Yra daug mokymų, kaip kuo nors tapti, ko nors pasiekti, nuo savarankiško baldų restauravimo iki kūrybinio rašymo, nuo meduolinių namelių statybų dirbtuvių iki nuosavo verslo kūrimo kursų. Vaikų auginimas ir visi su tuo susiję klausimai – irgi deganti tema.
Nors vaikai negimsta su priežiūros instrukcijomis, gausu būrelių, virtualių forumų, paramos grupių, knygų, televizijos laidų ir skirtingomis filosofijomis besiremiančių ugdymo įstaigų. Tačiau ko niekas negali mūsų išmokyti, tai individualaus asmenybės virsmo tapus tėvais. Niekas negali pasakyti, kaip būti šiame pasaulyje tapus atsakingam už kitą gyvybę, kaip būti savame prote ir savame besikeičiančiame kūne.
Virsmas būdingas abiem lytims, tačiau neabejotinai stipriau paveikia gimdžiusias moteris. Mamos ir moters tapatybių sintezę trikdo ir tai, kad dažniausiai išorinis pasaulis koncentruojasi į patarimus, „kaip būti gera mama?“, t. y. būti gera savo vaikui, galbūt vyrui, kartu pamirštant paklausti, o kaip tau dabar sekasi būti savyje? Todėl šiandien noriu užgriebti retoką motinystės ir seksualumo temą.
Prisimenu, kai buvau dar naujai iškepta pirmakartė mama, paplūdimyje pasirodžiau vilkinti itin atvirą maudymosi kostiumėlį ir iš savo draugės kaipmat išgirdau žodžius: „Na, mamka, šitaip apsirengusi, tu duodi!“ Tai suvokiau kaip signalą, kad tapusi mama turbūt turėčiau atrodyti kukliau, pažaboti saviraišką seksualumo srityje. Kiek vėliau, rašydama tyrimais grįstą memuarų knygą apie motinystę ir į šią temą panirusi giliau, atradau daug prieštaringų tiesų.
Visų pirma – labai aiškią kultūrinę dichotomiją tarp moters-gundytojos ir moters-motinos. Tai visuomenės akyse tarsi priešingi moteriškumo poliai, mat moteris gundytoja atspindi tamsią, tam tikru aspektu neigiamą ar savanaudišką moterystės pusę, kuri tapus motina neva nedera su iš jos laukiamu švelnumu, atsidavimu. Tai puikiai iliustruoja ir vienas stipriausių šios dichotomijos pavyzdžių – du Jėzaus Marijų įvaizdžiai krikščionybėje, Marija-Magdalena – atgailaujanti paleistuvė ir Marija-motina – iš nekalto prasidėjimo (nors istorikai abejoja, ar Magdalietė iš tiesų buvusi prostitutė, tačiau šis jos įvaizdis jau tapęs kultūriniu archetipu).
Paradoksalu, bet čia žengtas papildomas žingsnis motinos aseksualumo link, kai net pats tapsmas motina įvyksta išvengiant lytinių santykių ir taip išsaugomas motinos absoliutus tyrumas, nekaltumas. Kodėl seksas krikščionybėje apskritai siejamas su kalte, atskiras klausimas, kurio šiame tekste negvildensiu.
Nūdienos kontekste labiau norisi paanalizuoti motinystės virsmą ir moters išvaizdos lūkestį medijų ir apskritai viešajame diskurse. Kad toks lūkestis egzistuoja neabejoju, nes pernelyg daug kartų mačiau glamūrinius žurnalų viršelius, papuoštus naujai motinomis tapusių žinomų moterų fotografijomis, kuriose švenčiama ne tik motinystė, bet ir moters grįžimas į formas, arba, jei konkrečiau, netiesiogiai peršamą grožio formatą.
Prieš beveik 6 m. pagimdžiusi pirmą vaiką jaučiausi pavargusi ir sutrikusi; ilgokai užtrukau, kol apsipratau ir iš naujo atradau save motinystės tapatybėje. Tačiau pamenu aiškiai norėjusi vieno dalyko – atrodyti seksuali, t. y. ne būti, ne jaustis, bet būtent atrodyti taip tarsi kompensuočiau vidinį pasimetimą, išpildyčiau kažinkokį visuomenės lūkestį arba įkūnyčiau sėkmingos mamos vaizdinį. Ir būtent čia manęs laukė dar daugiau trikdančių aplinkos signalų. Nes, viena vertus, pavyzdį rodo garsenybės, vos tapusios motinomis, išgražintos lyg į parodą paruošti pudeliai, užkeliamos ant žurnalų puslapių, giriamos per gyvenimo būdo laidų anonsus. Ir tada nenorom imi galvoti, kaip joms pavyksta taip atrodyti, kaip man tokiai būti, kai jaučiuosi šitaip pavargusi?
Kita vertus, pabandžiusi atskleisti seksualumą motinystėje, moteris gali netikėtai būti sutramdyta aplinkinių. Tramdymas vyrauja nuo užuominos „mamka, tu duodi, šitaip apsirengusi…“ iki neapykantos kupinų komentarų internete, kai, pavyzdžiui, viešai apsinuoginusi žinoma moteris plakama ne dėl paties nuogumo, bet dėl to, kad ji yra nuoga ir motina, šitaip preziumuojant, kad šie du dalykai tarpusavyje nesuderinami.
