Nuomonės

2020.06.09 17:53

Jūratė Čerškutė. Trys birželio knygos: Tokarczuk, Mukherjee, Warhol

Jūratė Čerškutė, literatūrologė, LRT.lt2020.06.09 17:53

Kalendorinei vasarai prasidėjus, tris naujas, ką tik pasirodžiusias, bet visą karantiną lauktas knygas pristato literatūrologė Jūratė Čerškutė.

Olga Tokarczuk, „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 262 psl.

Praėjusių metų spalį lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk tapus Nobelio literatūros premijos laureate buvo galima viltis, kad padaugės jos knygų vertimų. Apie 2009 metų jos romano „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ lietuviškąjį vertimą kalbėta nuo rudens, ir kai karantino pradžioje Tokarczuk knygas leidžianti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pranešė „netrukus išleisime“ – aš puoliau džiūgauti, o kiti puolė nerimauti, mat įsiskaitę į knygos pavadinimą, išsigando, kodėl nežinios persmelkto karantino akivaizdoje taip noriu skaityti pasakojimą, raginantį varyti arklą per mirusiųjų kaulus.

Šis Tokarczuk romanas Lenkijoje buvo išleistas 2009 metais, praėjus porai metų po autorę visame pasaulyje išgarsinusių, tiek Nobelį, tiek vertimo Bookerį atnešusių „Bėgūnų“. Jais įdėmiai fiksavusi fragmentišką mūsų dabartį – keliavimą ir buvimą pasaulyje, naujame romane rašytoja grįžo prie nuoseklaus chronologinio pasakojimo ir negana to, ėmėsi pinti detektyvinę istoriją, tiksliau tariant, ekologinį trilerį. Žinau, kad tai gali atgrasyti daugelį Tokarczuk įmantriai trūkinėjančio pasakojimo gerbėjų, bet turiu nuraminti – žanro išbandymas autorei pavyksta, o stabilią atramą, neleisdamas pasakojimui nuo geros literatūros nusprūsti, teikia nebūdingas detektyvo dėmuo ir svarbiausias knygos intertekstas – Williamo Blake'o poezija, nuolat iškylanti romane kaip veikėjų išgyvenamų įvykių ir jausmų patvirtinimas, kaip pagrindas, kurio dera laikytis aplinkui siaučiant mirčiai ar kaip sapnai, kuriuose galima pailsėti nuo varginančios realybės. (Skaitydama Tokarczuk, aštriai pajutau, kaip trūksta Blake'o poezijos knygos lietuviškai – visi esami kuklūs vertimai pabirę periodikoje.)

Neatsitiktinai ir viena eilutė iš Blake'o „Pragaro patarlių“ tapo romano pavadinimu – Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus. Blake'o poeziją su savo buvusiu mokiniu Diziumi verčia, „tamsiame savo proto kambaryje ryškina iš angliškų negatyvų lenkiškus sakinius“, romano pasakotoja Janina Dušejko – buvusi tiltų statybos inžinierė, mokytoja, dabar gyvenanti Plynaukštėje, Silezijos regione, netoli Lenkijos sienos su Čekija (būdinga Tokarczuk kūrinių vietovė). Čia ji ištisus metus prižiūri Vroclavo gyventojų vasarnamius (ne „Varšuvos gyventojų sodo namelius“, kaip kad rašoma ant galinio knygos viršelio), domisi astrologija, stebi gamtą ir aršiai kovoja su vietiniais medžiotojais prieš gyvų Esybių naikinimą.

Dušejko yra klasikinė hipochondrikė, „turinti keistų Negalavimų“, Alergikė, nes visada kare, ir kaip prisipažįsta romano pabaigoje – „iš prigimties šiek tiek infantiliška“. Jos personažas vienus skaitytojus erzins – ta įkyriai patosiška, pasakotojos mentalitetą, rūpestingo dėmesio akcentus ir Blake'o įtaką atskleidžianti kalbėjimo maniera ir didžiųjų raidžių rašyba! (atkreipkite dėmesį ir į dailininkės Kotrynos Šeibokaitės-Ša knygos viršelį). Kiti, kaipsyk tapatinsis ar net atpažins save vegetarės ir aktyvistės, kovotojos už gyvūnų teises, laisves ir prieš medžioklę Dušejko mintyse ir veiksmuose.

