Koronaviruso ir COVID-19 ligos sukelta pandemija yra rimtas išbandymas Lietuvai ir pasauliui. Kaip JT specialusis pranešėjas teisei į sveikatą, turiu gerą galimybę sekti dramatiškus įvykius pasaulyje, gauti patikimą informaciją apie geras ir prastas praktikas kovojant su epidemija. Todėl matau prasmę pasidalinti įžvalgomis.
Šį kartą – apie grėsmes ir galimybes Lietuvai apskritai. Kitame komentare norėčiau aptarti su sveikatos apsaugos sistema susijusias epidemijos suvaldymo problemas.
Šiandien pasaulis jau suvokia, kad daug kas mūsų gyvenimuose stipriai pasikeis. Kaip praūžus pandemijai gyvens Lietuva ir pasaulis – priklausys ne tik nuo klastingo viruso sukeltų padarinių. Daug kas priklausys nuo piliečių požiūrių ir elgsenos, taip pat ir nuo valdžios institucijų sprendimų. O ar tie sprendimai suveiks, vėlgi priklausys nuo to, kas nutiks su pasitikėjimu tarp visuomenės ir valdžios.
Virusas ir jo sukeliama liga išbando ne tik žmonių biologinį atsparumą. Virusas išbando visuomenės socialinio audinio atsparumą, taip pat ir atsparumą sukurtų sistemų, tokių kaip sveikatos apsaugos sistema.
Pandemija baigsis, tik neaišku, kada ir kokia bus kaina. Kai ji baigsis, gyvenimas tęsis absoliučiai daugumai žmonių. Dabar svarbu susitelkti ir pasiekti, kad kuo mažiau turėtume netekčių, o dar – kad nesugriūtų ilgai puoselėtos vertybės ir kad nesuirtų visuomenės audinys. Todėl visuomenė turėtų palaikyti tokius valdžios sprendimus, kurie išmintingai subalansuoja du svarbius tikslus – kaip dabar išgyventi ir susitelkus sustabdyti epidemiją ir kaip išsaugoti pamatines vertybes, kurių labai reikės krizei pasibaigus.
Valstybės imasi priemonių, ir, šalia kiek pavėluotai atėjusio susirūpinimo bei ryžtingų sprendimų, dažnai matome blaškymąsi, prastą vadybą ir apsinuoginusias sistemines spragas.
Dabar svarbu susitelkti ir pasiekti, kad kuo mažiau turėtume netekčių, o dar – kad nesugriūtų ilgai puoselėtos vertybės ir kad nesuirtų visuomenės audinys. Todėl visuomenė turėtų palaikyti tokius valdžios sprendimus, kurie išmintingai subalansuoja du svarbius tikslus – kaip dabar išgyventi ir susitelkus sustabdyti epidemiją ir kaip išsaugoti pamatines vertybes, kurių labai reikės krizei pasibaigus.
Kai iškyla grėsmė visuomenės sveikatai ir žmonių gyvybėms, būtina imtis ypatingų priemonių, tarp kurių yra daugybė draudimų ir suvaržymų. Šie turi būti proporcingi ir remtis mokslo žiniomis. Čia nėra esminių prieštaravimų.
Tarptautinės teisės normos tokius teisių ir laisvių apribojimus pateisina. Ietys laužomos ne dėl to. Bėda ta, kad populizmą pamėgę politikai susigundo piktnaudžiauti žmonių baimėmis ir eskaluoti nereikalingą paniką. Pasigirsta klaidinanti retorika, kad esą turime rinktis iš dviejų dalykų – žmonių sveikata ir gyvybė arba žmogaus teisės ir demokratija.
Sprendimai negali būti grįsti tokia primityvia „balta – juoda“ galvosena ir retorika.
Galėčiau pateikti daugybę įrodymų iš naujausios pasaulio istorijos apie tai, kaip žmogaus teisių apsauga veiksmingai prisideda prie geros fizinės ir psichikos sveikatos. AIDS epidemija buvo sustabdyta visų pirma todėl, kad, išgirdus mokslininkų ir žmogaus teisių gynėjų argumentus, apstota (tik gaila, kad ne visiškai nustota) diskriminuoti pažeidžiamas grupes. Todėl ir šios epidemijos akivaizdoje svarbu, kad pilietinė visuomenė ir nepriklausomi ekspertai nebūtų nutildyti ir, kiek reikia, signalizuotų, kokios klaidos daromos, ir siūlytų alternatyvas. Kritikuoti valdžios sprendimus, kurie gali atnešti daugiau žalos negu naudos visuomenei, galima ir netgi būtina. Pavyzdžiui, toks nevykęs ir vertas kritikos bei skubaus atšaukimo buvo nepamatuotas sprendimas grįžtančius iš užsienio piliečius be jokios atrankos ir bet kaip izoliuoti, nespėjus tam tinkamai pasirengti.
