Nuomonės

2020.04.23 10:09

Mazl Tov – Sveikinu. Vilniaus Gaonas, ką jis mums reiškia ir ką švenčiame balandžio 23-iąją?

dr. Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė2020.04.23 10:09

Žydų aplinkoje, net sekuliarioje, Vilniaus Gaonas žinomas iš knygų ir legendų. Religingi žydai yra giliau studijavę jo mokinių ir sūnų surašytus ir gana gausiai išleistus Gaono raštus, nors pats jis, regis, nieko nėra sistemingai rašęs, nebent komentarus Babilonijos Talmudui, kuris tapo kanoninis. Siekdamas rasti naujus Talmudo pažinimo metodus, Gaonas kaip vieną iš pagrindinių trūkumų suprato nekritinį santykį su religijos autoritetų nuomone.

Jis buvo turbūt pirmasis talmudistas, nustatęs, kad perrašomas ir kopijuojamas Talmudo turinys atitolo nuo pirminės versijos, ir siekė Talmudo tekstą restauruoti. Talmudas su Vilniaus Gaono komentarais ir korekcijomis, koks buvo išleistas Vilniuje „Našlės ir brolių Romų“ spaustuvės XIX a. antroje pusėje, toks leidžiamas iki šiol.

Vilniaus Gaonas yra vienas iš tų, kurie savo autoritetu lėmė litvakų tapatybinę kaitą, o litvako sąvoka iš geografinės tapo mentalinė. Aprėpdama gyvenseną, mąstymo būdą ir jo ugdymo įrankius, taikytus Lietuvos ješivose (aukštesnio lygmens žydų religinėse mokyklose), o iš čia jie paplito po pasaulį ir taikomi iki šio.

Bet ką Vilniaus Gaonas – Elijas ben Saliamonas Zalmanas (1720–1797) – reiškia mums?

Mes – tai iš esmės visi. Tie, kurie nėra vartę ar net matę nė vieno Vilniaus Gaonui priskiriamo veikalo, neįsivaizduoja, kaip atpažinti jo komentarus Talmudo puslapiuose, ir net jei šios kliūtys būtų įveiktos, galinčių skaityti hebrajiškai nebūtų minia. Vilniaus Gaono palikimas net nėra gausiai verčiamas į anglų kalbą, kad galėtų būti pažintas per kalbą tarpininkę, suteikiančią galimybių suprasti jo mąstymo eigą ir kryptis. Tad svarstome apie Vilniaus Gaoną – ne tik didį vilnietį, bet ir vieną didžiųjų lietuvių, nors rasti apie jį lietuviškai paskaityti – sunku.

Nepaisant sudėtingumo pažinti Vilniaus Gaono palikimą ir suprasti jo išskirtinumą, mes minime ir prisimename 300-ąsiais jo gimimo metines – 2020-ieji Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Paradoksalu, vyriausybinėje šių jubiliejinių metų minėjimo programoje nei nėra numatyta parengti mokslinę ar plačiajai visuomenei skirtą pažintinę mokslo populiarinimo knygą, nei nėra parinkta užsienio autoriaus parašyta knyga, kurią būtų numatyta išversti į lietuvių kalbą. Suprasti minimo įvykio svarbą, verto minėti ir prisiminti asmens nuopelnus ir iškilumą itin sunku, kai tam, kad lietuviškai rastum žinių apie jį, gali pasitelkti tik wikipedią (rašant šią refleksiją, ties Vilniaus Gaono straipsniu šioje elektroninėje žinių platformoje atsirado prierašas, kad straipsnis reikalingas papildymo ir kad jis turi atitikti wikipedios standartus) ir kelių atsakingų institucijų tinklalapiuose pateiktus trumpus enciklopedinio pobūdžio tekstus.

