Nuomonės

2020.04.27 19:51

Marius Laurinavičius. 20 Putino metų – užsitęsęs klaidžiojimas šešėliuose

Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas2020.04.27 19:51

Greitai sukaks 20 metų, kai aukščiausią Rusijos valdžios postą pirmą kartą oficialiai užėmė Vladimiras Putinas. Kai tai įvyko prieš 20 metų, bene populiariausias klausimas kone visame pasaulyje buvo toks: „Kas jūs, pone Putinai?“ Bet ar tikrai turime atsakymą į šį klausimą ir prabėgus tiek laiko? Ar tikrai žinome, kas iš tiesų yra ir ta V. Putino Rusija, apie kurią bent jau Lietuvoje kalbame tikrai dažnai ir daug?

Siekdami padėti išsklaidyti kai kuriuos šešėlius, vis dar gaubiančius Lietuvai milžinišką grėsmę keliantį V. Putino režimą, ar net mitus apie jį ir jo prigimtį, kartu su LRT.lt sutarėme pradėti naują straipsnių seriją. Šiuose straipsniuose pabandysiu faktais ir savo tyrinėjimų duomenimis pagrįsti tai, kaip V. Putino režimą – tiek jo istorinę prigimtį, tiek dabartį – matau aš. Pasidalinti iš jau beveik tris dešimtmečius trunkančių tyrinėjimų tikrai yra kuo.

Ne, aš nesuklydau. Nors V. Putino režimui oficialiai „dar tik“ 20 metų, norint jį suprasti, naudingi gali būti ne tik tris, bet dar daugiau dešimtmečių trunkantys tyrinėjimai. Ir net vadinamosios sovietologijos žinios iš SSRS gyvavimo laikų. Nes pirmasis ir kone pats pavojingiausias mitas apie dabartinį Rusijos režimą yra tas, kad šį režimą sukūrė V. Putinas, pats atėjęs į valdžią 2000 metais.

Pirmasis ir kone pats pavojingiausias mitas apie dabartinį Rusijos režimą yra tas, kad šį režimą sukūrė V. Putinas, pats atėjęs į valdžią 2000 metais.

Šis mitas ypač dažnai trukdo suprasti pačią režimo prigimtį. Todėl šį kartą pabandysiu būtent šį mitą išsklaidyti. V. Putinas nėra režimo kūrėjas, jis – šio režimo produktas. Ir, beje, gana atsitiktinis. Vietoj V. Putino aukščiausiame Rusijos valdžios poste galėjo atsidurti kitas KGB atstovas, tačiau režimo esmė dėl to kažin ar būtų kitokia.

„Grupė FSB pareigūnų, kuriuos jūs komandiravote po priedanga dirbti vyriausybėje, pirmajame etape su savo užduotimis susitvarko“, – šiuos žodžius viešai ištarė pats V. Putinas dar prieš tai, kai buvo oficialiai paskirtas B. Jelcino įpėdiniu, Rusijos prezidentui netikėtai atsistatydinus pačiose 2000 metų išvakarėse.

Ir ištarti jie buvo ne bet kada ir ne bet kur, o 1999 m. gruodžio 19 d. šventiniame renginyje Rusijos saugumo darbuotojų dienos proga. Šie žodžiai salės, kurioje buvo susirinkusi Rusijos saugumo tarnybų grietinėlė, buvo sutikti juoku ir plojimais. Tiek tuomet, tiek dabar, jei iš viso prisimena, daugelis mano, kad tai tik buvo V. Putino „juokelis“. Juo labiau kad šiuo žodžius V. Putinas ištarė šiek tiek šypsodamasis.

Tačiau pabandykime pasiaiškinti, ar tai tikrai buvo tik juokelis, ar, pagal seną KGB tradiciją, kiekviename juokelyje, kaip ir kiekvienoje dezinformacijoje, privalomai turi būti bent grūdas tiesos?

Taigi, ar galima teigti, kad iš viso buvo kokia nors grupė KGB/FSB pareigūnų, kurie buvo iš tiesų nusiųsti dirbti po priedanga Rusijos vyriausybėje?

