Nuomonės

2020.08.02 16:27

Egidijus Aleksandravičius. Pyro pralaimėjimas Lenkijoje?

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2020.08.02 16:27

Šį komentarą gali skaityti ir tie, kuriems Senovės Graikijos mitai ir istorijos nėra svarbūs. Iš tos kone du su puse tūstančio metų praeities atklysta iki mūsų išminties krislai, ištirpę lakiuose posakiuose. Vienas tokių – Pyro pergalė.

Graikų pasakojimas liudija, kad išgarsėję karo vadas, heleniško Epiro karalius Italijoje, prie Heraklėjos ir Asculum 280 ir 279 prieš Kristų dusyk kruvinuose mūšiuose sumušė romėnus. Tačiau pergalė buvusi pasiekta tokia gausybė kritusių Pyro (Pyrrhos, 319-272 pr. m. e.) karių, kad jis pasakęs: Dar viena tokia pergalė, ir aš esu pralaimėjęs...

Siekiu pasidalyti keliais emocingais įspūdžiais iš pralaimėtos Varšuvos mero Rafalo Trzaskowskio prezidento rinkimų kampanijos. Lietuvoje, kurios žiniasklaidoje be impotentiškai sensacingų orų prognozių ir kelių įžvalgių komentatorių tekstų nelabai kas rašoma, šmėkštelėjo kelios užuominos apie pačius rinkimus. Galbūt rimtai nesidomėta, kas dedasi bene svarbiausios mūsų kaimynės ir NATO bei ES partnerės Lenkijos politikoje, nes tie keli besidomintys buvo įsitikinę, kad lenkuose, kaip ir pas mus, biurokratijos galios taip užlieja demokratijos areną, kad poste buvęs prezidentas Andrzejus Duda tiesiog negali pralaimėti.

Alae iacta est – visi vykdomosios valdžios burtai ir resursai keistuose, pandemijos pažymėtuose rinkimuose buvo mesti jo labui, o R. Trzaskowski atsirado it iš bėdos, PO (Piliečių Platformos) politikams pamačius beviltiškus ankstesnės kandidatės ir iškėlus naują kandidatą, kuris net parašus savo naudai turėjo surinkti per kelias kuklias dienas. Tad nieko įdomaus. Juolab, kad Varšuvos meras pralaimėjo Lenkijos prezidentui vieną su trupučiu nuošimčio rinkėjų balsų.

Ne mano pupos, ne mano kiaulės – čia žemaičių liaudies išmintis, kuri be jokios naudos mūsų Respublikai leidžia apsimesti, kad mūsų tai neliečia. Tačiau Lenkija – tai didelis veidrodis, kuriame galime matyti savo politinį veidą, paslėptą kelių sluoksnių senstelėjusio, nenuplaunamo makiažo. Mūsuose niekas net nerėkia dėl teismų ir ketvirtosios valdžios nepriklausomumo. Negali pasigesti to, ko iš esmės niekada neturėjai, nepripratai ir nepavertei savo tapatybės dalimi.

Gerai, kad LRT.lt tinklapyje nuo visiškos nežinios lietuvių skaitytoją išgelbėjo įžvalgus politologo Mariušo Antanovičiaus komentaras, kuris man leidžia nekartoti kai kurių paprastų dalykų. Gal kažkiek knietėtų ginčyti jo mintį, kad, galbūt, teisūs tie lenkų politikos apžvalgininkai, kurie teigia, kad būta kitų kandidatų, kurie antrame ture galėjo prieš A. Dudą laimėti, ir kad R. Trzaskowskis buvo patogiausias PIS (Teisės ir Teisingumo Partija).

Kadangi, tai neįrodoma, tad lieka tik argumentas, kad tokia porinkiminė įžvalga gali būti tik PR uodega, lydinti antrame ture pralaimėjusį pretendentą. Tai yra patogiausia laikysena per plauką laimėjusiai Jaroslawo Kaczynskio partijai, kuri liberaliajam lenkų visuomenės sparnui jau regisi, kaip siaurėjančios demokratijos priežastis ir pavojus. Mat jei imtume mąstyti apie ateitį, tai po šių rinkimų R. Trzaskowskis tikrai atrodo galintis tapti sėkmingai atsinaujinusios opozicijos vadu. Rinkimai baigėsi, politika tęsiasi, – pavadino savo straipsnį M. Antonovičius.

Bet mano tikslas yra keliais žodžiais atkreipti dėmesį į iš tiesų įspūdingą (mano galvai ir skoniui) R. Trzaskowskio rinkiminę kampaniją, neturint nei esamos valdžios kontroliuojamo administracinio bei žiniasklaidos, ypač valstybinės TV resurso.