Tad apie ką ši detektyvinė istorija, kurią pasakoja Dušejko? Vieną žiemos naktį ją prikelia kaimynas Maumas ir praneša, kad mirė Didžioji Pėda, kaimynas brakonierius, „patarnaudavęs“ rajono medžiotojų būreliui per medžiokles. Netikėta Didžiosios Pėdos mirtis atriša mirčių maišelį ir mažo Klodzko miestelio apylinkėse ima kristi patys svarbiausieji – policijos vadas, pirmininkas, turtingiausias rajono žmogus. Visus juos vienijo pomėgis medžioti. Kol policija bergždžiai ieško, kas kaltas, pasakotoja, norėdama padėti žmonėms suprasti, kas čia vyksta, imasi atkakliai aiškinti, kad tai „Žvėrys keršija žmonėms. <...> Gyvūnai jiems keršija – už tai, kad medžiojo.“

Taip ji, skaitytojams jau prisipažinusi, kad nesugeba palaikyti tvarkingos buities, ima rūpintis žymiai didesne gamtos tvarka, gelbėdama gyvūnus nuo žiauraus elgesio su jais, betikslio ir nereikalingo žudymo, o aplinkinius auklėdama: „mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą, žinai?“

Skaitant šią knygą itin justi, kad pirmu planu griežia aktyvistė ir kovotoja Tokarczuk, kurią, laimei, literatūros pusėje išlaiko rašytoja Tokarczuk. Kurdama Dušejko personažą rašytoja empatiškai utriruoja kovotojos sąmonę – vien ko verta herojės blake'iška pykčio filosofija: „Pyktis nuskaidrina protą, padaro jį skvarbų ir leidžia žmogui matyti daugiau. Jis užgožia kitas emocijas ir užvaldo kūną. Nėra abejonių, kad iš Pykčio randasi visa išmintis, nes Pyktis gali peržengti visas ribas. (p. 21); „Kartais, kai Žmogų paima Pyktis, viskas atrodo akivaizdu ir paprasta. Pyktis įveda tvarką, išgrynina pasaulio esmę, be to, kai užverda Pyktis, sugrįžta Matymo Aiškumo dovana, kurios pasigendama esant kitoms būsenoms.“ (p. 36).

Apie matymo aiškumą ir vidinius gyvenimų ryšius pasakojanti detektyvinė Tokarczuk istorija herojų žodžiais ir poelgiais liudija, kad „pasaulis yra didelis vientisas tinklas, kuriame nėra nė vieno atskirai sau esančio daikto“ ir, Blake'o žodžiais tariant, „viskas, kuo galima tikėti, atspindi vienokią ar kitokią tiesą“. Tikėjimas šiame romane negyvena katalikų bažnyčioje, kurios kunigas yra ir medžiotojų kapelionas, priešingai – tikėjimas čia siejasi su žvaigždynais, astrologija ir horoskopais, su tuo, kur kada ir kaip susidūrusios žvaigždės kokius likimus lemia.

Astrologinė romano linija vietomis balansuoja ties banalybės, lengvo kičo ir savitikslio patoso riba, kita vertus, ji keistai atskleidžia vieną Tokarczuk kūrybos ypatybę, jau pažįstamą iš romanų „Dienos namai, nakties namai“ ir „Bėgūnai“ – rašytoja moka preciziškai tiksliai kurti visų savo veikėjų gyvenimo santraukas, papasakoti ilgiausias šeimos peripetijas keliais itin taikliais ir vaizdingumu įsimenančiais sakiniais.

Kur „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ šerdis? Tikrai ne detektyvinėje intrigoje, nors jos gyvų esybių žudymo – „niekada nesupratau, kuo skiriasi brakonieriauti“ ir „medžioti“. Ir viena, ir kita yra žudymas. Pirmasis slaptas ir neteisėtas; antrasis atviras ir įstatymiškas“ – istorijoje išties netrūksta. Šerdis yra romano pavadinimu virtusi Blake'o citata, kuri nurodo, kad mirusiųjų praeitis negali būti pagarbiai vertinama, jei ji kliudo tavo darbams, ir vargiai gali jiems kliudyti, jei tikslas yra aiškus ir kryptingas.

