslas ir dirbantys žmonės. Neliktų pinigų nei mokykloms, nei ligoninėms, nei kariuomenei. Tokios skolos buvimas reiškia, kad reikės dar ir daug skolintis tam, kad ištemptum jos grąžinimą laike.
Šiuo metu pinigai buvo dalijami beveik už dyką. Bet tai nereiškia, kad ir ateityje skolinimosi kaštai bus maži. Jie gali didėti ir būti net labai dideli. Rizika, kurios paveikti negali. Nulemta situacijos Europoje, pasaulyje ir Lietuvoje.
Pagal blogąjį scenarijų, nepalankiai susiklosčius situacijai, valstybės skola per artimiausius porą metų gali pasiekti 60 proc BVP. Tai yra riba, kai varpai skamba visai ekonomikai. Į tokią valstybę žvelgiama atsargiai, jai duodamai pinigai brangsta. Reikia veržti diržus, o tai muša per verslo, žmonių ir valstybės pajamas. Ši karuselė sukasi vis greičiau, kol sprogsta.
Pavojaus lemputė įsijungia, kai skolintų pinigų kapšas atrišamas dovanoms ar kasdienėms išlaidoms.
Toks dalijimas gali padidinti vartojimą, spręsti to momento problemas. Tačiau nesukuria ilgalaikės vertės ir todėl nėra geras skolintų lėšų naudojimo būdas.
Bet blogiausia, kai prisiskolinusi pinigų valstybė pradeda didinti savo ilgalaikius įsipareigojimus – bazines algas, pensijas ar panašiai. Tokie dalykai turėtų būti grįsti ne skolos, o ekonomikos augimu. Priešingu atveju, skolų smagratis suksis dar greičiau, kol burbulas ištykš.
Kuriam laikui gauti svetimi pinigai gerai tik tada, kai investuojami ir galiausiai uždirba dar daugiau. Jeigu taip ir bus, galėsime sakyti, kad istorinio dydžio skola buvo mažiau pavojinga nei naudinga.
Kitas variantas: puota šiandien, spąstai – rytoj. Jau kitai senai ar naujai valdžiai. Ir mums.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