Galbūt ir keista, bet toli ieškoti ar net tikėtis kokios nors slaptos informacijos visai nereikia. Užtenka pažiūrėti, kas užėmė Rusijos ministro pirmininko postą nuo tada, kai imta rimtai ruoštis B. Jelcino valdžios perdavimui įpėdiniui. Nes tuo metu tiek formaliai pagal konstituciją, jei kas būtų nutikę B. Jelcinui, valdžią turėjo perimti premjeras, tiek ir neformaliai buvo aišku, kad tas, kas nori tapti B. Jelcino įpėdiniu, pirmiausia turi būti išbandytas vyriausybės vadovo poste.

Taigi, nuo 1998 m. rugsėjo iki B. Jelcino pasitraukimo Rusija turėjo tris vyriausybės vadovus – Jevgenijų Primakovą, Sergejų Stepašiną ir V. Putiną. Visi jie – iš KGB.

Tiesa, J. Primakovas labiau mėgo būti vadinamas diplomatu bei akademiku ir viešai neprisipažino buvęs KGB karininkas. Tačiau KGB generolu jį vadino net į Vakarus pabėgęs bei daug KGB paslapčių atskleidęs buvęs Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas Ionas Mihai Pacepa. Be to, iš karto po 1991 m. pučo J. Primakovas tapo KGB vadovo pavaduotoju, o vėliau vadovavo KGB pirmosios valdybos (užsienio žvalgybos) pagrindu įkurtos savarankiškos Rusijos užsienio žvalgybos organizacijai SVR.

Nuo 1998 m. rugsėjo iki B. Jelcino pasitraukimo Rusija turėjo tris vyriausybės vadovus – Jevgenijų Primakovą, Sergejų Stepašiną ir V. Putiną. Visi jie – iš KGB.

Beje, visi galimi B. Jelcino įpėdiniai buvo iš KGB visai ne atsitiktinai. Būtent tokio įpėdinio iš Rusijos saugumo struktūrų buvo net specialiai ieškoma. Tai yra viešai patvirtinęs tuo metu tiesiogiai Kremliui dirbęs ir net, jo paties prisipažinimu, prie projekto „įpėdinis“ savo kompetencijos srityje asmeniškai prisidėjęs politechnologas Glebas Pavlovskis. Beje, dabar jis dažnai laikomas net opozicijos V. Putinui atstovu.

Štai, ką G. Pavlovskis, kuris nuo pat 1996 iki 2011 m. oficialiai užėmė Rusijos prezidento administracijos vadovo patarėjo postą, 2017 m. lapkritį interviu Rusijos laikraščiui „Moskovskij komsomolec“ teigė: „Permąstydamas B. Jelcino veiksmus po 1998 m. rugpjūčio „defolto“ priėjau prie išvados, kad Borisas Nikolajevičius buvo nusivylęs ankstesniu pasikliovimu inteligentija. Ne šimtu procentų, bet labai labai stipriai. Jis pasitikėjo „išminčiais“ liberalais ekonomistais, o šie jį „pakišo“.

Ir nuo 1998 m. rudens prezidentas nustojo ieškoti įpėdinio tarp civilių – Sergejus Kirijenka (dabar jis – pirmasis V. Putino administracijos vadovo pavaduotojas) tikriausiai buvo paskutinis „išminčių“ eilėje, žymintis, taip sakant, maršruto pabaigą. Įpėdinio pradėta ieškoti tarp žmonių „su antpečiais“.

Tai tapo greitai pastebima: 1998 m. gruodžio mėn. vietoj žurnalisto Valentino Jumaševo (turbūt svarbiau ne tai, kad V. Jumaševas kažkada buvo žurnalistas, o tai, kad jis buvo B. Jelcino žentas) prezidento administracijai vadovauti ėmė generolas (Nikolajus) Bordiuža. [...] Jis ilgai neišsilaikė, nes parodė palankumą J. Primakovui, tai turbūt buvo natūralu jo prigimties (turima omenyje tarnyba KGB) žmogui. Ši „puokštė“ prezidentui atrodė pavojinga. Bet tai neturėjo įtakos B. Jelcino atrankos kriterijams. Puikiai atsimenu, kaip 1998–1999 m. žiemą mūsų diskusijose įsitvirtino tezė „Mums reikia inteligentiško saugumo pareigūno“. Tai tapo tarsi instrukcija ieškant kandidato.“

Turbūt paklausite, kaip tokia „instrukcija“ galėjo įsitvirtinti? Atsakyti į šį klausimą tikriausiai galėtų kone žinomiausia Rusijos elitą dar nuo sovietinių laikų tyrinėjanti šalies sociologė Olga Kryštanovskaja. Ji savo tyrimuose aiškiai parodė, kad paskutiniaisiais SSRS gyvavimo ir Michailo Gorbačiovo valdymo metais minėtų žmonių „su antpečiais“ SSRS aukščiausioje valdžioje buvo vos 3 proc. Tuo tarpu jau pirmaisiais B. Jelcino valdymo metais nepriklausomo Rusijos valdžios viršūnėse jų buvo daugiau kaip 30 proc., o prieš V. Putinui perimant valdžią – jau beveik 50 proc.