Tai istorija apie atkaklią kovą, nepaisant amžino nesusikalbėjimo, už savo vizijas ir tikėjimą, pasakojimas apie tai, kad „viskas, ko išmoksta pasaulis, nueina veltui, kad esame nepajėgūs mokytis iš istorijos“, nes visi dabartyje kuriantys istoriją tam tikra prasme yra jos pirmakarčiai, net ir tada, kai stoja į gyvenimą su visais laikysenų, elgsenų ir mąstymo paveldėjimais.

Galvodama, kodėl taip intuityviai visą karantiną laukiau šio Tokarczuk romano, stipriai kitokio nei mano mėgstamas „Dienos namai, nakties namai“, slaptąją jo žinutę ir vilties patvirtinimą radau 61 puslapyje – nes dabar visas pasaulis numetė žiedlapius:

„Šiandien jau niekas neturi drąsos sugalvoti ką nors nauja. Be paliovos tik kalbama, kaip yra, ir plėtojamos senos idėjos. Tikrovė paseno, suruko, nes juk paklūsta absoliučiai tiems patiems dėsniams kaip kiekvienas gyvas organizmas – sensta. Jos smulkiausi elementai – prasmės patiria apoptozę, kaip kūno ląstelės. Apoptozė – tai natūrali mirtis, kurią lemia nuovargis ir materijos išsekimas. Graikiškai šį žodį galima versti „žiedlapių numetimas“. Pasaulis numetė žiedlapius.“

Abir Mukherjee, „Neišvengiamas blogis“, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Tyto alba, 2020, 430 psl.

2018-ųjų birželį lietuvių skaitytojai susipažino su istorinių detektyvų rašytojo Abiro Mukherjee debiutinio romano „Kalkutos detektyvas“ (jis publikuotas autoriui laimėjus britų dienraščio „The Telegraph“ ir leidyklos „Harvill Secker“ paskelbtą detektyvų konkursą) herojumi Semu Vindemu ir jo pirmąja byla, ištikusia Semą dar net nespėjus apšilti kojų Kalkutoje, Britų Indijos perlu vadintame skirtingų tautybių, kultūrų, politinių pažiūrų ir religijų mieste: Kalkutos lūšnyne, toli nuo savo namų buvo rastas nužudytas aukštas britų administracijos pareigūnas, provincijos gubernatoriaus padėjėjas Aleksandras Makolis.

1920-ųjų birželį vyksta antrosios Semo Vindemo bylos tyrimas, išguldytas antrajame Mukherjee romane „Neišvengiamas blogis“, kurį, kaip ir pirmąjį, į lietuvių kalbą vertė Rasa Drazdauskienė. Tai ji mane ir užkrėtė Mukherjee detektyvų skaitymu, nors, nėra ko slėpti, ir taip esu prityrusi britiškojo – tiek klasikinio, tiek šiuolaikinio – detektyvo skaitytoja ir žiūrėtoja.

Tad kuo išskirtinė Mukherjee kūryba? Joje susiduria dvi kultūros – britiškoji ir indiškoji (rašytojas yra imigrantų iš Indijos sūnus, augęs Vakarų Škotijoje), klasikinis detektyvas ir istorijos apie Britų Indiją tarpukariu. Kaip sako Drazdauskienė: „Mukherjee į knygas sudeda geriausius dalykus iš abiejų pasaulių: skaitytojas gauna ir puikų, intriguojantį britišką detektyvo pasakojimą, kuriam pasaulyje mažai kas prilygs, ir kartu – tokias detales ir tokį aplinkos išmanymą, kokį retai galėtum sutikti už Indijos ribų“.

