Mano vaikams sunku suprasti, kodėl draugams prašydama paskambinti sakau „pasuk“. „Ką tu suksi, mama?“ – klausia, nes nenutuokia, kad dar ne taip seniai telefonus reikėjo tiesiogine to žodžio prasme sukti, o ne švelniai liesti, kaip dabar liečiame išmaniųjų telefonų ekranus.
Tuo tarpu man sunku suprasti savo mylimą aukštąjį išsilavinimą turinčią močiutę, kurią jau gerus dvidešimt metų mokau, kaip parašyti SMS žinutę, ir vis neišmokau. „Man ten kažkas neišeina…“ – guodžiasi močiutė, kurios gyvenime technologijų šuolis įvyko, matyt, per staigiai. Užtat man, jei šiandien neatsiliksiu, dar yra vilties.
Atsimenu, kaip vaikystėje stebėjausi ant mūsų pirmojo nešiojamo namų telefono mygtukų šalia skaičių buvusiomis raidės. Tik dabar sužinojau, kad iš tiesų tos raidės buvo skirtos tam, kad būtų lengviau įsiminti telefonų numerius. Tiesa, tai vyko anglakalbėse šalyse, kur įmonių ir paslaugų tiekėjų reklamose telefono numeris būdavo užkoduojamas kaip septynių raidžių žodis, pavyzdžiui, „Užsisakykite meksikietiško maisto į namus skambindami 800 BURRITO!”
Mano žiniomis, Lietuvoje toks metodas telefono numeriams įsiminti nebuvo naudojamas turbūt todėl, kad nešiojami namų telefonai ir mobilieji telefonai pas mus atkeliavo panašiu metu. Vakarų šalyse nešiojamus namų ir mobiliuosius telefonus skiria gerokai ilgesnis laiko tarpsnis, per tą laiką mygtukai su raidėmis pamažu evoliucionavo į SMS žinutes ekrane. Mes ir telefonų balso atsakiklius labiau pažinome iš filmų nei iš savo realybės, tačiau nei tai, nei nežinojimas, kam reikalingos raidės ant namų telefono mygtukų, jaunesnei kartai nesutrukdė sėkmingai pereiti prie trumpųjų žinučių rašymo.
O tada jau lyg Pandoros skrynią atvėrus – mobilusis telefonas, iš pradžių sparčiai mažėjęs, galiausiai vėl padidėjo tam, kad ekrane tilptų priklausomybes sukeliantis langas į socialinių medijų ir vaizdo įrašų pasaulį. Feisbukas rodėsi moderni naujovė tol, kol jo neužplūdo senjorų itin mėgstami kičiniai kavos puodelių ir raudonų rožių natiurmortai. Nors labai didžiuojuosi savo seneliu, septyniasdešimties tik dėl feisbuko išmokusiu naudotis kompiuteriu, tačiau, kai teta Jadvyga pradėjo rašyti komentarus po kiekviena feisbuke mano pasidalinta nuotrauka, supratau – laikas kraustytis į instagramą. Toks kraustymasis, pasirodo, ne išimtis, o paplitęs reiškinys: jaunimas bėga nuo savo tėvų vis į kitą internetinę platformą, vis į kitą socialinį tinklą ar programėlę. O šios, savo ruožtu, kiekviena siūlo ne tik kitokias funkcijas, bet ir savitą vidinę kultūrą, kuri ne tik diktuoja virtualybės etiketą, bet ir pamažu keičia vartotojų pasaulėjautą.
Toks kraustymasis, pasirodo, ne išimtis, o paplitęs reiškinys: jaunimas bėga nuo savo tėvų vis į kitą internetinę platformą, vis į kitą socialinį tinklą ar programėlę.
Kaip antai programėlė „Snapchat“, kuri savęs filmavimą istorijoms iš keistenybės tarp jaunų žmonių pavertė norma. Puikiai prisimenu, kai pirmąkart pamačiau „Snapchat“ istoriją draugams filmuojančią paauglę. Tai vyko lėktuve, šalia manęs sėdėjusi pakeleivė keletą sekundžių pafilmavo vaizdą pro langą, tada atsukusi kamerą į save ėmė visaip maivytis ir sušuko: „Tuoj kyyyylaaaam!” Nejaukiai muisčiausi bandydama suprasti, kaip šitaip įmanoma kalbėtis su savimi į telefono kamerą dėl vaizdelio draugams?
