Nuomonės

2020.05.03 11:05

Egidijus Aleksandravičius. Gegužės 3-iosios ilgesys

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude2020.05.03 11:05

Šiandien Motinos diena. Ir dar – Gegužės 3-iosios Konstitucijos, kurios, regis, niekas nevadina mūsų (galimos) civilizacijos motina. Ne taip, kaip Vygaudas Ušackas kadaise pavadino Dalią Grybauskaitę. 

Tačiau šiemetis Gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos sutapimas su Motinos diena (lenkams daugiau, bet nemažai ir mums – lietuviams) yra šventa proga susimąstyti. Štai kaimynystėje jau penkerius metus besitęsiantis Teisės ir teisingumo vardu pavadintos partijos viešpatavimas buvusios vyresnės Abiejų Tautų Respublikos partnerės teismų nepriklausomybei yra it dangus be pragiedrulių. Lietuvoje – tarsi nebūtų jokių teisės viešpatystės problemų. Gal išskyrus Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimą Seime.

Kaip tais suprasti? Ar nuo sovietmečio paveldo kilome stačiai į teisės viešpatystę, aplenkdami lenkus? O gal priešingai: po rusų zakonų diktatūros mūsų problemų nėra kam stebėti ir kritiškai aiškinti? Nebent Kęstutis Girnius parašytų. Ar ne dėl to mūsų teismų bėdos viešumoje veik nepastebimos? Juk vykdomoji valdžia mūsų šalyje galėtų uždėti karantiną ir Konstitucijai. Arba sovietiniu papročiu rengti konstitucijos šventes ir egzaminus, nesukant galvos, kaip aukštai virš teisėjų galvų Ji padėta. Kad kartais koks drąsus ir taurus teisėjas neimtų tiesiogiai taikyti jos teisme.

Kartais istorikų keliama mintis, kad senoji lietuvių politinė civilizacija buvo pastatyta ant romėniškos kilmės mito ir ant romėnų teisės bei Lietuvos statuto pamato. Tikėtina, kad taurūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos piliečiai ant Statuto savo sūnus krikštijo. Su viltimi, kad jie išaugs į teisingus tautos vyrus. Prieš 220 metų senosios Lietuvos aristokratas Tadeuszas Czatskis savo dvitomyje, skirtame mūsų Statuto aiškinimui, vylėsi, kad tauta yra tol, kol jos teisynas diktuoja juo tikintiems piliečiams viešojo gyvenimo dorybes. Gal ir nebuvo taip, bet autoriaus tikėta, kad (dar) gali būti, kad Teisynas mums – lietuviams – tai tas pat, kas žydams Talmudas.

Taip pat skaitykite

Gegužės 3-iosios Konstitucijos lietuviai nepradėjo garbinti. Iki dabar jos reikšmės mums klausimas yra redukuotas iki senosios Lietuvos valstybės statuso likimo klausimo. Tai, žinoma, yra labai svarbi atminties ir tapatybės tema, tačiau vis tik neišsemianti šio simbolinio šaltinio. Šviesiausi protai ir atviriausios lietuvių širdys anuomet suprato esminę teisės viešpatystės vertę. Tai visų pirma teisės į kiekvieno žmogaus teises pripažinimas. Viltingas aktas, galėjęs perduoti tai, kuo seniau tik bajorų luomas galėjo didžiuotis, visiems mūsų šalies žmonėms. Konstitucinė teisė galėjo leisti buvusiai beteisei liaudžiai pasijusti piliečiais. Ir, žinoma, pagreitinti galimybes valstiečiams tapti ir piliečiais, ir lietuviais.

Gegužės 3-sios Konstitucija turi ir liūdnesnį simbolinį istorinės reikšmės klodą. Dėl rusų invazijos ji taip ir liko teisine fikcija. Jos lūkesčių – kaipo galimos ateities – niekada nepavyko išpildyti. Rusams užkariavus Lietuvą, Konstitucija liko tik politinio ilgesio dokumentas. Konstitucijos ilgesys prasiverždavo konspiracijomis, sukilimais, peticijomis ir imperatoriaus dvaro užkulisinėmis derybomis. Net garsioji Vilniaus universiteto Filomatų byla prasidėjo tada, kai studentai ant lentos auditorijoje užrašė: Tegyvuoja Konstitucija!

Gegužės 3-sios Konstitucija turi ir liūdnesnį simbolinį istorinės reikšmės klodą. Dėl rusų invazijos ji taip ir liko teisine fikcija. Jos lūkesčių – kaipo galimos ateities – niekada nepavyko išpildyti.

Lietuviams dar buvo likęs paskutinis politinės tapatybės ženklas – Lietuvos Statutas, tačiau ir tas – tik kaip civilinės teisės kodeksas ir tik iki 1840-jų metų. To užteko, kad mūsų protėviai suprastų skirtumą tarp to, ką reiškia lietuvių Teisė, ir kuo skiriasi nuo rusiško Zakono arba Ukazo. Per visą rusų ir sovietų viešpatystės laiką, su Dangaus dovana ir lietuvių politinio ryžto vaisiumi – Vasario 16-sios Respublika – tarpe vieno ir kito, teisės dvasia dramatiškai blėso.

Paskutinį tašką padėjo sovietų troikos. Bacharovo akademijos absolventų mentalitetas ją pašalino kaip vertybę, ir paliko tik tą jos dalį, kuri reiškė valdžios galią teisę naudoti tik kaip įrankį liaudžiai ir jos žmogui valdyti. Žmogaus teisė, kaip teisų teisė, dingo po putinišku diktatura zakona (arba- įstatymo diktatūra pagal lietuvių kalbos komisijos skonį) iškaba.

Gegužės 3-iosios ilgesys yra nelengvai pakeliamas. Ir – paradoksalu – šįsyk aną Konstitucijos paveldą stipriai jaučiantiems broliams lenkams labai sunkiai pakeliamas. Jei valdantieji po šliaužiančios invazijos teismų ir teisėjų kiemuose leisis į gegužės 10-sios prezidento rinkimus, praktiškai tik vienam kandidatui turint galimybę reikštis ir viešai agituoti, ir tikint balsavimo paštu konstitucingumu, tai už uždarų valstybės sienų kaimynai per Gegužės 3-iosios šventę šalia vėliavos turėtų kelti juodus kaspinus.

Šiandien važiuosiu atsargiai, bet per žmogišką atstumą, pasveikinti savo 90-metės Mamos. Galbūt pakeliui sustabdys lietuvių policija – vienas iš tų p. Tamašunienės šventinei nuotaikai pažadėtų 800 ekipažų. Galbūt, sustabdę vyrai su kaukėmis manęs paklaus, kur važiuoju. Tikrai paklausiu ir aš, kur mano teisės ir kur jų. Gal kuris nors iš jų žinos, ką reiškia mums, lietuviams, Gegužės 3-ioji. Ir susimąstys, kodėl man taip svarbi ši kelionė.

Taip pat skaitykite