Iš pradžių populiariausiųjų dešimtukuose atsidūrė apokaliptiniai filmai ir dokumentika apie įvairias epidemijas. Po keleto mėnesių į perkamiausiųjų lentynas įsiropštė knygos apie rasizmą. Tiesa, gal Lietuvoje ši tema nėra tokia aktuali kaip JAV, bet būtent tokios tat yra pasaulinės turinio vartojimo tendencijos. Kas toliau?
Ilgai galvojau, apie ką rašyti šią savaitę. Ruošdamasi savo skilčiai, naršau anglakalbės žiniasklaidos tinklalapius ir socialines medijas, ieškodama naujų ir įdomių atspirties taškų. Kas dar įvyko, ką galėtume aptarti, kas ką pasakė, kas bus?
Tačiau nusprendžiau, kad ir tekste, ir gyvenime teisingiausia tiesiog išbūti tame, ką dabar turime. Užuot laukus naujos sensacijos, atsigręžti į tai, kas tebevyksta. COVID-19 niekur nedingo, nors mūsų virtualūs draugai vis vangiau dalijasi naujienomis apie nuo šios ligos mirusius žmones. Ir rasizmo problema, pasirodo, opi yra ne tik JAV – taikiais protestais ir vandalizmo aktais ji vilnija nuo Anglijos iki pat Lietuvos paauglių.
Informacijos srautų ir socialinių medijų fragmentiškumas susmulkino daugybės mūsų gyvenimo patyrimus į „pictures or didn’t happen“ tipo ataskaitas draugams pasaulyje, kur net pačios karščiausios naujienos pritraukia nuo poros sekundžių iki keleto minučių dėmesio. Tad globalus karantinas, žiūrint iš psichologinės, o gal net ir iš dvasinės pusės, buvo reikalingas, nors ir nepageidautas stabtelėjimas, suteikiantis retą progą iš arčiau pažvelgti į nuosavus gyvenimus.
Bet, prisipažinsiu, man pačiai karantino metu buvo tokių vangių apatijos dienų, kai užuot žaidusi su savo vaikais, praleidau gėdingą valandų skaičių stebėdama svetimų gyvenimų akimirkas feisbuke. Na, ir nieko tokio. Nes galiausiai vis tiek radau laiko ir tikriems dalykams, kuriems šiaip būčiau dar ilgai neskyrusi dėmesio, jei gyvenčiau prieškarantininėje lėkimo būsenoje. Man karantiną apskritai norisi traktuoti ne tik kaip atsigręžimą į šeimą (ir sprendimo skirtis, ir suartėjimo atvejais tai vis tiek yra atsigręžimas, pamatymas iš arčiau ir t. t.) ar darbo iš namų nuotykius, bet ir esmingai pasikeitusius vartojimo poreikius.
Ar statistiškai vartojamas turinys tapo gilesnis, ilgesnis – sunku pasakyti, nors, pavyzdžiui, pažįstu vieną iš namų dirbančią veikėją, per savaitę sužiūrėjusią visus „Sostų karų“ sezonus. Darbus ji taip pat padarė, tik džiaugėsi, kad dirbant iš namų nereikia taip anksti keltis, tai naktys lieka filmams. Kita mano draugė dirba sodo reikmenų parduotuvėje, Londone, ji guodėsi, kad neturi nė laisvos minutėlės, mat žmonės kaip išprotėję perka viską: sėklas, vazonus, žemes, trąšas, ir pirmąkart per ilgus jos darbo metus už gėles populiaresnės prekės tapo šakninės daržovės. Draugės iš Londono įspūdžiai tikrai atspindi vyraujančią tendenciją: ar ruošdamiesi apokalipsei, ar tiesiog ieškodami būdų išsivaduoti iš streso, visame pasaulyje[1] žmonės ėmė žymiai daugiau laiko kapstytis savo soduose ir balkonuose.
Kitas man gerokai liūdnesnis besirodantis karantino metu išpopuliarėjęs pirkinys, nors gal reikėtų sakyti reiškinys, – tai milijonierių apokaliptiniai bunkeriai, kurių paklausa pastaruoju metu irgi gerokai išaugo. Tik žodis „bunkeris“ čia sukuria klaidingą vaizdinį, mat iš tiesų tai atominiams sprogimams ir žemės drebėjimams atsparūs būstai su įvijais laiptais, baseinais, dienos šviesos imitacijomis ir pakankamai vietos ne tik 1 proc. populiacijos galinčių sau tai leisti šeimų nariams, bet ir jų darbuotojams.
Kitaip tariant, apokalipsę turtingiausieji ruošiasi išgyventi su tarnais. Jau seniai žinau, kad neįperkamo nekilnojamojo turto skelbimų tyrinėjimas yra tiesus kelias į depresiją, bet žinojimas apie tuos liukso klasės bunkerius spyrė kaip niekad skaudžiai. Kita vertus, kam čia dramatizuoti, mat seniai žinojau ir tai, kad į Nojaus laivą pakliūva ne visi. Man asmeniškai karantinas suteikė motyvacijos bent pabandyti uždirbti tokiam bunkeriui savo vaikams.
