Nuomonės

2020.03.27 16:53

Egidijus Aleksandravičius. Pandemija ir patirties laimikiai

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude2020.03.27 16:53

Saviizoliacija retai apgyvendintame, emigracijos išretintame krašte su labai žemu empatijos gruntiniu sluoksniu regisi ne tokia didelė sunkenybė. Čia, skirtingai nei senų Vakarų šalyse, kavinėse ir baruose senukai taip ir nepriprato užmušinėti vėlyvojo gyvenimo valandas.

Perkopęs per rizikos grupių amžiaus ribas, ir turėdamas laiko darsyk skaityti jautrios išminties knygas, esu verčiamas pasidalyti kai kuriomis įžvalgomis visus jaudinančia tema.

Pasišventęs gydytojas Bernaras Rijė, kuriam Alberas Kamiu savo romane Maras užleido pasakotojo kėdę, epidemijai atsitraukiant iš uždaryto Orano ir mirštant Taru – draugui ir bebaimiui bendražygiui – mąsto: Visas laimėjimas – maro pažinimas ir jo prisiminimas, draugystės pažinimas ir jos prisiminimas, švelnumo patirtis ir pareiga kada nors jį prisiminti. Maro ir gyvenimo lošime vieninteliai galimi žmogaus laimikiai: žinojimas ir atmintis...

Kad ir kokia ribota būtų Lietuvos žiniasklaida, tačiau dėka rimčiausių komentatorių, kurie nebuvo sulaužę plunksnakočių iki mus visus ištikusios krizės, galime tikėtis, kad ne visi liksime į pečius įtraukę galvas ir palikę teisingų sprendimų reikalus išimtinai valdžiai. Čia skaitantieji gali atpažinti Rimvydo Valatkos žodžius iš paskutinio komentaro Delfyje. Neįmanoma nepritarti jo kaltinimams sveikatos apsaugos ministrui dėl mūsų medikų pasmerkimo dirbti be tinkamos apsaugos, ir rizikuoti ne tiek savo sveikata (kam daugelis Hipokrato priesaiką davusių tikriausiai buvo ir yra pasiryžę), kiek savo pacientų. Kiekvienas iš mūsų norom nenorom užkrėtę kitą žmogų būsime kalti, kaip rašo įžvalgus komentatorius Romas Sadauskas- Kvietkevičius. O ką bekalbėti apie gydytojus, kuriems turi būti daug sunkiau pakelti sąžinės girnapuses.

Čia – pakeliui su R. Valatka – siekčiau pasidalyti viena kita mintimi, pritariamai linksėdamas galvą valdžios, ribotos lyderystės, profesionalių klapčiukų bejėgiškumo tema. Kai tariamų profesionalų vyriausybėje geriausiu atveju buvo vaidinamas siaurai specializuoto ir primityvaus menedžeriško išsilavinimo spektaklis, krizė šaukėsi panoramiškos vaizduotės lyderių, subūrusių aplink save dar galinčių mąstyti patarėjų būrius. Nors R. Valatka nepaskęsta begalinėje rezignacijoje, tačiau tolesnio mąstymo ir supratimo prašosi jo viltinga įžvalga, kad mūsų politikoje dar gali šmėkštelėti gebėjimas spiesti išminties ir tauresnio gymio aplinką, tartis, matyti visumą, padėti ūkiui išbristi iš neišvengiamo nuosmukio, ir net gelbėti žmogiškumo likučius.

Akivaizdu, kad po to, kai viskas tam kartui baigsis, mes būsime truputį kitokie. Galbūt labiau gerbsime mūsų Konstituciją, kurioje ir be teismo aiškinimo yra ryškios ribos tarp valdžių, tarp nepaprastosios padėties ir vyriausybės skelbinių.

Čia mano požiūris kiek liūdnesnis. Dėl menko pilietinio savarankiškumo ir užsitęsusio biurokratinio nužeminimo mūsų proto ir išmonės bendruomenė ne tik kad nėra gausi, bet dar mažiau pajėgi pati mobilizuotis esminių pandemijos ir jos sukelsimų pasekmių tyrinėjimui, apmąstymui, apšvietai. Specialistų kalvių ir rinkos aptarnautojų mokslas ir išsilavinimas labiau tinka sėkmės istorijų laikams. O krizėje prireikia visai ko kito: visumos matymo, humanizmo atsargų, moralinės kultūros likučių, kurie jaunosios profesionalų genties jau senai nurašyti praeičiai.

Teigiu, kad negana universitetams tobulinti distancinių pamokslų technologijas, reikia pulti prie byrančios tikrovės ir miglotos ateities temų, viską aukoti, kad krizės metais visa akademinė bendruomenė grįžtų prie savos visuomenės, valdžios ir kultūros kritikos, imtųsi tyrimų ne dėl citavimo indeksų, o dėl medicinos, dėl vaistų, dėl biotechnologijų, dėl demokratijos ir mūsų žmogiškumo formų išsaugojimo. Nei medikų draugijoms nereikia laukti ministro Verygos įsakymų, nei mokslo žmonėms naujų grantų, nei humanitarams ir menininkams mūsų pasaulio ir gyvenimo prasmės supratimo užduočių. Net Bažnyčia negali prisilaikyti tik senovės.

Akivaizdu, kad po to, kai viskas tam kartui baigsis, mes būsime truputį kitokie. Galbūt labiau gerbsime mūsų Konstituciją, kurioje ir be teismo aiškinimo yra ryškios ribos tarp valdžių, tarp nepaprastosios padėties ir vyriausybės skelbinių. Į tai rimti teisės mokslininkai jau atkreipė dėmesį. Galbūt demokratija ims labiau reikšti santvarką, kurioje laisvas žmogus supranta šalia gyvenantį kitą žmogų. Bet kuriuo atveju net jei visą mūsų dėmesį kuriam laikui bus prikaustęs virusas ir ligos proveržiai, nenustokime galvoti, domėtis, svarstyti. Kai Kinija siunčia medicininės įrangos prikrautą lėktuvą Italijai, o Putino valdžia – kone dešimt (kartu su karo medikais) labiausiai pandemijos paveiktai Lombardijai, nepradėkime svyruoti ties sankryža: diktatūra ar piliečių Respublika.

Kartokime demokratijos pradžiamokslį, jei vis tik apsispręsime pasirinkti antrąjį kelią. Jis – prisiimantiems atsakomybę. Net jei ateitis nežinoma, galime žinoti kaip dera gyventi.

Taip pat skaitykite