Paskutiniaisiais SSRS gyvavimo ir Michailo Gorbačiovo valdymo metais minėtų žmonių „su antpečiais“ SSRS aukščiausioje valdžioje buvo vos 3 proc.

Knibždėte knibždėjo šių esą iš KGB bei kitų saugumo struktūrų pasitraukusių veikėjų ir prezidento B. Jelcino administracijoje. Štai, pavyzdžiui, nuo 1996 rugpjūčio iki 1998 m. gruodžio net prezidento administracijos vadovo pavaduotojas kadrų klausimais buvo FSB atsargos generolas majoras Jevgenijus Savostjanovas. Beje, tas pats, kurį 2006 m. Londone nužudytas Aleksandras Litvinenka vadino vienu svarbiausių asmenų, padėjusių išsaugoti KGB sistemą po 1991 rugpjūčio pučo.

Beje, Sovietų Sąjungos laikais J. Savostjanovas oficialiai buvo mokslininkas, tai svarbu prisiminti ir kiek vėliau, atskleidžiant kitiems KGB planams vykdyti pasitelktų mokslininkų, ypač ekonomistų, vaidmenį.

Tačiau kol kas labiau pažvelkime į iškalbingą J. Savostjanovo istoriją. Iš pavadinimą tuo metu nuolat keitusių Rusijos saugumo struktūrų J. Savostjanovas buvo oficialiai atleistas 1994 metais. Beje, tai įvyko, kai KGB pagrindu sukurtos verslo grupės „Most“ (šios grupės vadovą Vladimirą Gusinskį pirmąjį užpuolė į valdžią atėjęs V. Putinas) naudai įsivėlė į konfliktą su paties prezidento B. Jelcino apsaugos vadovu, vienu įtakingiausių KGB generolų Rusijos valdžios viršūnėse laikytu Aleksandro Koržakovu.

Nepaisant to, kaip minėta, generolas majoras J. Savostjanovas greitai grįžo ne šiaip į valdžią, o į prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kadrų klausimais postą.

Ir ne šiaip grįžo. Dabar įprasta manyti, kad būtent V. Putinas į visus postus susodino buvusius FSB/KGB karininkus, bet šis procesas prasidėjo gerokai anksčiau. Pavyzdžiui, dar 1997 m. J. Savostjanovo pastangomis net ne atsargos, o veikiantis FSB generolas leitenantas Viktoras Kondratovas tapo B. Jelcino įgaliotuoju atstovu (dabar atitiktų gubernatoriaus pareigas) Primorės krašte. Pasitraukęs iš šio posto 1999 m., V. Kondratovas vėl grįžo į saugumo struktūras – perkeltas dirbti į FSB centrinį aparatą Maskvoje. Tokių pavyzdžių buvo ne vienas ir ne du.

Įdomesnė detalė, ko gero, yra ta, kad J. Savostjanovas buvo laikomas „reformatoriaus“ Anatolijaus Čiubaiso statytiniu. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad būtent A. Čiubaisas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų ir pakviečiant V. Putiną į Maskvą po to, kai 1996 m. Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčiakas pralaimėjo rinkimus. O ir po to A. Čiubaisas ėmė vaidinti svarbų vaidmenį tolesnėje V. Putino karjeroje iki pat tapimo B. Jelcino įpėdiniu.

Šiam faktui patvirtinti galima rasti daugybę šaltinių, tačiau paminėsiu, ką apie tai viešai sakė jau minėtas buvęs B. Jelcino administracijos vadovas ir jo žentas V. Jumaševas.

„V. Putiną radau ne aš, V. Putiną rado Anatolijus Čiubaisas ir tuometis prezidento administracijos vyriausiosios kontrolės valdybos viršininkas Aleksejus Kudrinas”, – televizijos kanalui „Dožd“ praėjusių metų gruodį patvirtino V. Jumaševas.

Kodėl „reformatoriai“ A. Čiubaisas ir A. Kudrinas (beje, abu itin įtakingi iki šių dienų) rėmė V. Putiną? Atsakymas – aiškus: abu jie vienaip ar kitaip prisidėjo prie KGB organizuotų ir V. Putino kartu su A. Kudrinu (formaliai vadovaujant A. Sobčiakui, kuris pats dabar jau įvairių šaltinių minimas kaip buvęs KGB informatorius, nors tai ir neįrodyta) įgyvendintų aferų Sankt Peterburge po SSRS žlugimo. Šios aferos daug prisidėjo prie dabartinio KGB ir mafijos sukurto režimo pamatų klojimo.

Tačiau apie A. Čiubaisą ir KGB verta paaiškinti atskirai. Pavyzdžiui, štai ką praėjusių metų liepą interviu „Radio Svoboda“ pasakojo buvęs V. Putino administracijos darbuotojas, o prieš Sovietų Sąjungos žlugimą vadinamųjų ekonomistų reformatorių grupės narys Simonas Kordonskis. Šios grupės lyderiai buvo A. Čiubaisas ir vėliau „demokratinės Rusijos“ premjeru tapęs Jegoras Gaidaras.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, prieš žlungant Sovietų Sąjungai, S. Kordonskis persikėlė į Maskvą, kur susipažino su A. Čiubaisu, Piotru Avenu (dabar – V. Putinui artimas oligarchas), Aleksejumi Kudrinu (šio tėvas, beje, buvo karinis šifruotojas, o jis pats prieš pasukdamas į ekonomiką dirbo vienoje karo akademijų) ir kitais vadinamosios A. Čiubaiso ir J. Gaidaro Maskvos ir Leningrado ekonomistų grupės, dar žinomos 1986 m. seminaro Leningrado finansų ekonomikos instituto turistinėje bazėje „Zmiejnaja Gorka“ vardu, nariais.

Tačiau įdomiausia tai, ką S. Kordonskis pasakoja apie tuos laikus: „Aš tapau žurnalo „Vek XX i mir“ redaktoriaus pavaduotoju. O žinote, kas buvo vyriausiasis redaktorius? Anatolijus Beliajevas – į atsargą išėjęs žvalgybos generolas leitenantas. O mūsų ir J. Gaidaro kuratorius buvo tas pats – Serioža Kuguševas. Jis buvo kadrinis KGB analitinės valdybos karininkas. Jis visa tai ir „prastūminėjo“. Su „silovikais“ (saugumo tarnybų darbuotojais) kažkaip kūrėsi santykiai.

Kartą su Glebu Pavlovskiu (jau minėtas prie V. Putino atvedimo į valdžią prisidėjęs politechnologas – M. L.) sėdim vakare redakcijoje, žmona skambina, balsas dreba, sako: ateina tavęs suimti. [...] Ateina du girti pulkininkai, jie sako: priimk mus į darbą! [...] Mes juos priėmėme analitikais į „Post Factum“ agentūrą.

Ir tada 1991 m. – pučas, sistemos žlugimas, kuriuos aš dabar matau visiškai kitaip, nei dabar manoma. 1989 m. S. Kuguševas paprašė manęs parašyti, kaip pereiti nuo socializmo prie kapitalizmo. Ir aš parašiau – pavarde Altajevas.

Vėliau buvo paskelbtas tekstas, pavadintas „X scenarijus“. Tokios ideologijos straipsnis buvo toli gražu ne vienintelis. Buvo parengti perėjimo prie „kiniškos versijos“ scenarijai. [...] Bet žmonės, kurie turėjo visa tai padaryti, pajuto pinigų skonį. Jie norėjo gyventi kaip Vakaruose, bet išlaikyti savo statusą.“

Apie tai, kad KGB pulkininkas S. Kuguševas nuo pat pradžių buvo taip pat ir A. Čiubaiso bei visos tos ekonomistų reformatorių grupės kuratorius, jau anksčiau buvo galima rasti informacijos iš kitų šaltinių. Tie kiti įvairūs šaltiniai netgi teigė, kad S. Kuguševas buvo dar SSRS vadovu tapusio KGB vadovo Jurijaus Andropovo suburtos slaptos grupės Sovietų Sąjungos reformai parengti narys. Tačiau bene pirmą kartą tai viešai patvirtino ekonomistų reformatorių grupės narys.

Kodėl tai svarbu? Tai paaiškinti gali viena paties S. Kuguševo citata iš straipsnio laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ 1991 m. vasarį.

