Šnipiškių kapinių istorija: teko kovoti dėl mokesčių perkeliant kūnus per tiltą

Manoma, kad jau 15 a. pab. – 16 a. pirm. pusėje negausiai Vilniaus mieste pasirodydavę ar nuolatinio leidimo gyventi neturėję žydai turėjo savo nedideles kapinaites.

Rašytinė žinutė apie pirmąsias Vilniaus žydų kapines mus pasiekia iš 1633 m. Vladislovo Vazos (Władysław IV Waza; 1595–1648) privilegijos, kuri patvirtino dar 1629 m. Zigmanto Vazos (Zygmunt III Waza; 1566–1632) suteiktą privilegiją, leidžiančią žydams gyventi mieste ir turėti savo kapines.

Nors kapinių pavadinimas ar jų lokalizacija privilegijoje neminima, neabejotina, jog tai buvo Šnipiškių kapinės. Panašu, jog žydų kapinėms skirti sklypai priklausė Pilies jurisdikcijai ir joje išliko, tad ten pradėti žydų palaidojimai galėjo likti ir po 1495 m. jų ištrėmimo iš LDK, ir po 1527 m. draudimo žydams gyventi Vilniuje, ir po jų nuolatinio apsigyvenimo mieste. Tad daugiau nei 100 metų su pertraukomis šiuose sklypuose galėjo laidotis negausūs čia trumpiau ar ilgiau, o nuo 1593 m. ir nuolatos gyvenę žydai.

Kapinėms skirta vieta atitiko judaizmo reikalavimus mirusiųjų laidojimui – kapinės įrengtos priemiestyje, toliau nuo intensyviai gyvenamos miesto dalies, dar svarbiau, ją nuo miesto skyrė natūrali riba – Neries upė.

Buvusių senųjų žydų kapinių Šnipiškėse vieta šiandien / Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos nuotrauka

Pirmoji žinoma perkėla per upę, įrengta dabartinio Karaliaus Mindaugo tilto vietoje, leido žydams patogiai pasiekti kapines. 16 a. pirm. pusėje dabartinio Žaliojo tilto vietoje pastačius nuolatinį mūrinį tiltą ir uždraudus bet kokias kitas perkėlas miesto ribose, jis tapo vienintele arterija jungiančia abu krantus. 1669 žydų bendruomenė išsirūpino valdovo Mykolo Koributo Višnioveckio (Michał Korybut Wiśniowiecki; 1640–1673) konfirmaciją Vladislovo Vazos sprendimui, kuriuo bendruomenė buvo atleista nuo mokesčių perkeliant kūnus per tiltą.

Žydai motyvavo savo reikalavimą tuo, jog bendruomenė kasmet moka rinkliavą tilto remontui. Tokia tvarka nepatiko Švč. Trejybės bažnyčiai, mat ši išlaikė špitolę (lenk. szpital; ligoninę) iš mokesčių, surenkamų už naudojimąsi tiltu.

Šnipiškių kapinės / Privati kolekcija

1672 m. klebonas sutiko, kad žydai gali vežti mirusiuosius per tiltą be mokesčio, tačiau su sąlyga, jog jie savanoriškai kasmet per Kalėdas ir Velykas pateiks klebonui po 10 auksinų, po svarą pipirų, imbiero, ryžių, razinų bei pusantro svaro šafrano. Tokių ir panašių bandymų vienaip ar kitaip sutarti su interesantais ne tik dėl mirusiųjų gabenimo, bet ir dėl kapinių sklypų būta nuolat iki pat 19 a. pirmosios pusės.

Kapinių teritorija formavosi palaipsniui, ją sudarė atskiri sklypai, kuriuos Vilniaus kahalas supirkinėjo. Ypatingą pagreitį sklypų įsigijimas įgavo 18 a. vid. Tik 1790 m., artėjant Abiejų Tautų Respublikos žlugimui, Šnipiškių kapinės buvo suformuotos kaip vientisas plotas iš mažų, išsibarsčiusių sklypų. 1830 m. Šnipiškių kapinės buvo uždarytos, palaidojimai uždrausti, o didžioji dalis teritorijos paversta tvirtove. Žydų kapinėms buvo išskirtas naujas sklypas Olandų kalvose. 20 a. pradžioje ir tarpukariu kapinių vietoje buvo įrengtos kareivinės.

Hermann Struck. Vilniaus gaono mauzoliejus Šnipiškių žydų kapinėse. Iš graviūrų Zalmano Šneuro knygai Vilna [Vilnius]. Berlynas, 1923. / LNB Judaikos kolekcijos nuotr.

Šnipiškių kapinėse buvo palaidota daugybė bendruomenei svarbių asmenų – Vilniaus Gaonas Elijahu, legendinis prozelitas grafas Valentinas Potockis ir daugelis kitų. 19 a. uždarius kapines, jų, ir kitų mirusiųjų palaikus leista perlaidoti naujai suteiktame sklype Olandų kalvose, tačiau ir šios kapinės, dar žinomos kaip Užupio žydų kapinės, sovietmečiu buvo uždarytos. Dalis palaikų iš jų perkelta į naujas, šiuo metu veikiančias Vilniaus žydų kapines (Sudervės kelias 28). Šiandien Šnipiškių ir Užupio kapinių vietose pastatyti atminimo paminklai.

--

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania