Yra tokių žmonių, kurie tingi skaityti ilgesnį nei dviejų pastraipų tekstą, bet labai daug žiūri „Youtubą“ ir galvoja, kad viską už visus geriau žino. Mano galva, tie žmonės yra kvailoki, bet apie tai parašysiu pastraipoje, iki kurios skaityti jiems neužteks jėgų.
Autoritetai keičiasi. Neseniai tai buvo spausdintas žodis, o dabar – beveik kiekvienas nebijantis kalbėti vienas priešais kamerą. Nuomonės formuotoju tampa tas, kuris gražiausiai rengiasi ir yra charizmatiškas, o ne iki dviejų nakties laboratorijoje praknapsojęs introvertiškas mokslininkas. Todėl jei garsenybė pareikš, pavyzdžiui, avinžirnių nuoviru išsigydžiusi vėžį, tūkstančiai žmonių puls tą nuovirą gerti.
Kas iš to, kad mokslininkai kasmet patikslina karcinogeninių medžiagų sąrašus – pasaulyje dėl to cigaretės vis dar neišnyko. Nes va, gi tas Pranas, žiūrėk, toks senas, visą gyvenimą rūko, ir dar nenumirė! Influenceriai, youtuberiai, kaimynas Pranas, visi turi ne tik savo nuomonę, bet ir būdų ją reikšti pasauliui, todėl tikriems mokslininkams ir ekspertams vis sunkiau būti išgirstiems.
Mėgstu pasakoti istoriją, kaip prieš gerus trisdešimt metų, ankstyvą Kalėdų rytą, mano mama užsilipo ant kėdės, kad nuo viršutinės lentynos pasiektų sunkią enciklopediją. O tada ilgai ją vartė, ant mano odos atsiradusį bėrimą lygino su nespalvotomis enciklopedijoje buvusiomis nuotraukomis, kol pagaliau, suradusi panašiausią, kone džiaugsmingai sušuko: vėjaraupiai! Enciklopedijos anuomet buvo ne tik prestižinė svetainės puošmena, bet dažnai ir vienintelis informacijos šaltinis, su juo nebuvo galima ginčytis ar prieštarauti apačioje parašant komentarą.
Priešinternetinėje eroje gydytojai ir mokslininkai turėjo didesnį autoritetą, kaip ir knygos bei televizija. Tačiau svarbi ir nauja informacija minioms būdavo sunkiai prieinama, žinios sklisdavo palyginti lėtai.
Influenceriai, youtuberiai, kaimynas Pranas, visi turi ne tik savo nuomonę, bet ir būdų ją reikšti pasauliui, todėl tikriems mokslininkams ir ekspertams vis sunkiau būti išgirstiems.
Šiandien viskas greita – būdami skirtinguose žemynuose su draugais keičiamės nuotraukomis ir pokštais; mokslininkai skatinami dalintis savo tyrimų rezultatais, juos viešinti interneto duomenų bazėse. Internetas tapo tarsi žmonijos smegenų atkartojimu, kur susijungiame ir dalijamės patirtimi, žiniomis, nuotaikomis. Man tai regisi didelė dovana, nes staiga atrodo – viską galiu, jei tik rankose turiu išmanųjį telefoną.
Pavyzdžiui, pasitelkusi „Youtubą“ išardžiau, nušveičiau ir perlakavau svetainės lentynas. Kitaip būčiau nesiryžusi, nes vyras sakė, kad tos medžio spalvos pakeisti neįmanoma. O štai mano sutuoktinis, iki šiol neturėjęs nieko bendro su mechanika, pasitelkęs „Youtubą“ ėmėsi taisyti šeimos automobilius. Iš pradžių patikrindavo nesunkius dalykus, kol galiausiai pradėjo po keletą valandų per dieną krapštytis prie variklių, keisti stabdžius ir t. t. Mano draugė pradėjo sėkmingą pynimo makramė stiliumi verslą. Paklausiau jos, kur išmoko pinti, bet turbūt jau numanote atsakymą? Iš Youtubo!
Su šypsena prisimenu visai šviežią asmeninį nutikimą, kai atvykus į Birštono sanatoriją mano penkiametę dukrą ištiko isterijos priepuolis. Vaikas klykė ir trankėsi, o man esant ne namų aplinkoje darėsi taip gėda ir nepatogu dėl kitų poilsiautojų, kad galvon ėmė lįsti baisi mintis „gal plekštelt tam vaikui, kad apsiramintų?”
Nebežinodama, kaip susitvarkyti ir ką daryti… paguglinau. Perskaitėte teisingai. Čiupau į rankas telefoną ir anglų kalba parašiau tokius žodžius: „penkerių metų vaikas isterija klyksmas ką daryti“. „Google“ man atsakė akimirksniu: „išlikti ramiai“. Ir tai man iš tiesų padėjo. Man nusiraminus, netrukus nurimo ir vaikas.