„[...] Būtent tikrų verslininkų ir armijos bei specialiųjų tarnybų blokas, kuris turi platų liaudies palaikymą, gali sustabdyti tolesnį šalies grobstymą ir įvykdyti privatizaciją savo tautos interesų naudai. Jeigu atmesime emocijas ir pažvelgsime į istorinę įvairių šalių, bandžiusių pereiti iš totalitarizmo prie rinkos ekonomikos, patirtį, reikia pripažinti, kad bet kokiu atveju reformos rėmėsi, jeigu ne tiesiogiai karine jėga, tai labai griežta valdžia. Vadinasi, lieka antras kelias – rinkos reformos, kurias vykdo griežta valdžia.“

Galima tik priminti, kad būtent A. Čiubaisas oficialiai laikomas Rusijos privatizavimo tėvu. Privatizavimo, kuris taip pat sukūrė dabartinę Rusijos mafijos valstybę. Tačiau svarbu, kad A. Čiubaisas ne tik tuomet, kai buvo tiesiogiai globojamas S. Kuguševo, liko itin artimai susijęs su KGB atstovais. Susijęs jis buvo ir tada, kai vykdė privatizavimą. Ir susijęs taip, kad dabar tikrai yra pagrindo abejoti, ar jis pats priiminėjo sprendimus, ar už jį tai darė KGB karininkai.

Štai nuo 1991 m. Rusijos vyriausybėje dirbo, o mažiausiai nuo 1992 m. vienas artimiausių A. Čiubaiso bendražygių buvo KGB užsienio žvalgybos karininkas (oficialiai – atsargos karininkas) Arkadijus Jevstafjevas, kuris oficialiai ėjo patarėjo ir spaudos atstovo pareigas, bet realiai buvo laikomas daug įtakingesniu žmogumi.

Kokia buvo A. Jevstafjevo įtaka, akivaizdžiausiai rodo vienas garsiausių B. Jelcino laikų skandalų, kai 1996 m. rinkimų kampanijos metu jis buvo sulaikytas jau minėto prezidento apsaugos vadovo, vieno įtakingiausių žmonių Kremliuje, asmeninį B. Jelcino pasitikėjimą iki tol turėjusio ir aktyviai bent jau kadrų politikoje dalyvavusio A. Koržakovo žmonių. Po šio skandalo posto neteko būtent A. Koržakovas, nors jis turėjo ypatingą įtaką B. Jelcinui, o A. Jevstafjevo karjera toliau klostėsi be trikdžių. Dabar jį jau galima laikyti vienu Rusijos oligarchų.

Beje, šis incidentas dar kartą akivaizdžiai demonstruoja, kad jau 1996 m. pačioje B. Jelcino aplinkoje konkuravo būtent KGB pagrindu sukurtos grupuotės. Būtent taip – kaip skirtingų grupuočių kovą dėl valdžios jo aplinkoje, o ne kaip kažkieno norą sutrukdyti jį išrinkti, kaip kartais teigiama, šį incidentą savo knygoje „Prezidento maratonas“ apibūdino ir pats B. Jelcinas.

Beje, A. Jevstafjevą net tiesioginiai verslo ryšiai siejo ir su Alfredu Kochu, kuris buvo jau minėtos A. Čiubaiso ir J. Gaidaro ekonomistų reformatorių grupės narys, o nuo 1993 m. – „Gosimusčestvo“ vadovo pavaduotojas, atsakingas už privatizavimą.

Tačiau net ir A. Jevstafjevas nebuvo vienintelis KGB atstovas artimoje A. Čiubaiso aplinkoje. Nuo 1992 m. Rusijos federaliniame turto fonde, kuris tiesiogiai vykdė turto pardavimo sandorius, vienas įtakingiausių asmenų buvo KGB užsienio žvalgybos karininkas Igoris Kornejevas.

Nors dabar apie šį paslaptingą veikėją patikimos informacijos rasti labai sunku, dar 1994 m. A. Koržakovo tarnybos sudarytoje, o vėliau ir viešumą pasiekusioje dosjė apie A. Čiubaisą I. Kornejevas vadinamas būtent KGB pirmosios valdybos (užsienio žvalgyba) karininku ir A. Čiubaiso „atstovu“.