Televizinės viktorinos ir protmūšiai, kuriuose šiemet, progiškai, klausimų apie žydus ir jų tradicijas padaugėjo, nepatenkina patikimų nestereotipizuotų, skirtingoms besidominčiųjų grupėms pritaikytų žinių poreikio. Esantys žydų studijų ar domėjimosi apie žydus lauke galėtų paprieštarauti, sakydami, kad yra du lietuviški leidiniai (vienas iš jų – iki šiol vienintelė Vilniaus Gaono biografijos su kai kurių jo pažiūrų ir santykio religiniais tekstais apžvalga, antrasis – proginės tarptautinės konferencijos leidinys, jame publikuoti perskaityti pranešimai ar jų pagrindu rengti mokslinai straipsniai). Abu šie leidiniai atsiradę ne atsitiktinai, taip pat proginiais, 1997 metais, kai Lietuvoje ir pasaulyje buvo minimos 200-osios Vilniaus Gaono mirties metinės.

Vilniaus Gaonas turbūt nepriimtų sveikinimų su gimtadieniu, bet suprastų mirties datos minėjimą. Tai iš judaizmo imperatyvo prisiminti kylanti žydų tradicija. Mirties dieną prisimenamas žmogus, kalbamas kadišas – malda už mirusiuosius. Gimtadienis nėra toks svarbus, tad neminėtas. Modernizavę savo santykį su praeitimi ir tradicija, turime ir jau minime ar minėjome abi Vilniaus Gaono gyvenimą rėminančias datas – mirties ir gimimo.

Be patoso galime sakyti, kad 1997 metai tapo įvykiu. Turiu nuogąstavimų, kad, net jei ne COVID-19 pakišta koja, tokio poveikio 2020 m. vis tiek nebūtume nepasiekę. 200-ųjų Vilniaus Gaono mirties metinių minėjimas tapo lūžiu – Lietuvos visuomenė po ilgo laiko (apytikslis atskaitos taškas galėtų būti 1939 m. Vilniaus atgavimo aplinka, kai Kaune leistuose giduose lietuviams turistams iš Kauno į Vilnių tarp lankytinų vietų buvo minimi kai kurie žydų kvartalo pastatai, o kaip iškili asmenybė – rabis Elijas) atrado, perskaitė ir pamatė Vilniaus Gaoną.

Būtent šie veiksmažodžiai – atrado, perskaitė ir pamatė – tiksliausiai atspindi susipažinimą su Vilniaus Gaonu po 1997 m. Net pamatė čia turi tiesioginę reikšmę – ne tik tiražuoti standartizuoti jo portretai, bet ir atsirado paminklas – biustas su Gaono atvaizdu, pradžioje kiek kurioziškai – be galvos apdangalo – Žydų gatvėje ties aštuntuoju numeriu, kur gyveno Gaonas su šeima, netoli sovietų sugriautos Vilniaus Didžiosios sinagogos Vilniaus senamiestyje.

Tad nors jau kelis šimtmečius Vilnius pasaulio žydams yra išskirtinis žydų kultūros ir teologijos centras (buvęs, nes sunaikintas) Rytų Europos kraštuose, patys lietuviai Vilnių kaip žydų kultūros ir religijos centrą su Gaonu, kaip kertine jo figūra, plačiau pastebėjo vos kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius. 1997 m. iškėlė į paviršių daug gražių Gaoną kaip šleifas lydinčių legendų: apie septynmetį vunderkindą, pakomentavusį sudėtingą Talmudo vietą Vilniaus Didžiojoje sinagogoje, apie Gaono asketizmą, karštą atsidavimą religinių tekstų studijoms ir budrumo palaikymą sumerkus kojas į šaltą vandenį, apie per Tado Kosciuškos sukilimą iššautą ir Didžiąją sinagogą praskrodusį, tačiau dėl Gaono karštų maldų jos sienoje įstrigusį nesprogusį sviedinį, apie Gaono jaunystėje sukurtą mistinį antžmogį pasaulio gelbėtoją Golemą ir pan.

Legendinė dalis užburia, kuria asmenybės išskirtinumo, didumo ir svarbumo aureolę, gal net užpildo faktinio žinojimo trūkumą, bet nieko nepapasakojo apie jį kaip asmenybę. Šiandienos tyrimai apie Vilniaus Gaoną neretai rodo ką kita, ne tokį teigiamą ir idealizuotą, egoistišką jo veidą. Tuo tarpu mes labiau minime ir prisimename idėją, pasaulinį pripažinimą, palikimo svarbą, įtaką keičiant pasaulį ir, turbūt, mažiau Gaoną kaip žmogų.

Tam tikra prasme mūsuose Vilniaus Gaono asmenybė yra nauja tema. Jo vardo žinojimas ir standartizuoto atvaizdo atpažinimas (net ir tada, kai iš tiesų mes nežinome, kaip atrodė Vilniaus Gaonas) yra viešojo kultūrinio ir istorinio išprusimo dalis, bet reiškinio turinys vis dar nėra plačiau suprantamas, nėra iki galo aiškus. Tie, kuriems užteks kantrybės perskaityti straipsnį iki galo, pabaigoje ras būtinųjų svarbiausiųjų žinių apie Vilniaus Gaoną dešimtuką. Jų perskaitymas galėtu tapti puikiu gestu pažinti ir suprasti, gal domėtis plačiau, asmeniniu sąlyčiu su Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Grįžkime prie pagrindinio šio teksto klausimo: ką mums reiškia Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas? Ką ir kodėl mes minime?

Balandžio 23-ioji – Vilniaus Gaono rabino Elijo gimtadienis – tinkamas akstinas kalbėti apie laikui nepavaldžią asmenybę ir dalykus, kuriuos mes prisimename ar manome, kad jie verti prisiminti. Visi turime suprasti, kad tai susitarimas, kas mums svarbu, kas atliepia mūsų vertybes ir požiūrius, kuo norime didžiuotis.

Berniukas Elijas, Saliamono sūnus, vėliau pramintas Vilniaus Gaonu, 1720 m. gimė Selcuose, netoli Brastos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelyje. Tačiau jo asmuo, mokymas ir jo sklaida sietina su žydiškuoju Vilniumi, kurio bendruomenėje buvo reikiama intelektualinė aplinka, kad genijus būtų pastebėtas, ir sudarė sąlygas jam tobulėti ir skleistis, o itin svarbu tai, kad sugebėjo įvertinti ir suprasti Gaono minčių svarbą, poveikį ir autoritetą ne po laiko, o jam gyvam esant. Ne visiems didiesiems mąstytojams taip pasiseka, be šeimos artimų mokinių, jis buvo itin vertinamas pačioje Vilniaus bendruomenėje ir toli už jos ribų, turėjo stiprų amžininkų palaikymą.

Dabartinės kartos mokosi suprasti Lietuvos žydų istoriją netiesiogiai. Jos naratyvo perimamumas sunaikinus bendruomenę, dėl sovietmečio amnezijos, sunkių vidinių refleksijų dėl dalyvavimo Holokauste, yra sutrikdytas. Jis gali būti tik perskaitytas, ištirtas ir išmoktas.

Kiek savo gyvenamuoju laikotarpiu krikščionys vilniečiai žinojo apie iškilų, vienoje iš miesto dalių gyvenantį išminčių, sunku pasakyti. Ir 1764–65 ir vėliau, 1784 m., atliekant visuotinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės žydų surašymą, Vilniuje Žydų gatvėje gyvenusio Elija Szmuilowicz šeima buvo surašyta kaip ir kiti žydai, nepažymint jokių išskirtinių detalių, vienodai kaip ir visiems priskiriant metinio pagalvės mokesčio dydį.

Bet kuriuo atveju, ar visas Vilnius, ar tankiau žydų gyventas kvartalas – kelios buvusį žydišką gyvenimą nedaug primenančios šiandieninio senamiesčio gatvės – yra tikroji vieta ir aplinka, kurioje buvo pastebėtas, ilgiausiai gyveno ir išgarsėjo Vilniaus Gaonas. Čia yra reali istorinė vieta, kurioje išsiskleidė talentas, erudicija, autoritetas ir, kas ne mažiau svarbu, legenda žmogaus, kuris plačiai atpažįstamas Lietuvoje ir už jos ribų, tai Elijas Saliamono sūnus Zalmanas, labiausiai žinomas kaip genijus – Gaon (hebrajų k.) iš Vilne (jidiš) ar Vilna (hebrajiškai) – Vilniaus Gaonas. Žydų aplinkoje jo vardas žinomas ir kaip akronimas Ha‘gra.

Tai, kad prisimename ir inicijuojame (net jei iniciatyva priklauso aktyviausiems, daugiausia žinantiems ar bandantiems daryti įtaką mūsų vertybėms ir požiūriams), Vilniaus Gaono jubiliejaus minėjimas daugiausia pasako apie mus pačius ir mūsų orientyrus, atveria pažinimo galimybes. Su Gaono susijusių atminimo datų minėjimai leidžia kalbėti apie mūsų brandą – tai mūsų pokytis renkantis platesnę pasaulėžiūrą, įvairovę, kuri suprantama kaip praturtinantis pozityvas, nebeskaidymą į savus ir svetimus, net jei tai buvo būdinga ankstesniais istoriniais laikotarpis.

Tai mūsų istorinio mąstymo ir istorinės atminties pasislinkimas. Įvertinkime aplinkybes, kuriomis veikiame. Jos kokybiškai, vertybiškai ir mentališkai kitokios, nei buvo prieš ir po Holokausto, privalome pripažinti ir netekties dydį. Dabartinės kartos mokosi suprasti Lietuvos žydų istoriją netiesiogiai. Jos naratyvo perimamumas sunaikinus bendruomenę, dėl sovietmečio amnezijos, sunkių vidinių refleksijų dėl dalyvavimo Holokauste, yra sutrikdytas. Jis gali būti tik perskaitytas, ištirtas ir išmoktas. Tai specifinis procesas, kurio dalyviai esame, kai istorinė atmintis transformavosi į kitą jos atmainą – „išmoktą atmintį“.

Vilniaus Gaonas šioje scenoje – pozityvus ir iškilus pavyzdys, pasakojantis ir rodantis žydų kultūros gigantišką svorį ir mastą mūsų regione, tai, kad asmenybės dydis, minties galia ir žinomumas peržengia bendruomenes ir žmones skiriančias ribas, kad įspūdingų pasiekimų link judama nuosekliai dirbant. Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų metams skirtos proginės monetos briaunoje išgraviruotas žydžių mamų vaikams tariamas paskatinimas: „Jei norėsi, ir tu tapsi genijumi“ (Gaonu), gali būti skirtas kiekvienam iš mūsų, mūsų miestui ir mūsų šaliai.

Visus Mus su Vilniaus Gaono gimtadieniu, Mazl Tov, su dar viena galimybe išeiti į platųjį pasaulį, Vilniau-Vilne-Vilna.

Štai ką gimtadienio proga ir pažinčiai įtvirtinti būtina žinoti apie Vilniaus Gaoną:

1. Elijas ben Saliamonas gimė Selcuose, netoli nuo Brastos (dab. Baltarusija), 1720 m. balandžio 23 d. Tai buvo pirmoji Pesacho diena, gana simboliška, nes mirtis jį pasitiko Vilniuje 1797 m. rudenį (spalio 27 d.) – per kitą žydų religinę šventę – šavuotą. Elijas buvo vyriausias iš septynių Saliamono ir Trainės vaikų, augdamas turėjo dar keturis brolius ir dvi seseris. Tarp Gaono protėvių būta iškilių rabinų.

2. Nors kiekvienas nesunkiai atpažintume Vilniaus Gaono atvaizdą, iš tikrųjų nežinome, kaip jis galėjo atrodyti. Nė vienas iš tiražuojamų ar žinomų (jų net 11) menamų Vilniaus Gaono atvaizdų nebuvo pieštas iš natūros ar jam gyvam esant. Tai vėlesnių dailininkų sukurti įsivaizduojami garsaus ir visuotinai gerbiamo Gaono atvaizdai pradėti tiražuoti pirmose tipografijose. Kaip pasakojama, Gaono atvaizdai kabėję kone visų žydų namuose. Žinomuose atvaizduose Gaonas vaizduojamas kaip patrauklus senyvas ponas prižiūrėta vešlia barzda ir su mokytumą ir intelektualumą liudijančiais atributais: knyga, plunksnakočiu ar skaitymui būtina žvakės liepsna.

3. Be didesnių pertraukų Vilniuje Gaonas gyveno nuo apytiksliai 1745 metų, nuo tada, kai grįžo į miestą pas šeimą po kelių metų kelionės į Pažadėtąją žemę, taip ir nepasiekęs tikslo. Elijas su šeima gyveno Vilniuje, žydų kvartale esančioje Žydų gatvėje, bendruomenės lėšomis pastatytame name (jis neišlikęs, jo vietą žymi memorialinė lenta, 1997 m. Gaonui pastatytas paminklas). Nors buvo kviečiamas tapti Vilniaus bendruomenės rabinu, vadovauti ješivai, Elijas ben Saliamonas nesutiko ir niekada neturėjo jokių oficialių pareigų bendruomenėje. Į šventų raštų studijas panirti siekusį rabiną Eliją išlaikė bendruomenė skirdama jam dotaciją pragyvenimui.

4. Kėdainiai – dar vienas Lietuvos miestas, turintis teisę į dalį Vilniaus Gaono šlovės spindulių. Septynmetis Elijas kelis mėnesius ar kiek ilgiau yra mokęsis pas vietos rabiną, o sulaukęs pilnametystės (pagal žydų tradiciją 13 metų), vedė Kėdainių pirklio Jehudos Libo dukrą Chaną. Po vedybų uošvių namuose Elijo šeima dar kurį laiką gyveno.

5. Greta Gaono šeimos namų bendruomenė suremontavo nedidelius maldos namus, kuriuos vietiniai jidiš kalba vadino Di gojens kloiz – Gaono maldos namais. Čia jis melsdavosi, studijuodavo, diskutuodavo ir dirbo su mokiniais. Čia susitikti su Gaonu ir iš jo mokytis atvykdavo gabiausi žydai iš visos Europos, būtent čia liejosi genialios didžiulį poveikį turėjusios mintys, o diskusijose gimė tiesa. Žymus mokslininkas vengdavo bendrauti su ne savo aplinkos žmonėmis. Per jo mokinius Chaimą iš Voložino, brolius Menachemą Mendelį ir Simchą Bunemą, kurie užsirašinėdavo jo pastabas, mus ir pasiekė didžioji jo mokymų dalis.

Kiek knygų Gaonas parašė, nėra žinoma. Jo palikimą surinko ir publikavo sūnus Abraomas Kremeris, žentas bei kiti mokiniai. Gaono svainis Abrahamas Dancingas per laidotuves sakydamas atsisveikinimo kalbą minėjo 71 Gaono parengtą knygą, po jo mirties išspausdinta apie 60 jam priskiriamų veikalų. Gaono mokiniai ne tik išleido jo darbus, bet ir tęsė jo mokymo tradiciją ir metodus, juos taikydami savo įsteigtose ješivose. Šios žinios ir tradicija sklido plačiai po pasaulį dėl žydų emigracijos, todėl šiandien daugelyje pasaulio vietų, kur gyvena žydai, yra litvakišką mokymo tradiciją tęsiančių ješivų.

6. Vilniaus Gaonas buvo labai atkaklus ir nuoseklus, daug laiko skirdavo mokymuisi atmintinai ir kartojimuisi. Dėl to visus stebino puikiu religinių tekstų žinojimu, pats šį būdą suprasdamas kaip galimybę lengviau dirbti su tekstais, juos derinti ir lyginti. Perduodamas savo žinias mokiniams jis laikėsi principo – iki keturiasdešimties metų privalai pats mokytis, o vėliau gali mokyti ir kitus.

7. Vilniaus Gaonas domėjosi pasaulietiniais mokslais, šios žinios jam praversdavo analizuojant religinius tekstus. Šio domėjimosi rezultatas yra jam priskiriami ne tik religinio pobūdžio, bet ir kitų krypčių darbai. Gaonas yra parašęs hebrajų kalbos gramatiką „Elijo gramatika“ (hebr. „Dikduk Elijahu“, Vilnius, 1844), geometrijos ir trigonometrijos vadovėlį „Ail meshulash“ (Vilnius, 1935). Galima sakyti, kad Vilniaus Gaoną labiausiai išgarsino Babilonijos Talmudo su jo komentarais vilnietiškas „Našlės ir Brolių Romų“ spaustuvės leidimas. Jis tapo kanoninis ir tokiu pat pavidalu leidžiamas iki šiol. Titulinis šio Talmudo leidimo puslapis turi net atskirą pavadinimą – Vilner shaz, tai labiausiai tiražuojamas ir atpažįstamas Vilniaus žydų istorijos ženklas. Čia esama dar vieno paradokso – iki šiol geriausią Talmudo leidimą išleido moteris, nors tradiciškai jos negali studijuoti Talmudo.

8. Vilniaus Gaonas pripažįstamas didžiausiu savo gyventos epochos ir ne tik jos Talmudo žinovu. Jo santykį su Talmudo tekstu lėmė naujas požiūris – Gaonas, pasitelkdamas daugybę šaltinių ir teksto konstravimo logiką, ėmėsi daryti tai, ko kiti tyrinėtojai nedrįso – ėmėsi taisyti ir tikslinti Talmudo tekstą, koreguoti jame buvusias klaidas ir netikslumus. Anksčiau to nė vienas nesiryžo padaryti, nes Talmudas buvo tiek garbinamas, kad abejojimas jo teisingumu ir tikslumu buvo laikomas šventvagyste. Kartų kartos naudojosi klaidų turinčiu tekstu ir buvo įsitikinusios, kad netikslumai netaisytini ir daugiausia atsiradę dėl šimtmečius trukusio Talmudo perrašinėjimo. Drąsa ir kritiškumas dirbant su religiniais tekstais stipriai prisidėjo prie Vilniaus Gaono sėkmės.

9. 1820 m., minint Gaono 100-ąsias gimimo metines, bendruomenė Gaono maldos namuose virš vietos, kurioje jis nuolat melsdavosi, įrengė atminimo lentą. Ji įrengta taip, kad į Gaono krėslą nebebuvo galima atsisėsti. Gerbdami rabiną Eliją, niekas sinagogoje niekada daugiau nesėsdavo į jo vietą. Marmurinėje lentoje buvo iškalti šie žodžiai: „Vėlesnėje kartoje atsirado tikras Teisuolis, gandas apie jo išmintį pasklido po visas šalis, ir niekas nesugebės suskaičiuoti visų jo teigiamybių... Keturiasdešimt metų jis buvo šiame name ir skverbėsi į žynių gelmes. Taip pat skleidė savo raštais žinojimą liaudyje... jo žodžiai nepaliaujamai švies kaip žvaigždės, jo pamokymai tviskės kaip dangaus blizgesys... Jo didžiulė dvasia nušvies žinių trokštančius, nes jam apsireiškė Dievas. Atmintis apie jį niekuomet neišblės Izraelio Tautoje. Savo raštais, kurie visuomet liks išminties šaltinis, pasistatė jis sau amžiną paminklą...“

10. Vilniaus Gaonas buvo palaidotas žydų kapinėse Vilniuje. Kapines uždarant ir naikinant, jo ir jo šeimos narių palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Užupio kapinėse, o prieš šias sunaikinant perkelti į Sudervės kelyje, Vilniuje, esančias žydų kapines. Čia pastatytas šeimos mauzoliejus ir šiandien yra stiprus traukos centras Lietuvoje apsilankantiems žydams. Vilniaus Gaono vardas religingiems žydams yra šventas. Pasauliečiams – brangus kaip žydiškojo gyvenimo simbolis, iškiliausias iš visų litvakų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt