Nuomonės

2020.06.29 17:47

Egidijus Aleksandravičius. Jaunystės pergalė ar suvaikėjimas?

Egidijus Aleksandravičius2020.06.29 17:47

Ne pandemija, ir ne Lukiškių pliažo atidarymas per karščius sugundė šį mano komentarą. Yra daugiau ir senesnių priežasčių, kurios neleido atsikratyti kartaus klausimo: ar nebus taip nutikę, kad per 30 metų infantilumo slenkstį peržengę mūsų verslininkai ir politikai bei juos aptarnaujantys viešieji komunikatoriai suprato, kad niekas taip gerai nepridengia neįgalumo arba savanaudiškumo, kaip administracinės meilės tėvynei ir oficialaus rūpesčio vaikais plakatai. 

Šis prilipęs jausmas stiprėjo per Vasario 16-osios Respublikos šimtmetį, kartu su kitais žiūrovais stebint Agniaus Jankevičiaus „Šventę“ ir pro VDU Lietuvių išeivijos instituto langą stebint, kas darosi su buvusia viena gražiausių Europos mažų miestų aikšte Prisikėlimo bažnyčios fone. Viskas tęsėsi jau gana seniai. Ir apsireiškė ne tik simboliškai svarbių Lietuvos aikščių, bet ir muziejų atveju. Kai prezidentės D. Grybauskaitės ir uolių jos pagalbininkių rūpesčiu prezidentūroje atsirado vaikiškas valstybės pažinimo muziejus, kranksėjau, kad dar daugiau PR-o taškų duotų vaikų darželis. Viskas vaikams, viskas tėvynei. Nors V. Adamkus baigdamas kadenciją siūlė ten įrengti valstybės vadovo butą ir baigti su kasdieniu lakstymu iš ir į Turniškes. Nebūtinai tai būtų reiškę funkcionalią Baltųjų rūmų tradiciją. Prezidento Antano Smetonos butas kadaise tilpo penkiskart mažesnėje prezidentūroj.

Kitas pavyzdys. Pasibaigus ginčams dėl brangios statybos brangioje vietoje Nemuno salos Kaune naujas mokslo memorialas taip pat ketina apsiriboti vaikų edukacijos turiniu. Iš meilės vaikams ir iš bejėgiškumo sukurti iš tiesų rimtą turinį? Čia lyg parodų bei teatrų srityje kas nors imtų įrodinėti, kad reikia spektaklių vaikams, nes -tikėtina- suaugę patys sau pasivaidina. Nuo Seimo iki turgaus. A. Jankevičiaus „Šventės“ moto skambėjo maždaug taip: kai nebegali mylėti žmonių, pradedi mylėti tėvynę. Maniškio komentaro sąšauka yra tokia: kai susiduri su dideliais kūrybos sunkumais, imi demonstruoti rūpestį vaikais.

Kauno Vienybės aikštė prislopintoje viešojoje erdvėje, kur lieka tik gandai apie visuomenės palaikymo balsus už pinigus perkančius komunikatorius, vienybės gerokai pamažins. Ir ilgam. Nuo egiptietiško viešbučio estetikos iki vaikų žaidimų aikštelės – rasi, ką tik nori. Arčiau Amžinosios ugnies dar yra vietos smėlio dėžėms. Tai laisvės ir jaunystės proveržis – parašys kas nors iš kompanijos atstovų spaudai. Bet betono kalneliai nepatikliam Tamošiui gali atrodyti kaip architektų gudravimas tam, kad buvusio pastato cokolinį aukštą paversti tais brangiais brangiais nuomos kvadratais. Viskas vaikams, viskas vaikams! – viename iš gausių anekdotų rusiškai krykštauja Leninas.

Prisipažinsiu, kad man artimiausias atrodė kažkieno pasiūlymas paversti Lukiškes parku. Tačiau tai, kas dabar užkariauja viešąsias erdves (čia dar ir elektroninei žiniasklaidai vietos yra), jaunystės pergale pavadinti neišeina.

Bolševikų vadas dingteli galvon, lyginant buvusios jo vardo aikštės likimą su Vienybės aikštės atveju. Abiejų raštai ir istorijos perskaitomos gana nesunkiai. Virtualioje pasaulio atmintyje, regis, nepralenkiamas Lenino paminklo nukėlimo vaizdas. Jis tapo komunizmo žlugimo simboliu. Tačiau esminis skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno erdvių lemties slypi šeimininkaujančiųjų tapatybėje. Lukiškių aikštė ir projektai – tai vis dar valdžios rankose, nesvarbu, kad municipalinis ir nacionalinis lygmuo čia susipjauna. Vienybe Kaune rūpinasi didysis verslas, o kvadratai, nuomos kainos, pelnas ir investicijų grąža čia nesvarstomas dalykas. Ar labai smarkiai skiriasi rūpesčio vaikais vaisiai?

Puolu teisintis, kad nepriklausau prie tradicinių paminklų, paminklų paminklams ir ženklams svajotojų būrio. Prisipažinsiu, kad man artimiausias atrodė kažkieno pasiūlymas paversti Lukiškes parku. Tačiau tai, kas dabar užkariauja viešąsias erdves (čia dar ir elektroninei žiniasklaidai vietos yra), jaunystės pergale pavadinti neišeina. Po nekaltu infantilizmu nebūtinai slepiasi vaikiškas naivumas. O tai, kas slepiasi – nebūtinai siejasi tik su galios ir turto geismais. Tai antras dalykas ilgesnėje eilėje. Pirmu laikytina beveik nepakeliama sunkenybė sukurti kilnesnes kultūros formas, išsiugdyti tą stiliaus jausmą, kurio mūsų ašarų pakalnėje gedėjo Czeslawas Miloszas. Kas kur tinka, o kas nėra savo vietoje.

Pliažas Lukiškėse po visus žmones nuomonių būreliais išskirstančių susirėmimų atsiveria pandemijos absurdo karšyje. Kodėl tik pliažas ar pliažo tinklinio aikštelė? Na lietuviškos Venecijos meno bienalės šlovės spinduliai jaunatviškai įprasmina šį sprendimą. Globalus pliažo operos pasirodymas jau numatytas? Bet aikštė tokia didelė, ir tvarios plėtros projektuotojai neturėtų užmigti ant laurų. Kodėl ne futbolo stadionas? Nebūtinai Nacionalinis. Ar nepadvelktų dar didesne jaunatviško proveržio dvasia?

Ir nuodėmingas (ne pirmą kartą prie tinkamos progos pasakotas) pabaigos anekdotas iš minėtos serijos: Leninas slepiasi savo šėtroje Razlive. Skuta barzdą. Prieina suomių berniukas ir klausia (taisyklinga rusų kalba), kodėl dėdulės tokia apipešiota barzda, kodėl jo akutės tokios gudrios... Taip ir tęsėsi. Berniukas vis klausinėjo, o Leninas kantriai atsakinėjo. O juk galėjo ir skustuvu per gerklę brūkštelėti. Tad tiek apie meilę tėvynei ir jos vaikams per karštį ir Jonines.

Populiariausi