Rugpjūtis Minske, Gardine ir kituose kaimynų miestuose ne naujo derliaus, bet protesto nuotaikomis gyveno. Gyva lietuvių grandinė sau ir TV kamerų akistatoje parodė nuoširdų palaikymą. Daug kas, o pirmiausiai akademiniai istorikai, tuomet pasidžiaugė, kad solidarumo demonstracijose tvyrojo pasitikėjimas laisvės skonį pajutusių baltarusių siekiais, nekilo įtarumas, jog kažkas gali užgrobti lietuviams, neva, priklausančią praeitį.
Palaikymo akcijoje lietuviai stovėjo po balta-raudona-balta spalvomis, tiesa be vyčių. Bet skambėjo laisvų baltarusių Pogonia.
Ne tik istorinio teisingumo ilgesys leidžia teigti, kad laisva, demokratinė Baltoji Rusia yra neabejotinas Lietuvos, Lenkijos ir bendrai paėmus Europos Sąjungos interesas. Bet visų pirmiausiai Lietuvos, dėl geopolitinių aplinkybių ir dėl didesnės tautinio apsisprendimo energijos šiandien atsidūrusios palankesnėje būsenoje. Lietuvai tenka ir didelė dalis atsakomybės dėl tos kaimynystės palaikymo nuotaikų, kas politinėje plotmėje mūsų valdžios yra prisiimama.
Nebent vienas krislas abejonių: ar ne per daug rėkiame apie tai, ko mes iš laisvos kaimynų visuomenės tikimės, ir ką jie turi daryti, kad laisvė ir humanizmas laimėtų? Ar ne per mažai mes mąstom ir kalbam apie tai, kas nuo mūsų priklauso ir ką su savimi galėtume daryti, kad baltarusiams pasidarytų lengviau už savo laisvę grumtis?
Prieš keliolika metų Pogranicza leidykloje buvo atspausdinta auksinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga. Taip buvo įgyvendintas senas Czeslawo Miloszo, Andrejaus Strumillo, Tomo Venclovos sumanymas, surinkti lenkų, lietuvių ir baltarusių istorikų tekstus apie LDK, nederinat pozicijų, bet tiesiog leidžiant vieniems ir kitiems kalbėti, ir gundant skaitytoją suprasti, kaip skirtingai ana didinga praeitis šlovinama, kaip iš to paties senosios lietuvių politinės civilizacijos lizdo išsiritę šiuolaikinės tautos su tuo sugyvena. Stora, ištaiginga, oda rišta, auksuotais lapų pakraščiais, puikaus dailininko A. Strumillos papuošta knyga tuomet buvo tam tikra demonstracija. Lenkijoje ir Lietuvoje įvyko ne vienas pristatymas, o brangios mažo tiražo knygos rado vietos solidžių bibliotekų lentynose.
Vienas pristatymas buvo organizuotas Minske. Programėlę pamečiau, bet niekad neužmiršiu įsirėžusių epizodų. Kupalos teatras visai šalia A. Lukašenkos irštvos, oficiali iškilmė su Kultūros ministerijos šulais, artipilnė salė. Scenoje knygą pristatome su A. Strumillo, ministro ir kažkokių kitų oficialių figūrų apsuptyje. Viskas šiaip taip vyksta.
Aptarimo gale mandagus balsas iš salės adresuoja man maždaug tokį klausimą: Ar LDK paveldas priklauso baltarusiams? Nedidelis netikėtumas, tačiau lengvo atsakymo net pats sau neturėjau. Pasirinkau metaforų kelią ir atsakiau – vėlgi maždaug – taip: Net lietuviams nėra lengva su tuo paveldu. Senoji mūsų Didžioji Kunigaikštystė iš politinės civilizacijos subjekto nacionalizmo amžiuje virto filologijos produktu ir suskilo. Tikrai ne visi lietuviai jaučiasi LDK paveldėtojais nes – kaip ir didingi protėviai – jaučiasi lietuviais dėl to, kad myli laisvę ir garbina Lietuvos statutą. Tad teigčiau, kad LDK tradicija yra paveldima tų, kurie myli piliečio laisvę ir garbina teisės viešpatystę. Ir neleidžia ant sprando užlipti nei svetimiems, nei saviems tironams...
Didelio šurmulio salėje nekilo. Ministras pasitraukė toliau nuo manęs per dar vieną metrą. Atrodo, kad po to dar vieną sykį esu gavęs kaimynų šalies vizą.
Teigiu, kad mes lietuviai, norėdami padėti už mūsų ir jūsų laisvę besigrumiantiems broliams ir sesėms Baltojoje Rusioje, turime padidinti pastangų reikalaujantį LDK praeities supratimą.
Šis prisiminimas yra skirtas parodyti, kad mes, lietuviai, iš tiesų mokykliniame pasakojime linkstame supaprastinti LDK praeitį ir tikrai neturime jokios istorinės empatijos baltarusių atžvilgiu. Kai prieš kokius septynerius metus LDK instituto direktorius ir VDU istorijos katedros docentas dr. Rūstis Kamuntavičius – beje, pasaulinių baltarusistikos kongresų Kaune organizatorius – viešai prabilo apie baltarusišką paveldo versiją, buvo ne tik karštų lietuvių patriotų užpultas, bet, įtarčiau, net mūsų „teisingą“ atmintį prižiūrėti pasišovusių komunikacinio karo būrių patikrintas. Gal kiek suglumęs istorikas vis tik baigė lietuvišką Baltosios Rusios istoriją, skelbia jos fragmentus gudija.lt ir toliau gauna piktus laiškus, aukodamas psichologinį akademinio darbo komfortą.
Koks mano komentaro moralas? Teigiu, kad mes lietuviai, norėdami padėti už mūsų ir jūsų laisvę besigrumiantiems broliams ir sesėms Baltojoje Rusioje, turime padidinti pastangų reikalaujantį LDK praeities supratimą. Tik gilus empatijos jausmas padės įžvelgti, kad skirtumas nuo Maskvos rusų glūdi LDK tradicijoje, kurią jie gali paveldėti ir kultivuoti. Vytis ir jiems ir mums turi priminti brangiausią respublikonišką laisvų žmonių tapatybę. Gal nutiks kaip su Karolingų aru, kuris daugelyje europiečių vėliavų plačiai sparnus skleidžia ir stiprina solidarumą per bendros kilmės mitą.
Viliuosi ir bandau tikinti, kad Baltoji Rusia su didesniu įsitikinimu ta senosios laisvės sampratos linkme suktų, matydama ir jausdama juos suprantančiųjų lietuvių solidarumo grandinę, nuo Viliaus besidriekiančią link Minsko. Nuo savitarpio supratimo iki pakantos vieni kitų romantiškoms kvailybėms yra trumpesnis kelias. Ir stiprybės mums, saugant gyvosios grandinės priesakus, kad jokie priešai ir prietarai jos nesutraukytų.
