Nuomonės

2020.05.27 08:45

Egidijus Aleksandravičius. Atstumtųjų atstumai

Lietuvos valdžios žodžiakaliams vargstant su socialinės distancijos ir rizikos asmenų kategorijomis, kirba ir man noras pakomentuoti bent du dėmesio vertus atstumus tarp mūsų žmonių, kurie – labiau nei tikėtina – pasikeis pandemiškame pavasaryje. 

Nors abu atvejai panašūs tuo, kad nei vieno, nei kito jokia valdžia ir jokiais ukazais nėra pajėgi kaitalioti, tačiau jie taip pat skiriasi kaip geras ir blogas, kaip juodas ir baltas.

Pirmasis ir neabejotinai svarbiausias žmogiškųjų santykių tarpas, kuriam išties tinka socialinės distancijos pavadinimas yra susijęs su atskirtimi ir visuomeniniais – turtiniais skirtumais. Prieš karūnos viruso antpuolį iki atsibodimo buvo aiškinama, kodėl taip klostosi, kad Lietuva iš visų Vidurio Rytų europiečių kaimynų taip ryškiai išsiskiria turto ir skurdo sluoksnių nuotoliu. Mažiau samprotauta apie tai, ar tik nebus su tuo turčių ir skurdžių pasidalijimu susijęs kitas liūdnas bruožas – menkas empatijos lygis ir neslūgstantis pavojus kiek mandagesniam lietuvių žmogiškumui.

Prezidentui Gitanui Nausėdai, laimėjusiam rinkimus su gerovės valstybės plakatais, įžengimo į Daukanto aikštės rūmus metinių proga tikrai turėtų kilti pagunda viešai paaiškinti, kiek socialinė distancija tarp didelės ir mažos rizikos mūsų šalies piliečių įtakos jų padėtį, ir kiek mūsiškių glausis po valstybės gerovės pavėsine netolimoje ateityje.

Ten, kur medžiaginis pranašumas vis dar demonstruojamas viršeliuose, ekranuose ir reitinguose, kur atrodo tęsiasi nesibaigiantis nuvorišų ekspancijos paradas, pandemijos skersvėjis yra labai negailestingas. Socialiniai teoretikai ir akylesni stebėtojai visame pasaulyje pastebi, kad po karantino lauktinoje ūkio sunkenybėje skurdo dugnas leisis žemyn visame pasaulyje. Sauja turtingųjų taps dar mažesnė, bet už tai jų turtas stipriai ūgtels. Ar yra vilties, kad didžiausio socialinio kontrasto šalyse, prie kurių ir Lietuvą reikia priskirti, šis reiškinys apsireikš švelnesniu pavidalu? Labai abejoju.

Prezidentui Gitanui Nausėdai, laimėjusiam rinkimus su gerovės valstybės plakatais, įžengimo į Daukanto aikštės rūmus metinių proga tikrai turėtų kilti pagunda viešai paaiškinti, kiek socialinė distancija tarp didelės ir mažos rizikos mūsų šalies piliečių įtakos jų padėtį, ir kiek mūsiškių glausis po valstybės gerovės pavėsine netolimoje ateityje. Dabar, deja, tenka liūdėti kartu su tais, kuriems didelių abejonių dėl blogų poslinkių turto ir skurdo viešpatystėje nekyla.

Tačiau, jei jau žadėta geroji naujiena, turiu ir jai skirti keletą sakinių. Stebėkime, koks buvo ir kaip didėja atstumas tarp rizikos grupės asmenų eilėse prie kasų didžiuosiuose parduotuvynuose. Socialinės antropologijos plotmėje ilgus tris dešimtmečius buvo galima jausti, kad tie žmonės, kurie savo stovėjimo eilėse refleksus įgijo sovietmečio stygiaus sąlygomis, iki dabar dažnokai ir nevalingai glaudėsi vienas prie kito nugaros.

Jų socialinė distancija buvo varginanti, kiek kitokia nei Vakaruose, kurių žmonės natūraliai buvo pripratę prie parduodamų daiktų pertekliaus ir turimų pinigų nepritekliaus. Čia nebuvo didelio reikalo, kaip jau senokai ir mūsų pakalnėje, spaustis ir glaustis, kad kas nors neįlystų į tarpą.

Gera naujiena ta, kad parduotuvėse nieko netrūkstant, o rizikos grupės asmenims girdint ir klausant, kad jie apskritai viešumoje nepageidaujami, stovėjimo eilėje įprotis turėtų keistis į gera. Jis turėtų artėti prie tų anūkų, kurie kaip normalūs laisvės vaikai jaučia savo asmeninę erdvę, ir – išskyrus atskirus psichoanalitikams įdomius polinkius, nepuola glaustis prie priekyje stovinčio nugaros.

Sakysite, komentuoju sarkastiškai. Bet patikėkite, tik dėl to, kad išvengčiau sentimentalumo. Tikrai manau, kad pandemijos sąlygomis net mes, senieji, vis dar galime mokytis. Life long learning – pasakytų išsilavinęs amerikietis su vis dar nebloga pensija.