„Youtube“ ir „Google“ yra puikūs sąjungininkai atliekant buities darbus, besimokant naujų amatų ar ieškant savipagalbos motyvatorių. Tačiau čia yra ir pavojų, nes, pavyzdžiui, taisant automobilį pasitelkus „Yuotube“ visa atsakomybė tenka tik taisančiajam. Jei kada nors nesuveiktų mūsų automobilio stabdžiai, galėtume kaltinti save ir negautume jokios kompensacijos dėl įvykusios klaidos. Iš ekrano mokantys meistrai už klaidas ir broką neatsako. Pasiskirstymas profesijomis naudingas ne tik dėl to, kad kiekvienas turėtų žinoti, ką daro, bet ir dėl atsakomybės prisiėmimo, arba paprasčiau, tiesiog dėl galimybės paduoti į teismą prastai atlikusįjį savo darbą. Tik ką man reikėtų duoti teisman, jei dukrai verkiant „Google“ būtų neišmintingai pataręs vaiką primušti?
O juk teoriškai gali nutikti ir taip, nes interneto puslapių gigantai norinčių pasisakyti balsų garsumą reguliuoja tikrai ne pagal jų išsilavinimo kokybę. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į augančios bendruomenės, tikinčios, kad Žemė yra plokščia, reiškinį. Nuo 2009 m. plokščios Žemės entuziastų gretos kasmet pasipildo maždaug dviem šimtais „atsivertusiųjų“. Ko prireikė miniai įtikinti tokia nesąmone? Tikrai ne akademinių žinių.
Kompiuterinė grafika, kokybiškas tinklalapis, iškalbos menas, laki fantazija – svarbiausi komponentai norint bet ką bet kuo įtikinti. Ateiviai pagrobė mano močiutę ir vietoje jos grąžino močiutės kostiumu apsivilkusią reptiliją, pas mus namie gyvena kojines po vieną vagiantis bildukas ir jokio koronaviruso nėra, kaip nėra ir rasizmo – o tuo atveju, jai atsiras abejojančių (jų kažkodėl vis tiek atsiranda), visada galima kaltę suversti vyriausybės konspiracijoms. „Nes „jie“ nenori, kad „mes“ sužinotume tiesą“ – šitai yra itin dažnas argumentas.
Todėl mane iš esmės gąsdina tendencija viską sužinoti tik iš savo socialinių medijų burbulo, ir sudėtingesnių, aukšto išsilavinimo dalykų mokytis tik iš „Youtube“. Patikslinu – „Youtube“ vaizdo įrašai yra nuostabi pagalba mokantis amatų, tačiau nenorėčiau, kad mane operuotų žmogus prieš tai pasimokęs, kaip operuoti „Youtube“ ar „TikToke“.
Atsimenat, vienu metu „Facebooko“ anketose tarp menką išsilavinimą turinčių žmonių buvo itin populiari frazė „baigiau gyvenimo universitetą“. Netrukus šis greičiausiai bus pervadintas „Youtubo universitetu“.
Atsimenat, vienu metu „Facebooko“ anketose tarp menką išsilavinimą turinčių žmonių buvo itin populiari frazė „baigiau gyvenimo universitetą“. Netrukus šis greičiausiai bus pervadintas „Youtubo universitetu“.
Yra daugybė online paskaitų, kursų, mokymų ir tiesiog „kaip tai padaryti žingsnis po žingsnio“ filmukų. Tačiau bent kol kas „Youtube“ neruošia gydytojų, teisininkų, lėktuvų pilotų, astronautų, psichologų, mokytojų, rašytojų, sociologų, gaisrininkų, archeologų ir apskritai jokių mokslininkų. O mokslininkai, su retomis išimtimis, netampa youtuberiais, todėl didžioji dauguma iš ekranų mums apie pandemiją, virologiją, mitybą ar rasizmą aiškinantys žmonės yra mėgėjai, ne ekspertai.
Kartoju – norint gauti mokslinių žinių mažų mažiausiai reikia perskaityti keletą mokslinių straipsnių. Skaitymas jau savaime gerina mūsų protinius sugebėjimus, tai įrodyta daugybe tyrimų. Ir priešingai, daugybė trumpų vaizdo įrašų internete fragmentuoja mūsų pasaulėjautą, menkina gebėjimą sutelkti dėmesį. Dažnai internetiniuose vaizdeliuose informacija būna sutrumpinta ir supaprastinta, pagyvinta paveikslėliais ar animacija, kad tik žiūrovui nebūtų nuobodu.
Aš asmeniškai pritrūkstu kantrybės žiūrėti ir klausytis, nes skaitydama tą pačią informaciją aprėpčiau greičiau, ir svarbiausia – nesinori būti ta kvailute, kuriai kažkas padarė filmuką, kad viskas būtų paprasčiau. Trumpas „Youtubo“ vaizdelis gali būti tik kibirkštis, paskatinusi dalyku domėtis toliau, bet ne atsakymas į akademinių žinių reikalaujantį klausimą.
Atsimenat, vienu metu „Facebooko“ anketose tarp menką išsilavinimą turinčių žmonių buvo itin populiari frazė „baigiau gyvenimo universitetą“. Netrukus šis greičiausiai bus pervadintas „Youtubo universitetu“. Žinau, kad skambu kaip arogantiška snobė, bet jei bent vienas žmogus po šio rašinio ims daugiau skaityti, jau būsiu ką nors prasmingo nuveikusi. Mat gerai parašytas savo srities eksperto straipsnis visada bus vertingesnis už trumpą filmuką, o akademinis išsilavinimas gali vykti ir online, bet ne vien tik žiūrint vaizdo įrašus.