Nesiginčiju dėl daugelio pastebėtų pretendento klaidų, ypač atsisakymo dalyvauti tiesioginiuose debatuose su A. Duda. Čia tik du iš daugelio pagiriamųjų, ne vienodos apimties epizodų. Vienas – tai rinkiminė programa, kurios turinys daugelio netinginčių skaityti ilgesnių tekstų ir nemanančių, kad yra gana ūkiškos pradinės mokyklos. Pralaimėjusio kandidato politinių įsitikinimų bei žadamų veiksmų pristatymo talkoje dalyvavusios Gazeta Wyborcza entuziastingos (ir net, atrodo, nuoširdžiai savanoriškos) talkos dėka politiniai pažadai buvo labai aiškiai pristatyti plastesniems rinkėjų sluoksniams.

Ką bandė pasakyti kandidatas, kokias lenkų politikos bėdas matė ir kokių žingsnių žadėjo imtis pergalės atveju? Bendrieji programos dalykai nebuvo itin išradingi: PIS valdžios kritika buvo įprastuose rėmuose, o naujo Solidarumo siekis nesyk buvo demonstruotas ankstesniuose rinkimuose. Kandidato dėmesio smaigalyje buvo tvirtinama tai, kas pamažu ryškėja Vidurio Rytų Europos politikoje: savivaldybės tampa užtvanka nuo centrinės valdžios slenkančiam pavojui.

Lenkijoje, kur nuoširdžių demokratų akyse savivalda (tiek vietos, tiek funkcinė) yra pokomunistinės visuomenės atgimimo simbolis ir didžiausias laimėjimas, tai pavydėtina tendencija. Kandidatas, kritikuodamas centrinės valdžios veiksmus, net ES lėšų skirstymo naštą siūlė labiau perkelti ant savivaldybių pečių. Kaip džiazuojantis politikas taip pat žadėjo daryti viską, kad europinių pinigų galėtų siekti individai, įsikuriantys ar renovuojantys būstus. Pažadai yra visų rinkiminių programų dalis, tačiau ir šioje srityje R. Trzaskowskio komandos išradingumas buvo didelis, o gebėjimas reaguoti į pandemijos išryškintas lenkų sveikatos apsaugos sistemos ydas savalaikis. Tad medikų ir mokytojų algų kėlimas buvo žadamas kaip rimtas masalas, galėję atsverti kadaise PIS puikiai išnaudotą 500+ priemonę.

Raštingai parengta programa buvo pakankamai plati, aprėpianti ūkio ir visuomenės raidos perspektyvas retoje pasaulio šalyje, kur iki šiolei augimas nebuvo sustabdytas jokios pasaulį krėtusios krizės. O štai dabar ji prognozuojamas, prie sienos remiant taršos iššūkiams anglis deginančiam energetikos sektoriui. Kandidatas išvengė perdėtų abstrakcijų, o vakarietiškos liberalios demokratijos žodynas buvo vartojamas labai korektiškai. Trumpame komentare galima tik pasakyti, kad verta dokumentą paskaityti tiems, kurie patarnaus partinę publiką prieš mūsų Seimo rinkimus.

Pralaimėjus rinkimus sunku pasakyti, kiek lėmė labai drąsus kandidato pareiškimas, kad norėdama išvengti skausmingo susiskaldymo Lenkija turi suprasti, kad Donaldas Tuskas – ilgametis Piliečių Platformos lyderis ir populiarumą prarandantis politikas – jau yra praeitis. Su tuo siejosi politinis gundymas tokia perspektyva, kad praeitimi turėtų tapti ir Jaroslavas Kačinskis. Kažkiek besidomintiems kaimynų politika galėjo dingtelėti mintis, kad rinkimai yra ir visuomenės sąmonės ugdymo būdas. Nesvarbu, laimi ar pralaimi, bet turi progą įtemti proto ir širdies išgales ir dalytis tuo, kuo nuoširdžiai tiki.

Mano požiūriu, R. Trzaskowski tokią progą išnaudojo. Tad iš čia ir mano klaustukas komentaro pavadinime. Ar toks pralaimėjimas, kurį patyrė kandidatas prieš valdžioje esantį prezidentą, nebus Pyro pralaimėjimas, vedantis prie opozicijos dabartinei PIS valdžiai gaivinimo, prie politinės kultūros nuosmukio stabdymo. Ar ne mums geriau, kai sektinų pavyzdžių randame. Juk galim savas ydas mažinti, stengdamiesi elgtis tai, tartum ir kiaulės būtų mūsų, ir pupos... Bendram mūsų visų labui.

Taip pat skaitykite

Populiariausi