Aliaksandro Lukašenkos diktatūra braška per visas siūles. Jos laukia neišvengiamas galas. Tas pat laukia ir paskutinio Europos diktatoriaus. Koks jis bus?
Bėglio dalia, soti tremtis Rusijoje ar dar toliau? Netikėta mirtis, dingimas, kaip per jo viešpatavimo dešimtmečius nutiko ne vienam opozicijos veikėjui, žurnalistui ar režimo kritikui?
Komunistinės Rumunijos diktatorius, Karpatų genijumi save laikęs raudonasis vampyras, vos keturias klases baigęs buvęs batsiuvio pameistrys Nikolae Čaušesku buvo nuteistas per valandą ir sušaudytas per Kalėdas.
Balkanų skerdikas, buvęs Jugoslavijos lyderis Slobodanas Miloševičius savo paskutiniuosius penkerius gyvenimo metus praleido Hagos karo nusikaltimų tribunolo kalėjime. Civilizuota bausmė už gyvulišką susidorojimą su albanais per etninio valymo kampaniją Kosove.
Kurdų genocidą vykdęs Saddamas Husseinas sulaukė mirties bausmės pakariant.
Bennito Musolinis buvo nužudytas, bandydamas sprukti į Šveicariją ir pakabintas žemyn galva Milane. Adolfas Hitleris, atsakingas už dvidešimt milijonų aukų, nusižudė.
Josifas Stalinas, kurio kruvina mėsmalė nusinešė iki šešiasdešimt milijonų gyvybių, teigiama, mirė sava mirtimi, kaip ir Leninas. Toks likimas diktatoriui – reta prabanga. Dažniau mirties priežastis nežinoma, slepiama, išgalvota arba žiauri.
Kokia skirtinga bebūtų kruvinųjų sadistų kelionė į pragarą, nė vienas jų neišvengė kankinančios agonijos, kuri šį tipą veikėjų apninka ne prieš akistatą su dievu, o prasidėjus maištui, revoliucijai ar perversmui, – kai valdžia pradeda slysti iš rankų, prievartos mechanizmai stringa ir ateina neribotos galios pabaigos nuojauta.
Tai pavojingas laikas, kai desperacijos, baimės, nežinomybės apsėstas diktatorius tampa sunkiai prognozuojamu.
A. Lukašenka, per dvidešimt šešerius metus pamynęs po padu beveik dešimt milijonų šalies žmonių, dabar patiria kaip tik tai – neribotos valdžios praradimo agoniją.
Haliucinacijos, fantazijos, pykčio proveržiai, atotrūkis nuo tikrovės ir visą jutimų sąmyšio paletę tvindanti baimė. Kas laukia – tremtis, kartuvės ar teismas?
Tautos „batkai“ vaidenasi ginklų žvangesys Vakarų pusėje, tarptautinis sąmokslas ir suklaidintų vietinių avių banda.
Jis duoda nurodymus nesidrovėti, išsiaiškinti tai, kas ir baltarusiams ir likusiam pasauliui visiškai aišku mažiausiai dvi savaites. Baltoji Rusia turi tik vieną problemą – jį patį.
Rikiuodamas savo kol kas dar ištikimus kareivėlius prie vakarinės Baltarusijos sienos, paskutinis Europos diktatorius virsta Europos juokdariu, keliančiu pasigailėjimo šypsnį net ir neseniai jo atrama buvusiems gamyklų darbininkams.
Apgailėtina, kai žmogus paskelbia karą savo haliucinacijoms. Kai sergančiose smegenyse pasivaidenusiems priešams nukauti rikiuojama reali kariuomenė.
Pajacu ir tautos gėda virstantis ilgametis uzurpatorius nepajėgus matyti tikrovės ir priimti pirmiausia jam pačiam geriausius sprendimus, tačiau ji neišvengiamai pati pažvelgs jam į akis. Gal dar ne rytoj, bet pažvelgs.
Baltarusiai jo nekabins žemyn galva Minske prie degalinės. Ir nesušaudys paslapčia prieš Kalėdas. Šia prasme A. Lukašenkai pasisekė. Tai bus teismas, nesvarbu kur juokdario iškamša virtęs paranojikas tuo metu reziduotų.
Tada ir paaiškės tikrasis šio režimo nusikaltimų mastas, visa buvusio tautos „batkos“ menkysta ir tai, kokiame juodame pažeminime, suklastotoje tikrovėje gyveno ši taiki, kantri ir inteligentiška baltarusių tauta.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
