Ar turite geriausią draugę? Jei taip, ką jums draugystės kontekste reiškia „geriausia“? Šįsyk, atleiskite, bet klausimą užduodu išimtinai moterims, mat nuo vaikystės dažnai girdėdavau, kad „tikra draugystė – tik tarp vyrų“. Šios frazės dviprasmiškumą taip pat palikdama nuošaly, noriu pasigilinti į moteriškos draugystės folklorą ir prasmę.
Folkloras, jei juo galima laikyti tai, ką nuolat girdėdavau iš giminės moterų, teigė, kad moteriškas kolektyvas prilygsta gyvačių lizdui. Suprask, moterys – nenuspėjamos, pavydžios, geliančios, kai mažiausiai to tikiesi, veidmainės, kerštingos. Tad ar įmanoma tikra draugystė tarp moterų?
Norint atsakyti į šį klausimą, teks brautis pro stereotipų mišką, kuriame įsišaknijusi ne tik minėta gyvačių lizdo alegorija, bet ir įsitikinimas, kad moteriška draugystė yra lėkšta. Norėdama neatrodyti lėkšta, kietuolė moteris ilgokai buvo vaizduojama kaip neturinti draugių ir garsiai deklaruojanti, kad geriausiai sutaria tik su vyrais. Šitoks rimtos ir stiprios moters įvaizdis girdėtas, matytas, patirtas, mano nujautimu, glaudžiai susijęs su dar vienu stereotipu: neva moteris iš prigimties yra iracionali.
Tokiame kontekste absoliučiai logiška rodosi, kad, norint visuomenės akyse būti sėkmingai, sprendimus priimančia moterimi lydere, kleketavimas bobų būrelyje vilkint marškinėliais „rosè all day“ (rožinis vynas visą dieną) kaip ir nedera.
Čia nepadeda ir savotiška feminizmo atmaina kurti atskiras moterų tapybos parodas, moterų režisierių filmų festivalius, paremti moterų rašytojų knygas taip sukuriant įspūdį, kad moterys yra kažin kokios dundukės, prigimtinai vien dėl savo lyties nesugebančios sukurti nieko verto konkuruoti su vyrais; todėl joms, tartum nedrąsioms pradinukėms mokykloje, išskiriama štai atskira erdvė reikštis kūrybiškai ar tiesiog liežuvauti, nes nieko kito jos juk ir neveikia. Perspėju – šaržuoju.
Iš tiesų jaučiu, kad tie stereotipai iš mūsų atėmė gilesnį moteriškos draugystės galios suvokimą. Draugystės, žinoma, visais laikais buvo, tik retai kada buvo viešai pripažįstama jų svarba. Nors iš esmės esu prieš tokius kultūrinius reiškinius kaip „moterų darbelių parodėlė“, nes manau, kad moterys gali kurti ir dirbti ne prasčiau už vyrus, tačiau tuo pat metu savyje atrandu ir apskritai pripažįstu moterų būrio poreikį.
Norėdama neatrodyti lėkšta, kietuolė moteris ilgokai buvo vaizduojama kaip neturinti draugių ir garsiai deklaruojanti, kad geriausiai sutaria tik su vyrais.
Atrasti savo gentį – bendraminčių draugių ratą – itin svarbu ir jokiais būdais neturėtų būti siejama su lėkštumu. Toji svarba buvo įrodyta moksliškai, pavyzdžiui, krūties vėžiu susirgusios artimų draugių ratą turinčios moterys greičiau pasveiksta ir joms rečiau atsinaujina vėžys, lyginant su draugių neturinčiomis moterimis.
Todėl džiaugiuosi, kad moterų rato sąvoka pamažu sugrįžta į mūsų akiračius. Prie to greičiausiai nemažai prisidėjo pastarojo meto retritų ir stovyklų mada, kurių būna pačių įvairiausių – nuo jogos iki „vidinės deivės“ paieškų. Tiesa, retritai dažnai siejami su tam tikrais moterų asmenybių tipažais – menininkėmis, hipėmis ir pan., taip vėlgi tarsi užsidarant stereotipe, kad verslininkei ar politikei tokie būreliai nepritinka. O būtent čia ir paspęsti spąstai, atimantys iš moters jos gentį. Mat šią suburti, jei tik jaučia poreikį, teisę turi kiekviena. Ir nė viena moteris dėl šio poreikio pabūti tik su kitomis moterimis neturėtų jaustis kalta, lėkšta ar iracionali.
Darsyk trumpam kviečiu sugrįžti prie gyvačių lizdo vaizdinio, nuo kurio beveik neatsiejami yra moteriška konkurencija ir pavydas. Paradoksalu, tačiau vieno įdomaus tyrimo metu buvo nustatyta, kad labiausiai moterys konkuruoja siekdamos viena su kita intymumo. Kitaip tariant, pagrindinis tikslas tartum yra tapti pačia artimiausia, patikimiausia, daugiausia paslapčių žinančia drauge. Tai, galima numanyti, draugystes daro nepakeičiamas, nes su visas paslaptis žinančia drauge vargu ar kada norėsis pyktis; ir kartu tarsi patvirtina, kad kurti artimas draugystes mums yra esmingai svarbu.
O kalbant apie pavydą, turbūt universalaus recepto nėra, kaip ir neverta šio jausmo priskirti tik moterims. Tai bendražmogiška emocija. Iš pavydo išsivaduoti man asmeniškai padeda keli žingsniai. Visų pirma, pačiai sau labai aiškiai įvardinti „aš pavydžiu“, tada, paanalizavus šį jausmą ir tai, kas jį sukėlė, perfrazuoti į „ir aš taip noriu“. Pavyzdžiui, užuot sakiusi „aš pavydžiu Rūtai jos darbo“, sakau „ir aš noriu tokio darbo kaip Rūtos“, tuomet įvyksta reikšminga slinktis nuo smukdančios emocijos pereinant prie motyvacijos, nes čia pat kyla klausimas: ką aš galiu padaryti, kad gaučiau tokį darbą?
Man truputį liūdna, kad nesuvokiau to anksčiau, bet dar nevėlu atsigriebti – senos ir naujos, ištikimos ir keistos draugės, kurias didžią gyvenimo dalį laikiau savaime suprantamu kasdienybės atributu, pasirodo, man yra gerokai svarbesnės, nei iki šiol suvokiau. Paslapčių sergėtojos, gėdingų klaidų liudininkės, nemokamos psichologės, vestuvių, krikštynų ir laidotuvių palydovės, kartais už tūkstančių kilometrų, bet niekada ne toliau nei atstumas, skiriantis ranką nuo telefono, kuriuo, reikalui esant, galima skambinti ir naktį.
Atpažįstu šią gyvenimo dovaną ir vertinu, tikėdamasi, kad gyvačių lizdas kolektyvinėje sąmonėje pamažu jau evoliucionuoja į įgalinančio, viena kitą palaikančių moterų rato vaizdinį.
