Vienas išmintingiausių XX a. pasaulio mąstytojų Algirdas Julius Greimas kadaise yra ištaręs dabar jau gerokai išpopuliarintą mintį, kad tikrovė yra tai, kuo žmonės tiki. Ji – iš Greimo pasaulėžiūros konteksto iškirpta – gali būti patogi mūsų pandemiškai dabarčiai suprasti. Sumaišties ir kantriu protu sunkiai paaiškinamų reiškinių migloje, galima pradėti tikėti bet kuo. Ypač kai nebetiki nei Dievu, nei dievais, nei kuria kita laiko tikrinta Tradicija.
Akivaizdu, kad dirbant (tikrovę stebint) iš namų ir didėjant virtualiam atstumui nuo visko, ką siekiame suprasti, patenkame į vienokių ar kitokių nuorodų bei įtikinėjimo spąstus. Ypač jei neužtenka jėgų ir valios skaityti solidesnę Vakarų pasaulio žiniasklaidą. Gi lietuviški ekranai tiesiog tirpsta nuo tokių tikrovės atspindžių ir nuotraukų, kad paniškai norisi bėgti, kur kojos neša ir akys mato.
Jau kelinti metai negaliu atsipeikėti nuo 15min.lt paskelbtos nuotraukos prie energetikai skirto straipsnelio eilučių. Priminsiu, pasikartodamas. Maždaug tokia nuotrauka: lietuviškas kaimo peizažas su laukais, kloniais, medžiai, dirvonais, keliais elektros stulpais. Ir pritrenkiantis pavadinimas: Elektra. Šis bukaprotystės dokumentas galėjo būti sukurtas roboto, galėjo nutikti kaip su kokio nors elektroninio vertimo nesąmonėmis, bet kažkodėl tas akis raižantis faktas niekaip nedyla iš atminties. O jei tai viskas, ką sugebame pačiame mūsų būties paviršiuje atpažinti?
Ateina 2020 pavasaris. Ką akys mato pandemijos metu? Šimtai pandemijos nuotraukų, lietuviškuose tinklapiuose lenktyniaujančių savo pavadinimais. Kas vaizduojama? Kokia tikrovė peršama su supratimo viltimi žvelgiančiam skaitytojui – žiūrovui? Sakysit, negali būti lengva nuotraukomis iliustruoti sudėtingus, neaiškius, nesuprastus, abstrakčius reiškinius? Taip, žinoma, reikia pasukti galvą, prisiimant atsakomybę už tai, kuo pavadini tai, ką matai. Abiejose ekrano pusėse (rodančiojo ir žiūrinčiojo) pusėse taip pat reikia stengtis nenustoti mąstyti, net jei kažkas tau perša elektros nuotrauką.
Artėju prie komentaro esmės. Bandykim perprast paprastus tikrovės atspindžius, tokius kaip neišdildomai infantili ministro Aurelijaus Verygos nuotrauka. Politikas karine uniforma, juoda berete, apsaugine kauke ir juodais akiniais. Daugkart tiražuota, adekvačiai pavadinta: ministras Aurelijus Veryga. Tiems, jei iš karto nepažinote. Kas čia tokio? Juk ne sena milicininko eilute pasidabinęs, ir ne su dujokauke. O būtų visai neatpažįstamas politinio karnavalo pirmūnas. Tačiau čia iš tiesų sudėtingesnis pavyzdys, nei tas su Elektros nuotrauka.
Galima spėti, kad persirengėlis ministras arba jo visuomenės ryšininkai siuntė bendrapiliečiams vaizdinę žinią apie pasirengimą kovoti prieš koronavirusą. It koks miles christianes, pasiryžęs galvą guldyti už bendrą gerovę. Šio siužeto herojaus karnavaliniai polinkiai jau anksčiau buvo parodyti solidariu galvos plaukų skutimu, o kariniai įvaizdžiai tik patvirtino policininko-psichiatro polinkių panašumus. Ministras pasirodo, kaip galios viršūnėje esantis žmogus, kuris siunčia žinutę paklusniai liaudžiai: klausyt valdžios nurodymų!
