Įsibėgėjant antrajam COVID-19 suvaržymų maratonui, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) prisipažino – jo specialistai tegali atsiliepti į kas trečią skambutį. Per savaitę skambina per trisdešimt tūkstančių įtarimų dėl ligos turinčių ir greitos profesionalios pagalbos ieškančių žmonių. Tačiau centras turi tik… vienuolika.
Gera žinia yra tai, kad prisipažino. Nevynioja į vatą ir nemeluoja, bandydami permesti problemą į kitą telefono ryšio pusę.
Bloga žinia – ilgesnė. Valstybė iš piliečių reikalauja daug. Už nuolat keičiamų taisyklių nepaisymą – baudos. Tačiau pati karantininės sutarties su visuomene nevykdo. Jeigu septyni iš dešimties skambinančių atsitrenkia į sieną, tai reiškia, kad nespėdama padėti žmogui, ji padeda virusui.
Kartojama, kad didžiausia problema dabar tampa neaiškūs atvejai ir nenoras atskleisti kontaktų. Tačiau realybė yra kiek kitokia. Net ir deklaravus visus žmones, su kuriais bendrauta ir kurie galėtų būti užkrėsti, reaguojama lėtai arba iš viso nereaguojama. Juk tik vienuolika darbuotojų, kurie nespėja.
Tai kiek reikia mėnesių ar metų suskaičiuoti, bent apytiksliai, kiek reikia linijų ir žmonių, kad kiekvienas potencialus viruso nešiotojas iš karto gautų atsakymus ir patarimus.
Nuo pandemijos pradžios praėjo septyni mėnesiai. O situacija kažkaip vėl labai primena pradžią. Kai buvo aiškinama, kad testuotis nėra prasmės, nes testų nėra. Pradžioje daug ką galima atleisti ir suprasti. O kas trukdo dabar? Padaryti pirmąjį paprasčiausią dalyką – atsiliepti į kiekvieną skambutį. Paprasčiausią ir svarbiausią dalyką, nes būtent čia ir prasideda visa prevencija.
Valstybės uždarymas dėl pandemijos buvo brangiai perkamas laikas, skirtas pasirengti. Už tai sumokėjo visi. Prarastom pajamom, žlugusiais planais, ilgalaikiu stresu. Kantriai tikėdami, kad iš žmonių daug reikalaujantys sistemos tvarkytojai sąžiningai įvykdys savo įsipareigojimų dalį.
Jeigu valstybė negali atsiliepti į skambutį, tai kaip galima patikėti, kad dabar jau ir testų pakanka, ir ligoninės aprūpintos, ir gydytojai turi kuo apsirengti.
Į pagalbą kviečiami savanoriai, bet nė vienas iš jų negalės teikti patarimų, tik padės nustumti problemą, kurią vis tiek turės spręsti tie vienuolika.
Taip išeina, kad septynių mėnesių nepakako nė surasti darbuotojų, nė išmokyti, jeigu mokytų neužtenka.
Brangiai kainuoja, o pinigų, kaip visada, nėra? Tada klausimas premjerui Sauliui Skverneliui ir visiems, parėmusiems įspūdingo masto pinigų dalybas. Gal supainioti prioritetai? Gal reikėjo šiek tiek palikti ir šiam reikalui?
Gal nereikia tų kursų medikams už 160 tūkst., kur mokys neimti kyšio, nes jie ir taip neįvyks, mat ateidamas žmogus lyg ir patvirtintų, kad ima.
COVID-19 istorija leidžia daryti liūdną išvadą – valstybė klupinėja tokiose vietose, kur iš esmės nėra kliūčių. Tada reikia pagalbininkų. Vieni kviečiami nemokamai. Kiti – susirenka milijonais skaičiuojamą pagalbininko mokestį skubiai sukurtose firmose sandėliukuose.
Oficiali funkcija susitraukia iki oficialių nurodymų, kiek ilgai ir kaip sėdėti darbe ar bare. Tik ar apsukta kėdė ir kolegai rodoma nugara padės, jeigu brangiai ir ilgai siūta prevencijos sistema negirdi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
