Nuomonės

2020.08.01 17:59

Vaiva Rykštaitė. Šįmet pasirinkau išvyką į plyną lavos lauką

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.08.01 17:59

Lietuvoje tai vadinama tiesiog važiavimu prie vandens ar pabėgimu į viešbutį. Tačiau amerikiečiai tam apibūdinti turi vieną man vis labiau patinkantį žodį „staycation“ („stay“ – pasilikti ir „vacation“ – atostogos) – kai išvykstama atostogų iš tiesų nepajudant toli nuo namų. 

Toks atostogų planas atrodo logiškas, o gal netgi būtinas dabartiniame COVID-19 kontekste, dar turint omeny, kad dauguma naujų viruso sukeltos ligos atvejų yra susiję su keliavimu.

„Staycation“ gali tapti nakvynė viešbutyje kitoje gatvės pusėje nuo namų arba netoli esančiame mieste. Svarbiausia pakeisti aplinką, nenakvoti namuose, bent parą atitrūkti nuo buities ir darbų.

Man, jau septintus metus gyvenančiai didžiojoje Havajų saloje, šeimos „staycation“ tipo išvykos tapo ne tik būdu pabėgti nuo buities, bet ir pagalba dorojantis su psichologiniu reiškiniu vadinamu salos karštine. Apie ją šįsyk ilgai nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad tai jausmas, kai ilgas buvimas saloje sukelia sąlyginai klaustrofobišką būseną ir poreikis pakeisti aplinką tampa būtinybe.

Dar vienas „staycation“ privalumas – galimybė iš arčiau pamatyti nuostabias netoli mūsų esančias vietoves, kurioms paprastai neskiriame laiko, nes labiau už savą rajoną traukia venecijos, niujorkai ir paryžiai. Tai būdinga ne tik lietuviams – esu sutikusi ne vieną londonietį, nė karto nesilankiusį Bakingamo rūmuose, kaip ir Eifelio bokštan nėsyk neužkilusių paryžiečių, o štai mano pačios iš Portlando kilęs vyras iki mūsų draugystės pradžios nebuvo lankęsis, mano galva, įdomiausiose ir gražiausiose Portlando vietose, kaip antai Šanchajaus tuneliai ir japoniškieji sodai.

Žinoma, tai iš dalies galima pateisinti tuo, kad vietiniams gyventojams dažnai turistų traukos objektai atrodo šiek tiek lėkšti. Tačiau negalima paneigti ir to, kad savo gyvenamą aplinką esame linkę nuvertinti arba laikome savaime suprantamu dalyku, o tuo metu akys vis krypsta į tolimus egzotiškai besirodančius horizontus. Man irgi taip buvo, maždaug iki šių metų kovo mėnesio, kai ištikus pasaulinei pandemijai supratau: dabar geriau tiesiog nekeliauti.

Tačiau keliauti norisi, ypač vasarą, kada vaikams nereikia į mokyklą, saulė leidžiasi vėliau, ir siela alksta naujų potyrių. Ko nesinori, tai privalomo dviejų savaičių karantino grįžus namo, arba prarasti pinigus dėl netikėtai atšauktų skrydžių. Todėl šiuo laikotarpiu mes su šeima nusprendėme keliauti namie, arba, kaip amerikiečiai sako, tiesiog lepintis „staycation“ tipo išvykomis.

Man, jau septintus metus gyvenančiai didžiojoje Havajų saloje, šeimos „staycation“ tipo išvykos tapo ne tik būdu pabėgti nuo buities, bet ir pagalba dorojantis su psichologiniu reiškiniu vadinamu salos karštine.

Tai, ką jums netrukus papasakosiu, skambės neįtikėtinai egzotiškai, todėl prieš leisdamasi į „staycation“ detales, noriu priminti, kad viskas, absoliučiai viskas priklauso nuo žiūros perspektyvos. Štai vietiniams havajiečiams tikra egzotika rodosi lietuviški bažnytkaimiai su pakelėse stūksančiais rankomis drožinėtais koplytstulpiais, šaltibarščiai, šimtametės kapinaitės, ošiantys pušynai, spaudos kioskai, alubariai ir viduramžių pilių griuvėsiai. Net ir man tai jau atrodo egzotika, nes Havajuose tokių dalykų paprasčiausiai nėra. Užtat čia gausu lavos – neseniai išsiliejusios ir jau tūkstantmetės, derlingu dirvožemiu virtusios.

Todėl praėjusią savaitę pagaliau išsiruošėme praleisti naktį plyname lavos lauke, Kalapanos gyvenvietėje. Dar neseniai čia buvo miestelis su gatvėmis, namais ir parduotuvėmis – apie tai dabar liudija juodame lavos lauke kur ne kur stūksantys išlikę kelio ženklai, į kuriuos žiūrėdamas supranti, kad kadaise čia būta gatvės. 1990 m. iš Kilauėjos ugnikalnio išsiveržusi lava užliejo didžią dalį Kalapanos miestelio su visais jame stovėjusiais pastatais. Dalis miestelio gyventojų vis tiek liko čia, tačiau 2010 m. vėl toje pačioje vietoje išsiveržusi lava užliejo naujai pastatytus namus.