Jau minėtas dabar oligarchu tapęs P. Avenas ne tik prisidėjo prie sėkmingos V. Putino karjeros Maskvoje. 1992 m. būtent P. Avenas iš esmės išgelbėjo V. Putiną ir įgalino tolesnį šio nusikalstamą šeimininkavimą Sankt Peterburge. Mat tuomet, būdamas užsienio ekonominių ryšių ministras, P. Avenas tiesiog ignoravo net prezidento administracijos kontrolės valdybos vadovo Jurijaus Boldyrevo kreipimąsi dėl V. Putino veiklos.

Kreipimasis buvo paremtas vadinamąja Marinos Saljė ataskaita, atskleidusia milžiniškas V. Putino aferas Sankt Peterburge. Tačiau, užuot nubaudus V. Putiną, P. Avenas suteikė jam naujus įgaliojimus grobstyti.

KGB įsitvirtinimo Rusijos valdžioje iš karto po SSRS žlugimo kontekste svarbu paminėti, kad, vos tapęs užsienio ekonominių ryšių ministru, P. Avenas savo pavaduotoju pasikvietė Michailą Fradkovą, kurį vėliau jau V. Putinas 2004 m. paskyrė Rusijos premjeru, o dar vėliau – ir užsienio žvalgybos vadovu. Nors oficialiai ir nepatvirtinta, beveik neabejojama, kad M. Fradkovas SSRS laikais buvo KGB užsienio žvalgybos karininkas po diplomatine priedanga.

Žvelgiant į paties P. Aveno biografiją, galima įtarti, kad ir jis, net būdamas ekonomistas, pats galėjo būti po priedanga dirbęs KGB karininkas. Mat 1989–1991 m. jis, oficialiai būdamas SSRS Užsienio reikalų ministerijos patarėjas, buvo išsiųstas dirbti į Tarptautinį taikomosios sisteminės analizės institutą, įsikūrusį netoli Vienos, Austrijoje.

Šis institutas laikomas KGB planuotos SSRS reformos kadrų kalve, kurią asmeniškai įkūrė, o paskui asmeniškai prižiūrėjo net KGB, o vėliau – Sovietų Sąjungos lyderis J. Andropovas. Ne vienas būtent šio instituto atstovas buvo ir J. Gaidaro vyriausybėje.

Ir tai dar toli gražu ne visa su V. Putino atvedimu į valdžią susijusių ir su KGB tiesioginį ryšį turėjusių asmenų visiško įsitvirtinimo Rusijoje istorija, prasidėjusi dar prieš SSRS žlugimą.

Tačiau šią dalį galima simboliškai užbaigti žmogaus, kuris viešai vis dar dažnai laikomas galutinai lėmusiu V. Putino tapimą B. Jelcino įpėdiniu, praregėjimu. Šis žmogus – B. Jelcino prezidentavimo pilkuoju kardinolu dažnai vadintas, o vėliau didžiausiu jo priešu tapęs ir 2013 m. emigracijoje Londone paslaptingai miręs Borisas Berezovskis. Beje, patį B. Berezovskį su V. Putinu dar paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje supažindino jau minėtas „ekonomistas“ P. Avenas.

„Aš padariau vieną sisteminę klaidą. Aš tikėjau, kad pagrindinė reformoms besipriešinanti jėga yra komunistai. Bet tai – FSB, tiksliau, SSRS KGB. Ši organizacija išliko kaip dvasios brolija, nusikaltimų brolija. KGB buvo sovietinės valstybės stuburas, jį sudarė žmonės, kurie buvo išmokyti daryti nusikaltimus ir kuriems buvo pasakyta, kad tai nėra nusikaltimai. Ir šie žmonės niekur nedingo.

Taip KGB susiskaldė į daugybę konkuruojančių grupių, tarnaujančių savo ar kitų interesams. Bet paaiškėjo, kad dezintegracija buvo tiesiog mimikrijos forma”, – rašė B. Berezovskis savo biografinėje knygoje „Autoportretas, arba Pašvęstojo užrašai“.

Beje, tokiais žodžiais jis apibūdino situaciją, kai jau, pasak paties B. Berezovskio, ieškant B. Jelcino įpėdinio galima buvo rinktis tik tarp J. Primakovo ir V. Putino.

Ar ir dabar paties V. Putino žodžiai apie į vyriausybę (gal tik reikėtų žvelgti plačiau – į Rusijos valdžią apskritai) dirbti po priedanga pasiųstus FSB darbuotojus vis dar atrodo tik „juokelis“?

Taip pat skaitykite

Populiariausi