Jei žvelgiant politiniame kontekste, šalių vyriausybės nuo pat COVID-19 pradžios buvo priverstos rinktis tarp gyventojų sveikatos ir ekonomikos. Pastaruoju metu prioritetai, atrodo, teikiami ekonomikai – griežto karantino pabaigą, nepaisant užsikrėtimų skaičių, jau skelbia Indija, Pakistanas, Rusija, tuoj atsidarys Paryžiaus disneilendas ir t. t.
Ir koks liūdnas atrodo tas vyresnės kartos visažinių kandus puolimas protestuotojų atžvilgiu… Ne, vyresnieji sakosi nesą rasistai, bet protestuoti irgi neis, nuotrauką feisbuke gal ir papuoštų kokiu filtru, bet nelabai moka, jaunimo nei drąsins, nei supras, todėl geriausia…
„Kur dingo koronavirusas?“ – klausia man paskambinusi draugė, baigusi žiūrėti „Sostų karus“, ir aš darsyk jai sakau, kad niekur nedingo. Tiksliau, dingo iš socialinių tinklų srauto, bet, įsijungę bet kurį žinių portalą, pamatysime, kad žmonės vis dar miršta, virusas plinta, prekybos centrai ir vaistinės klesti, smulkieji verslai merdi, ateities prognozuotojai bando nuspėti, koks bus mūsiškis „the new normal“ – naujas normalaus gyvenimo būvis su COVID-19 pašonėje.
Tiesa, jau vyksta ir pasiruošimas antrai pandemijos bangai, tačiau visa tai rodosi girdėta, skaityta, ir nejučia norisi kažko naujo. Judėjimas prieš sisteminį rasizmą? Imam! Tada staigiai net Lietuvoje įvyksta nuomonių skilimas, ir kas antras paatostogavęs JAV lietuvis imasi aiškinti, kaip viskas ten yra iš tikrųjų.
George Floydo mirtis, tikėkimės, pradėjo dar vieną reikšmingą karą su žmonių diskriminacija ir išnaudojimu. Čia prisimenu save kadaise mokykloje sukant galvą, kaip čia taip – kažkokio Austrijos princo Pranciškaus Ferdinando mirtis įtraukė žmones į Pirmąjį pasaulinį karą, nejaugi verta dėl vienintelio žmogaus? Gal man tada istorijos mokytoja nepaaiškino, o gal plepėjau ir nenugirdau, užtat dabar jau drauge su jumis žinau, kad vieno vienintelio žmogaus mirtis užgauna milijonus, kuriems jau ilgai skauda. Ir tada jie sukyla ir – pakyla, visų pirma, savo pačių akyse.
Dėl laiko ir vietos stokos šįsyk neaptarinėsiu kilusių plėšimų. Tačiau būtinai norisi paminėti Lietuvoje įvykusį taikų jaunimo protestą už #BlackLivesMatter judėjimą. Koks gražus įvykis, jau vien savaime tuo, kad jaunimas parodė gebantis ne tik slaktyvistinį filtrą ant feisbuko nuotraukos užsidėti, bet ir būti realiai politiškai aktyvus! Ir koks liūdnas atrodo tas vyresnės kartos visažinių kandus puolimas protestuotojų atžvilgiu… Ne, vyresnieji sakosi nesą rasistai, bet protestuoti irgi neis, nuotrauką feisbuke gal ir papuoštų kokiu filtru, bet nelabai moka, jaunimo nei drąsins, nei supras, todėl geriausia… Ką? Leisiu jums mintyse savaip pabaigti šį sakinį.
Nors tūkstančiai žmonių, atleidus karantino vadeles, jau lekia ne į protestus, o į kavines švęsti savų gyvenimų, „Google“ vis tiek dar labai populiarus klausimas: „Kada gyvenimas vėl taps normalus?“ Skubant į normalumą, rodos, itin svarbu su savimi pasiimti ir nenormalume išmoktas pamokas, net jeigu šios yra kaip toje žydų patarlėje, kai iškrausčius iš trobos ožką ir karvę, paaiškėja, kad tik su žmona ir vaikais gyventi ne taip jau ir blogai.
O jeigu jau visai dvasinga nata baigiant, Rytų, o gal Naujojo Amžiaus išmintis byloja, kad gyvenimas pamokas kartoja tol, kol mokinys jas išmoksta. Tik paskelbus karantino pabaigą – virusas nežus, o pasibaigus vandalizmo aktams – sisteminis rasizmas per naktį irgi niekur nedings. Mums, žmonijai, dar mokytis ir mokytis.