Smalsumas nugalėjo gėdą ir galiausiai pati parsisiunčiau „Snapchat“ programėlę. Ne norėdama filmuotis, bet dėl labai aiškaus, sąmoningo troškimo neatsilikti ir bent šiek tiek užčiuopti jaunesnės kartos pulsą. Taip elgiausi įkvėpta mamos draugės Audros, kurią, kaip ir dauguma vaikų, vadinau teta. Mano vaikystėje teta Audra buvo pati kiečiausia ir, kai kildavo problemų, visi kiemo vaikai norėdavo su ja kalbėtis, nes, atrodė, tik ji viena mus supranta. Mat teta Audra nuolat žiūrėjo MTV ir žinojo, kokios muzikos grupės populiarios, kurios daina pateko į geriausiųjų dešimtukus, o tai jau savaime kilstelėdavo ją paauglių akyse. Nes, jei teta mintinai moka „Truly, madly, deeply“ dainos priedainį, tai gal ir meilės reikaluose patars geriau už muzikoje nesigaudančią mamą?
Tai čia taip vyko tais laikais, kai MTV dar buvo apie muziką. O šiandien paaugliams rūpi, kiek žmonių tave seka soc. tinkluose ir ar moki ten atrodyti kietas. Mano teta Jadvyga išmoko naudotis ir instagramu, bet tiek to – aš jau per sena, kad ką nors nuo jos slėpčiau. Užtat paaugliai vėl migravo, šįsyk, atrodo, – į „TikTok“. Žinoma, rašau grubiai apibendrindama ir absoliutindama, tačiau statistika šiuo atveju irgi mano pusėje. 40 proc. platformos „TikTok“ vartotojų – 16–24 m. amžiaus, 53 proc. „Snapchat“ vartotojų – 15–25 m. amžiaus, tuo tarpu vidutinis feisbuko vartotojo amžius – 33 metai.
Ką tai reiškia? Priklausomai, kuriuo kampu pažiūrėsime. Viena vertus, tai tik mada, kuri irgi kada nors praeis. Kita vertus, „TikTok“ jau dabar keičia vartotojų pasaulėjautą ją fragmentuodamas ir drastiškai sutrumpindamas performansus, nes žiūrovo dėmesį užkariauti būtina per pirmąsias dvi sekundes. Tai pasaulis be įžangų, be vietos reikšmingoms pauzėms ar atodūsiams. Greitai, trumpai ir prie esmės. Kaip tai pakeis ateities kartų kūrybą ir meno suvokimą, dar sunku prognozuoti, bet tikrai pakeis. Jau keičia.
Šį tekstą įkvėpė pokalbis, vykęs tarp dviejų mano draugių. Viena jų, 35-erių dviejų vaikų mama, paklausė, ar verta būti „TikToke“, nes dabar juk visi ten? Kita išmintingai atsakė, kad prieš tai derėtų sau atsakyti į klausimą, kokių tikslų vedami einame į naujas medijas: varomi savo ego, kitaip tariant, baimės nespėti drauge su minia, ar iš tiesų matydami buvimo tame vertę?
Čia aš suskubau pridurti: ten verta būti dėl savo vaikų!
Net jei „TikTok“, „Snapchat“ ir visos vėliau atsirasiančios bendravimo platformos rodosi lėkštos ar neįdomios, mano giliu įsitikinimu, jas bent minimaliai pažinti būtina tėvams ir mokytojams. Tai daryti verta ne iš baimės nespėti su visais, bet iš troškimo geriau suprasti, o prireikus ir apsaugoti savo paauglius vaikus. Mano dukros dar visai mažytės, bet šiandien aš parsisiunčiau ir patyrinėjau „TikToką“ sąmoningai pasirinkusi dalyvauti socialinių platformų evoliucijoje. Niekas nežino, kaip socialiniai tinklai atrodys po dešimties metų, mano mažylėms sulaukus paauglystės. Tik žinau, kad nenoriu nuo savo vaikų būti atskirta technologijų taip, kaip kartais jaučiuosi atskirta nuo SMS žinutės nemokančios perskaityti savo močiutės.