Kilauėjos ugnikalnis nėra itin pavojingas todėl, kad iš jo besiveržianti lava ne šauna kaip šampano kamštis, bet lėtai sunkiasi pro ugnikalnio šlaituose esančius kraterius, pamažu tekėdama link vandens. Pasiekusi salos kraštą lava varva į Ramųjį vandenyną, kurio bangos pakrantėje užkaista, kartais net užverda, garuoja, burbuliuoja. Dėl lėtos lavos upių tėkmės šis reiškinys pritraukia daug turistų ir lavos entuziastų. Paskutinį kartą Kalapanoje lava veržėsi vos prieš keletą metų, atrodo 2017 m. Tuomet ir mes su šeima vieną naktį ėjome į žygį tekančios lavos pažiūrėti, o dieną netoli tos vietos, kur lava tekėjo į vandenyną, nuolat plaukiojo turistų pilni laivai.

Per paskutinį „staycation“ buvome apsistoję būtent tokiame vagonėlyje ant lavos lauko. Viduje viskas švaru ir modernu, atrodytų, tiesiog naujai suremontuotas būstas daugiabutyje, jei ne per kiekvieną langą šmėžuojanti juoda lava.

Tiesa, tekančios lavos artumas turi savų pavojų, mat niekada nežinai, kada tėkmė sustiprės ir kils didesnis gaisras. Taip nutiko ir vienam iš minėtų turistinių laivų, į kurį trenkėsi lavos bomba ir sužeidė net 23 laive tuo metu buvusius stebėtojus. Lavos bombos – tai karšti lavos akmenys, dėl susidariusio spaudimo šaunantys aukštyn ir krentantys kur papuola. Dauguma Havajuose gyvenančių žmonių gali papasakoti pačių įvairiausių su ugnikalniais ir lava susijusių istorijų, ypač tie, kuriems pasisekė pamatyti aktyvią ugnikalnio veiklą ir lavos tekėjimą. Pasakojimai nuo ugnikalnio deivės Pelės mitologijos iki siaubo istorijų, apie tai, kas nutiko gamtosaugininkų perspėjimų neklausiusiems turistams; o tokių pas mus vis pasitaiko, kurie sugalvoja tai nuo krioklio nušokti, tai prie ugnikalnio kraterio per arti prieiti ir pan. Tekanti lava – visada didelis įvykis Havajuose, tai sukuria daug nepatogumų gyventojams ir perdėm sensacingų antraščių žiniasklaidoje.

Tačiau dabar Kalapanoje tyku jau porą metų. Vietoje paplūdimių ir atogrąžų miškų, kur akys užmato – vien juodos lavos plynė. Sklypai šioje vietoje, ypač žiūrit Havajų nekilnojamojo turto kontekste, yra juokingai pigūs. Todėl žmonės čia statosi namus. Vieni – dėl skurdo, nes kitur tiesiog negali nieko įpirkti, kiti – lavos mylėtojai, kaip, pavyzdžiui, vienas mano ten neseniai sutiktas fotografas, teigiantis, kad tik šioje vietoje iš tiesų jaučiasi gyvas. Keistuoliai ir atsiskyrėliai čia statosi nelegalias lūšnas, kai kurie gyvena apleistuose autobusuose. Į lavos sklypus investavo ir keli verslininkai, dėl kurių ir nusprendžiau parašyti rašinį šia tema. Mat, užuot svajoję apie prabangų viešbutį didmiestyje, jie nusiperka žemės lopinėlį vienoje pavojingiausių pasaulio vietų, ten pastato namelį ar vagonėlį ir ima sėkmingai nuomoti turistams ar net vietiniams salos gyventojams.

Per paskutinį „staycation“ buvome apsistoję būtent tokiame vagonėlyje ant lavos lauko. Viduje viskas švaru ir modernu, atrodytų, tiesiog naujai suremontuotas būstas daugiabutyje, jei ne per kiekvieną langą šmėžuojanti juoda lava. Vanduo čia naudojamas lietaus – šalimais stovi didžiulė lietaus vandenį surenkanti cisterna, iš kurios vanduo vėliau filtruojamas atiteka iki vagonėlyje esančių čiaupų. Elektros gamybai naudojamos saulės baterijos. Tiesa, mūsų viešnagės dieną lijo, todėl vakare likome be elektros. Bet net tai mums nepasirodė bėda, nes buvo labai gera ištrūkti iš namų, rutinos, savų daiktų ir atsidurti laukinėje, atšiaurioje gamtoje.

Leistis į „staycation“ tipo išvykas – be valstybių sienų kirtimo, be skrydžių lėktuvais šiuo laikotarpiu man atrodo protingiausia. Kartais turbūt net nereikia važiuoti į kitą miestą – esu tikra, kad dažnas iš mūsų nėra iki galo ištyrinėjęs savo gyvenamos aplinkos. Pačios įdomiausios, o gal tiesiog protą ir sielą pailsinančios vietos būna netikėtos – apleisti parkai, užžėlę takai, mieguisti tarybinių daugiabučių rajonai.

Mane labai įkvėpusi pirmoji Australijos Klarenso upę su valtimi išilgai perplaukusi moteris Hayley Talbot žmonėms linki rasti savo upę; upę – kaip asmeninio iššūkio metaforą. Tad perfrazuodama H. Talbot noriu palinkėti jums surasti savo lavos lauką – iš pažiūros nykią, tuščią plynę, kurioje iš tiesų glūdi visa žemės kūrimo jėga, vieniems tampanti rekreacine erdve, o kai kam gal net pajamų šaltiniu.

Taip pat skaitykite

Populiariausi