Sakysit, gaišinu Jūsų laiką niekalais. Galbūt. Tačiau net ir abejodamas, dar atkreičiau dėmesį į juodus akinius. Net rusų valdžiažmogiai su jais nesifotografuoja. Jie labiau tiko Kongo generolui Čiombei ir XX a. II pusės Afrikos diktatoriams. Nebūtina studijuoti Froidą, kad akis slepiantys tamsūs akiniai būtų suprasti it užuomina į tai, kad paklusniai liaudžiai net nedera tikėtis, kad valdžios galią ir ryžtą demonstruojantis subjektas dėl ko nors norėtų tartis, paaiškinti, dalytis savo dvejonėmis. Pats įsiklausymas į laisvos visuomenės chorą jau yra lyg įžeidimas kompleksuotam tvirtos rankos politikui. Tartis ir aiškintis – tai silpnybės prisipažinimas, kuris dažniausiai yra skausmingas savas silpnybes slepiančiajam. O gal jūsų akys mato kažką kita?
Politinis karnavalas, kuriame net lietuviškas žodis kaukė pasidaro daugiareikšmis, ir ciniškas pandemijos aplinkybių išnaudojimas savanaudiškiems tikslams, nerodo, kad daugėtų empatijos. Valdžia yra greita ir bejausmė piliečiams primesti ką tik nori, palikdama jiems už viską patiems susimokėti. Ir priešingai – ji lėtapėdė tuomet, kai pačiai reikia įsipareigoti sumokėti už galimus karantino poveikius skirtingiems visuomenės sluoksniams ir interesų grupėms. Jei jau atsiranda administracinė valia uždrausti kam nors dirbti savo darbus ar verstis savo verslais, tai lygiai taip greitai reikėtų kompensuoti padarinius.
Valdžia yra greita ir bejausmė piliečiams primesti ką tik nori, palikdama jiems už viską patiems susimokėti. Ir priešingai – ji lėtapėdė tuomet, kai pačiai reikia įsipareigoti sumokėti už galimus karantino poveikius skirtingiems visuomenės sluoksniams ir interesų grupėms.
Tai, su kokia tikrove susiduriama ir prie ko pradedama priprasti, sunku perteikti nuotraukomis. Tačiau peršasi žintis, kad bendras mūsų visų gebėjimas – o ypač tų, kurie tartum prisiėmė misiją suprasti, aiškinti, šviesti, informuoti – atpažinti sudėtingus reiškinius yra abejotinas. Kokios valdžios priemonės galimos ir kokie piliečių laisvių bei demokratinių vertybių slopinimo būdai yra įterpiami į mūsų Konstitucijos rėmus. Ar tik pas mus Konstitucija tyso Prokrusto lovoje? Kiek tame paveiksle – toje įsivaizduojamoje nuotraukoje – yra elementų, besiprašančių teisinio atpažinimo? Štai lenkų spaudoje tikriausiai neaptiksite dienos, kad nebūtų svarstoma, ką reiškia vienas ar kitas teisės aktas konstitucinės sąrangos prasme.
Kokiam konstituciniam stoviui priklauso ištisi paketai vykdomosios valdžios priemonių? Galima manyti, kad bėda su ta lenkiška teisės kultūra. O gal priešingai – Lietuvoje tai jokia problema, nes iš sovietų paveldėta kultūra ir teisininkų sluoksnis kitaip suformuotas? Pridurkime: kuo toliau į Rytus, tuo teisės problema mažesnė. Ką norim, tą ir darom su gyventoju, kuris tik turi suprasti, kad valstybė yra aukščiau visko. Ir ji viskuo pasirūpins, akylai žvelgdama į mus pro juodus diktatoriaus akinius.