Paprasčiau kalbant, motina tapusi moteris turėtų išlikti graži, ir, pageidautina, atgauti iki gimdymo buvusias kūno formas, tačiau kartu jau turi žinoti ir „savo vietą“ – t. y. atitikti kuklesnę, švelnesnę, bet kokiam vulgarumui priešingą savęs versiją. Toks, bent jau man rodosi, didis visuomenės lūkestis.
O kokie yra pačių motinų lūkesčiai ir virsmai? Ilgą laiką motinystės ir seksualumo tema buvusi tabu, turbūt ne vien dėl krikščioniškų įvaizdžių, bet ir prie mūsų pasaulėjautos smarkiai prisidėjusio arba ją tiesiog gerokai sutraumavusio tarybinio mentaliteto. Kaip žinome iš anekdotu tapusio pareiškimo, sekso toje santvarkoje nebuvo, o pas psichologus lankydavosi tik neva bepročiai, todėl visi jausmai, virsmai ir baimės buvo slepiami po pikto, nepatiklaus žmogaus veido išraiškomis.
Paprasčiau kalbant, motina tapusi moteris turėtų išlikti graži, ir, pageidautina, atgauti iki gimdymo buvusias kūno formas, tačiau kartu jau turi žinoti ir „savo vietą“ – t. y. atitikti kuklesnę, švelnesnę, bet kokiam vulgarumui priešingą savęs versiją.
Turint tai omeny labai džiaugiuosi, kad jaunesnė karta išsivaduodama iš įvairiausių tabu vis laisviau ir įvairiau prabyla motinystės, seksualumo ir moters kūniškumo temomis. Pavyzdžiui, Veronika Urbonaitė-Barkauskienė savo knygoje „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ analizuoja pirmųjų nepriklausomos Lietuvos vaikų-suaugusiųjų mentalitetą, o kalbėdama apie motinystę ir seksualumą pastebi, kad neseniai pagimdžiusių moterų „kūnas, hormonai ir emocijos eina sudėtingą transformacijos kelią, ir jame jos turi teisę (o gal net ir pareigą?) ramiai įsitaisyti anapus godžių žvilgsnių rinkos ir išvaizdos kulto.”(Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, 2020 m., 67 psl.).
Lietuvaitė fotografė Ivette Ivens JAV ir visame pasaulyje išgarsėjo dėl glamūrinių žindymo nuotraukų, kurios, nenuostabu, sukėlė prieštaringų vertinimų ir net kaltinimų žindymo seksualizavimu. Tačiau pati I. Ivens sakosi tenorinti normalizuoti žindymo viešumoje reiškinį, o fotosesijas kurianti kaip moterų įgalinimo įrankį. Mat nors jos nuotraukos esti neabejotinai glamūrinės, tačiau joms pozuoja ne garsios moterys, o pavargusios žindančios mamos, per fotosesijas gaunančios progą dėmėtus marškinėlius pakeisti romantiškomis suknelėmis; ir jau vėliau, žiūrėdamos į savo retušuotas nuotraukas, gaunančios progą atpažinti savyje, kaip fotografė Ivette teigia, žindančią deivę. Žindymo esmė nėra seksualus aktas, tačiau kartu dažnai pareikalaujantis iš moters kitokio savo nuogumo vertinimo. Tai – dar vienas moters-motinos tapatybę ir požiūrį į savo kūną formuojantis veiksnys.
Kaip atsvara glamūrui ir retušuotoms nuotraukoms socialinėse medijose plinta nuoširdus, nepagražintas motinystės būvis, kai moterys dalijasi Cezario pjūvio paliktų randų ar strijų nuotraukomis, sakydamos, kad būtent motinystė padėjo pamilti savo kūną ir pažinti pirmykštį, su grožio standartais nesusijusį seksualumą. Apsidžiaugiau, kai neseniai ir lytinio švietimo platforma bei vibratorių elektroninė parduotuvė „Nebegėda“ pakvietė mane pasidalyti mintimis apie poros santykius po vaikų gimimo, vadinasi, ir šia tema jau nebegėda kalbėtis.
Apie seksualumą ir kūniškumą motinystėje vienaip ar kitaip prabylančios Veronika Urbonaitė- Barkauskienė, I. Ivens, nuogas moteris, tarp jų ir motinas fotografuojanti Neringa Rekašiūtė, apie „atimtą“ motinos seksualumą „Mamos žurnalui“ prabilusi „Sąmoningų mamų“ bendruomenės įkūrėja Irena Strazdienė, į mamas dėmesį atkreipusi „Nebegėda“ – tai tik keletas pavyzdžių iš mūsų sąmoningėjančios ir drąsėjančios visuomenės.
Tik motinystės virsmo kelyje, kaip ir gyvenime, nėra universaliai teisingų atsakymų, ir svarbiausia, turbūt, yra atrasti tai, kas tinka tau. Todėl jokio moralo nei apibendrinančių išvadų čia nebus, nei recepto, „kaip tapti seksualia mamyte“. Nes ja tapti visai nebūtina, bet galima, jei tik norisi.