Tokios nepamatuotos priemonės, kaip tas praeitos savaitės pradžioje padarytas sprendimas, nors ketinimai ir buvo geri, pamina žmogišką orumą, diskriminuoja ištisas žmonių grupes, yra neproporcingos, neatitinka mokslo žiniomis grįstų rekomendacijų ir visuomenei bei valstybei gali atnešti daugiau žalos negu naudos.
Anksčiau buvo neatsakingai vėluojama priimti būtinus sprendimus (pavyzdžiui, pažeidžiant pacientų ir medikų teisę į sveikatą, buvo delsiama užtikrinti prieinamumą prie reagentų ir medikų apsauginių priemonių), o štai praėjusios savaitės vykdomosios valdžios sprendimai nepasirengus pradėti privalomą visų grįžtančiųjų iš užsienio piliečių izoliaciją buvo kito nepageidaujamo kraštutinumo – nepasvertų skubių sprendimų, neįvertinus jų pasekmių, pavyzdys.
Apskritai, pastebėta, kad pastarųjų savaičių politikų sprendimuose yra ekspertų rekomendacijų nepaisymo, daug blaškymosi tarp pavėluotų būtinų ir skubiai darytų neišmintingų sprendimų. Bet turime suvokti ir tai, kad linija tarp dviejų kraštutinumų yra iki skausmo plona. Politikams dabar labai nelengva, nes jų sprendimai pagrįstai kritikuojami abiem atvejais – ir kai jie palieka spragą virusui ir ligai netrukdomai plisti, ir tada, kai perlenkiama su neproporcingais varžymais, kurių net neįmanoma veiksmingai vykdyti ir kurie gali turėti atvirkščią efektą.
Nekonstruktyviai trinčiai tarp valdžios, piliečių, verslo ir žiniasklaidos sumažinti yra žinomas geras vaistas. Tai vienų kitais pasitikėjimas. Jo siekiui neprieštarauja budri sprendimų veiksmingumo ir skaidrumo stebėsena. „Pasitikėk, bet prižiūrėk“ – galėtume prisiminti, kaip JAV prezidentas Ronaldas Reaganas rusų kalba kartojo šiuos žodžius, mokydamas Michailą Gorbačiovą demokratijos ir taikaus valstybių sugyvenimo abėcėlės.
Šiandien valdžios, pilietinės visuomenės, verslo, žiniasklaidos brandumui ateina maksimalių išbandymų metas. Pasitikėti pasvertais valdžios sprendimais, juos vykdyti ir remti sutelkiant visuomenę ir pagerinant chroniškai prastą pasitikėjimo lygį – dabar tam labai tinkamas laikas. Bet kartu prižiūrėti ir sprendimų kokybę, skaidrumą bei tai, kad varžymai ir draudimai būtų tik epidemijos užkardymo tikslais ir jais nebūtų piktnaudžiaujama kitais tikslais.
Visi kartu, susitelkę ir atsakingai, turime imtis aiškiai reglamentuotų ir su įvertintomis pasekmėmis priemonių, kad jos neleistų plisti ne tik užkratui, bet ir gandams, sąmokslo teorijoms, įtampai bei susipriešinimui tarp žmonių ir jų grupių. Šiuo metu pasigirstanti „atpirkimo ožių“ paieška tarp dabar sugrįžtančių tautiečių, skirstymasis į „mus“ ir „juos“ tik trukdys įveikti pandemiją. Juk šiuo metu aiškėja, kad mūsų vis dar netolerantiška visuomenė prie nepageidautinų grupių gali priskirti ne tik kitataučius, bet ir pačius tautiečius, kurie, girdi, jei jau išvažiavo kitur, tai nėra ko čia jiems dabar grįžti.
Šiuo metu pasigirstanti „atpirkimo ožių“ paieška tarp dabar sugrįžtančių tautiečių, skirstymasis į „mus“ ir „juos“ tik trukdys įveikti pandemiją. Juk šiuo metu aiškėja, kad mūsų vis dar netolerantiška visuomenė prie nepageidautinų grupių gali priskirti ne tik kitataučius, bet ir pačius tautiečius, kurie, girdi, jei jau išvažiavo kitur, tai nėra ko čia jiems dabar grįžti.
Pasaulyje matome pačių įvairiausių reagavimo į krizę pavyzdžių. Nenuostabu, kad pandemijos sukelta situacija išgrynina požiūrius. Nemaža dalis politikų, apžvalgininkų ir jiems prijaučiančių piliečių skelbia, ir jau ne pirmą kartą, Europos vertybių, žmogaus teisių ir įstatymų viršenybės, atviros visuomenės ir demokratijos idėjų pralaimėjimą. Kaip buvo ne kartą, kiek vėliau paaiškės, kad jie paskubėjo skelbti verdiktą ir apsiriko.
Šiandien dėl ypatingos krizės matome daug nesėkmių ir kritikuotinų sprendimų atvirose visuomenėse ir jų nematome ten, kur viskas cenzūruojama ir bandoma nuslėpti. Visa tai sukelia apgaulingą įspūdį, kad, kuo daugiau bus diktatūros, tuo geriau pavyks įveikti pandemiją. Iš tiesų viskas daug sudėtingiau. Būtų labai gerai, kad Lietuvoje nepradėtume laidoti demokratijos, o juo labiau kad patys neprisidėtume prie jos, dar labai mūsuose trapios, žlugdymo. Demokratijos mums ir ypač mūsų, vyresnių žmonių, vaikų bei anūkų kartai dar labai prireiks kaip veiksmingos „vakcinos“ nuo daugelio rimtų problemų.
Ir Lietuvoje, ir pasaulyje randasi neišmintingų bandymų supriešinti kovą už žmonių sveikatą ir gyvybę pandemijos metu su pamatiniais žmogaus teisių principais. Neva reikia rinktis vieną iš dviejų. Taip „šviesdami“ žmones, tyčia ar netyčia juos klaidiname ir nuteikiame prieš vertybes, už kurias daug metų kovojome. Tų bendražmogiškų vertybių dar gali labai prireikti, kai didės emocinių problemų našta ir reikės bendrų pastangų užkertant kelią galimiems anarchijos ir nevilties proveržiams.
Vėlgi atkreipiu dėmesį, kad pamatuoti, aiškiai reglamentuoti ir mokslo žiniomis grįsti suvaržymai nėra jokia grėsmė demokratijai. Pasimokykime iš Vokietijos, kaip puikiai galima suderinti dalykus, kuriuos kai kas Lietuvoje stengiasi supriešinti. Bet kokiu atveju pilietinė visuomenė, brandūs politikai, akademinis ir kultūros elitas turi budriai prižiūrėti, kad Lietuva nepajudėtų Vengrijos keliu.
Bet kokiu atveju pilietinė visuomenė, brandūs politikai, akademinis ir kultūros elitas turi budriai prižiūrėti, kad Lietuva nepajudėtų Vengrijos keliu.
Kovo 30-oji buvo labai liūdna diena demokratijai – Vengrijos parlamentas suteikė Viktorui Orbanui neribotas galias neribotam laikui. Akivaizdu, kad ypatingų priemonių būtinybė kovai su epidemija buvo tik pretekstas ilgai brandintam planui paminti bet kokius demokratijos pamatus ir nutildyti kitaminčius.
Ši krizė kelia daug grėsmių. Bet ji atveria ir unikalias galimybes atlikti darbus, kurių dėl įvairių priežasčių nepadarėme per 30 atkurtos valstybės metų. Pirmiausia – tai jau galimybė puoselėti pasitikėjimą tarp valdžios, visuomenės ir verslo. Kai valdžia nepasitiki piliečiais ir verslu, piliečiai nepasitiki valdžia bei verslu ir taip toliau – ne tik gerovės valstybė mums nesišviečia, bet ir veiksmingas epidemijos suvaldymas.
Bet štai šiandien, kai pandemijos grėsmės palietė vienodai visus visuomenės sluoksnius, randasi puikių bendro darbo, solidarumo, atjautos iniciatyvų ir inovacijų. Ši krizė yra puiki galimybė valdžios institucijoms parodyti tikrąją lyderystę ir kaip lygiaverčius partnerius pasitelkti pilietinę visuomenę ir verslą, nustojus pagaliau tiek nevyriausybinį sektorių, tiek verslininkus laikyti nepatikimais ar įtartinais. Juk ne paslaptis, kad prasčiausiai ir neskaidriausiai administruojamas dažnai būna valdiškas sektorius, ir šiandien jis turi puikią galimybę pasitempti. Matome daug pavyzdžių savivaldoje ir centrinėje valdžioje, kad tai jau ir vyksta.
Šiandien aiškėja, kad virusas rimtai tikrins atsparumą ne tik žmonių, bet ir ištisų sistemų. Pagrįstą nerimą kelia, kaip pavyks atsilaikyti daugybę neišspręstų problemų turinčiai Lietuvos sveikatos sistemai. Ar užteks herojiškų medikų pastangų, kai visi, nuo pacientų ir medikų iki ministro, vis dar yra įkaitai sistemos, įpratusios dangstyti sistemines spragas? O gal ši krizė yra galimybė pagaliau ateiti permainoms ir į sveikatos sistemą? Apie tai norėčiau pasvarstyti kitą kartą.