Antrasis Windemo ir Banerdžio serijos romanas „Neišvengiamas blogis“, dar kitaip asmeninėje aplinkoje ir korespondencijoje žinomas kaip „Drambliai ir deimantai“, prasideda bene prašmatniausiu pastaruoju metu skaitytu paragrafu: „Nedažnai tenka pamatyti žmogų deimantais puošta barzda. Bet kai kunigaikščiui pritrūksta vietos ant pirštų, ausų ir drabužių, turbūt tenka prisiminti, kad turi ir veido augaliją.“ (p. 9)

Antroji Semo Vindemo byla, dramatiškai prasidėjusi Kalkutoje – Semo ir jo seržanto Banerdžio akivaizdoje nušaunamas Sambalpuro maharadžos sūnus juvradža Adhiras Singhas Sai – keliasi į pietrytiniame Bengalijos kampe įsikūrusią Sambalpuro kunigaikštystę, vieną turtingiausių visoje Indijoje, mat joje „deimantų daugiau, negu jų turi Ali Baba ir jo keturiasdešimt plėšikų“.

Vos savaitę trunkantis Vindemo ir Banerdžio tyrimas atskleidžia ne tik painias žudiko paieškas, bet ir atveria anuometės Britų Indijos kasdienybę, su aštria ironija britų valdžios atstovams, su Indijos gyvenimo gelmėmis, mažos kunigaikštystės maharadžos rūmų kasdienybe, intrigomis ir kovomis dėl valdžios. Čia ir paslapčių kupinas maharadžos haremas, mirties bausmę vykdantys drambliai ir ta auksinė prašmatnybė – deimantų deimantai, siuvami į rūbus vietoj sagų, pobūvių metu gėrimus prie stalo sėdintiems svečiams vežiojantys traukinukai.

Tačiau šis tikslus buvusio gyvenimo atkūrimas nėra tik blizgučiais nubarstytas dekoras, Mukherjee pavyksta nerti kiek giliau, romano centre susukant svarbiausiąjį klausimą – kaip atskirti ir įvertinti tiesą ir teisingumą? Ar tikrai, teisingumas tik dievų reikalas?

Perskaičius romaną rekomenduoju nepraleisti „Autoriaus pastabų“, jos atsako į nutylėtąjį klausimą, kodėl svarbus istorinis detektyvas, ir kaip jį reikia rašyti. Skaitydama Mukherjee Semo Vindemo seriją (mūsų dar laukia mažiausiai du romanai!), pasakojančią apie Britų imperijos galybės mažėjimą, puse minties galvojau ir apie britų rašytojos Jane Gardam vadinamąją Filto trilogiją, kurioje per skirtingus Radžo našlaičių likimus atskleidžiama Britų imperijos galybė ir grakščiai čiuopiama jos pabaiga.

Andy Warhol, „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“, iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė, Kitos knygos, 2020, 247 psl.

Leidykla „Kitos knygos“ pastaruoju metu džiugina meno knygų (serija „Meno pagrindai“) ir knygų apie menininkus leidyba. Tarp pastarųjų – skaitytojų pamėgtos (auto)biografijos: Patti Smith „Tiesiog vaikai“, Marina Abramović „Eiti kiaurai sienas“, balandžio pabaigoje perleista, šįsyk gausiai iliustruota, Haydenos Herrera parašyta iki šiol išsamiausia Fridos Kahlo biografija „Frida“, o paskutinėmis gegužės dienomis pasirodė „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“. Tai netikėta knyga, apie kurią jau girdėjau sakant „tai visiškas išprotėjimas!“ Ir tiesos tame esama, nes knyga tokia pati, koks buvo ir jos autorius Andy Warholas – jau pačiame pirmajame skyriuje užsivelkantis savo Warholą ir tariantis: „negali ginčytis su savo dienoraščio skiautėmis“.

Tai autentiškas ir žaidybiškas Warholo žvilgsnis į pasaulį, vertybes, pažiūras ir įpročius, kurie aptariami per penkiolika knygos skyrių. Kiekvienas jų turi teminį pavadinimą ir jį lydintį potėmių sąrašą. Menininkas svarsto apie meilę, laiką ir mirtį, meną, verslą ir gamybą, kultūrą ir populiarumą, naujo meno naujumą, meną kaip vartojimą ir vartojimą kaip meną, apie grožio vargus ir vargų grožį, ir, žinoma, apie meilę plastikiniams dievams.

Šiame „traktate“ nuskamba ir garsiosios „sparnuotosios“ Warholo frazės: „visa yra niekas“, „Galvok kaip turčius. Atrodyk kaip skurdžius“, „visada maniau, kad tik pusiau priklausau realiam pasauliui, – visad įtariau, kad žiūriu televizorių, užuot gyvenęs gyvenimą“.

Pirmąkart Warholo filosofija buvo publikuota 1975 metais, tad nenuostabu, kad joje daugiausia prisimenamas septintasis dešimtmetis, kuris laikomas audringiausiu, sėkmingiausiu ir produktyviausiu Warholo karjeroje. Tai leido prisiminti Patti Smith „Tiesiog vaikai“ – kritiškai reaguodama į Roberto Mapplethorpe'o susižavėjimą Warholu, Patti teigia: „mėgau menininkus, kurie savo laikmetį ne atspindėdavo, o keisdavo“.

Ar Warholas savo gyvenamą dabartį tikrai tik atspindėjo, o gal šiek tiek ir keitė? Skaitant jo filosofiją, ima ryškėti, kad tam tikra prasme jis gyveno ateityje – puikiai išmanė medijas, buvo susituokęs su televizoriumi ir diktofonu, gerai žinojo, ką reiškia būti įžymybe, kas yra žmonių nuovargis ir kam priklauso, ar turėtų priklausyti naujienos. Viskas, kuo ekscentriškasis Warholas gyveno ir apie ką svajojo, tapo mūsų kasdienybe. Galvojant apie ją ir mūsų dabartį, kurioje visi skaitysime šią knygą, man iškalbiai teisingas ir kiek pasiilgtas atrodo ne kartą knygoje kedenamas santykis su problemomis:

„Kartais žmonės metų metus leidžia juos nuodyti tai pačiai problemai, nors galėtų tiesiog pasakyti: „Na ir kas.“ Tai mano mėgstamiausia frazė. Na ir kas.

„Mama manęs nemylėjo.“ Na ir kas.

„Vyras manęs nedulkina.“ Na ir kas.

„Man sekasi, bet tebesu vienišas.“ Na ir kas.

Nežinau, kaip ištvėriau visus tuos metus, kol nebuvau išmokęs šio triuko. Mano pamokos trunka ilgai, bet jei pavyksta išmokti, jau niekuomet nepamiršiu. (p. 108)“

„Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“ negali duoti visų atsakymų ar visos Warholo kūrybos išklotinės (tą nurodo ir pavadinimo paantraštė – ne nuo A iki Z, bet tik „nuo A iki B“), bet gali paakinti domėtis, pavyzdžiui, žiūrėti Warholo filmus, kurių nuorodų kupina ši popartinė knyga. Taip, ji dar vienas poparto tėvo Warholo kūrinys, kurį skaityti dera visaip – žavintis, žvelgiant kritiškai, sykiais krizenant, sykiais nusiviliant, ar pričiumpant patį filosofijos kūrėją nesilaikant savosios filosofijos, bet „ne todėl, kad filosofija nevykusi, bet kad nevykusiai jos laikausi. Tai, ką skelbiu, dažniau laužau, nei taikau“. (p. 136)

P. S. Ir baigiant, mažas ir asmeninis paniurzgėjimas apie knygos gražumo nepatogumą. Esu iš tų, kuriems dabar madingas puslapio paraštės sumažėjimas iki veik nebuvimo varo grynąjį negalėjimą skaityti, nes tekstas spaudžia galvą ir nėra erdvės akies ir minties poilsiui nuo raidžių tirštybės, galiausiai, nėra vietos pastaboms, klausimams, argumentams. O būtent jų, skaitant šią Warholo knygą, tikrai kils, bet užsirašyti galėsite tik šauktukus arba klaustukus, kitaip tariant, grožis čia reikalaus savos aukos. Bet nepaisant šio paburbėjimo, Jurgio Griškevičiaus knygos dizainas su visomis taip patogiomis išnašomis ir viršeliu, tokiu warholišku viršeliu – yra puikus!