Nuomonės

2020.03.30 17:55

Marius Laurinavičius. Lietuvos vyriausybė: su Rusija ir Kinija – prieš Vakarų sąjungininkus

Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas2020.03.30 17:55

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad šio komentaro antraštėje suformuluota mintis tikrai nėra kaltinimas Sauliaus Skvernelio vyriausybei, kad ji pasaulinės pandemijos akivaizdoje sąmoningai bendradarbiauja su Rusija ir Kinija, nusispjaudama  į savo sąjungininkus Vakaruose ar net veikdama prieš juos. Ši antraštė – tai improvizuotas galimos Rusijos specialiosios operacijos, vykdomos pandemijos metu, kodinis pavadinimas. 

Būtent apie tai, kokia ši specialioji operacija gali būti, kaip ji vykdoma bei kaip ji gali būti susijusi su Rusijos oligarchui Aleksejui Isaikinui priklausančios bendrovės „Volga-Dnepr“ Lietuvai jau atgabenta medicininių apsaugos priemonių siunta iš Kinijos, šiandien ir bandysiu paaiškinti, remdamasis faktais ir savo surinkta vieša informacija.

Beje, tai tikrai nėra svarstymai apie abstrakčią Rusijos grėsmę. Tai konkretūs faktai ir labai konkreti informacija, leidžiantys pagrįsti jau minėtą analizę, kad ne vien visas Vakarų pasaulis, bet ir tiesiogiai Lietuva su tokia specialiąja operacija susiduria.

Pradėti reikia nuo to, apie ką dabar kalba viso pasaulio analitikai. Rusija ir Kinija (dažnai yra pagrindo įtarti, kad net koordinuotai) pandemijos metu vykdo milžiniškas informacinio karo atakas prieš Vakarus. Ties tuo ilgiau nesustosiu, nes informacijos – apstu. Ir neigti tai galėtų nebent visiškai nesidomintys arba tiesiog įtikėję Rusijos ir Kinijos rėmėjai, manantys, kad šios dvi Vakarams priešiškos valstybės apskritai nieko blogo nedaro.

Svarbiau suprasti tai, kad, bent jau Rusijos atveju, informacinės atakos visuomet buvo ir iki šiol yra vadinamųjų dar KGB sugalvotų „aktyviųjų priemonių“ dalis. Todėl šalia informacinio lauko tokių specialiųjų operacijų metu bent jau labai dažnai yra ir kitokie veiksmai, kurie vėliau leidžia vykdyti tas informacines atakas ar kitaip plėsti įtaką. O šiems veiksmams kone visuomet pasitelkiamas ir įtakos tinklas pačiose valstybėse, prieš kurias tokios operacijos vykdomos.

Tokia teorija. Pereikime prie praktikos ir konkretaus atvejo analizės.

Pradėti verta nuo elementarios informacijos, kas yra Aleksejus Isaikinas ir bendrovė „Volga-Dnepr“. Turbūt negirdėjote, bet žmogus, kurį dabar dažniausia vadina oligarchu, yra Rusijos armijos papulkininkis.

Tiesa, oficialiai jis yra atsargos papulkininkis. Tačiau svarbu žinoti, kad bent jau Rusijos specialiosios tarnybos turi ypatingą savo darbuotojų statusą, kuris nebūdingas jokioms Vakarų žvalgybos tarnyboms. Sovietų Sąjungos laikais tai buvo vadinamasis „veikiančio rezervo karininko“ statusas, o dabar dažniausiai vadinama „komandiruotais specialiųjų tarnybų darbuotojais“ kokioje nors įstaigoje, organizacijoje ar verslo įmonėje.

Tai asmenys, kurie oficialiai yra išėję į atsargą, tačiau toliau dirba po priedanga. Ir šie asmenys Rusijos žvalgyboms tokie svarbūs, kad Vladimiras Putinas 2018 m. rugsėjį specialiu įstatymu dar įslaptino visus duomenis apie juos. Nors, žinoma, jie ir taip niekada nebuvo vieši.

2018 m. galutinai nutrūko ir „Volga-Dnepr“ bendradarbiavimas su NATO, nors aljansas irgi itin priklausomas nuo galimybių gabenti milžiniškus krovinius lėktuvais An-124. O tai reiškia, kad Vakaruose bendrovė „Volga-Dnepr“ iš esmės yra juoduosiuose sąrašuose, nors oficialios sankcijos jai ir nepaskelbtos.

Tai svarbi informacija ir mano analizuojamoje situacijoje. Tačiau vien jos neužtenka. Reikia žinoti, kaip buvo įkurta dabar privačia civiline Rusijos krovinių vežėja oro transportu oficialiai vadinama bendrovė „Volga-Dnepr“. O įkurta ji 1990 m. Uljanovsko aviacijos pramonės komplekso, kuris buvo SSRS karinės pramonės objektas, pagrindu, bendradarbiaujant su partnerių gamyklomis tuomet dar nepriklausomybės nepaskelbusioje Ukrainoje.

To, kad tokiai bendrovei įkurti reikėjo ne vien SSRS gynybos ministerijos palaiminimo, turbūt pasakoti nereikia. Iškalbingesnis faktas yra tas, kad net bendrovės pavadinimą, kuris nepakeistas iki šiol, sugalvojo tuometis SSRS Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Ivanas Silajevas. Apie tai ne kartą viešai pasakojo net pats A. Isaikinas, kuris, beje, nuo pirmos dienos vadovauja bendrovei „Volga-Dnepr“.

Tuo tarpu I. Silajevas žinomas dėl savo itin glaudžių ryšių su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu ne tik, kai dirbo SSRS vyriausybėje (vėliau metus buvo ir Rusijos premjeras), bet ir dar ilgai po SSRS žlugimo. Beje, būtent I. Silajevas, nors net tuo SSRS žlugimo laikotarpiu tikrai nebuvo laikomas reformatoriumi, buvo ir vadinamojo SSRS gynybos pramonės įmonių „ekonominio savarankiškumo“ plano autorius.

Dar trūksta informacijos, kas iš tiesų yra neva Rusijos oligarcho valdoma privati krovinių vežėja „Volga-Dnepr“. Tuomet susipažinkite su iš pradžių buvusiu didžiausiu privačiu „Volga-Dnepr“ akcininku (vienu metu jam priklausė beveik pusė kompanijos akcijų) Sergejumi Nedoroslevu. Jis iki šiol ne tik artimai susijęs su Rusijos kariniu pramoniniu kompleksu, bet ir laikytinas svarbiu Sergejaus Čemezovo klano nariu. Priminsiu, kad S. Čemezovas – valstybinės korporacijos „Rostech“, iš esmės kontroliuojančios didelę dalį Rusijos karinio pramoninio komplekso, vadovas.

Tuo tarpu S. Nedoroslevas šiuo metu yra ir „Rusijos geležinkelių“ direktorių tarybos narys. Ši informacija nagrinėjamame galimos Rusijos specialiosios operacijos kontekste irgi gali būti labai svarbi. Bet apie tai – vėliau.

Pats A. Isaikinas, jei kalbėsime apie ryšius su paties aukščiausio ešelono Rusijos politinio ir ekonominio elito atstovais, labiausiai žinomas dėl itin glaudžių santykių su „Sberbank“ vadovu Germanu Grefu. G. Grefas – taip pat svarbus S. Čemezovo partneris.

Visa tai apie „privačią“ Rusijos karinio pramoninio komplekso bendrovę „Volga-Dnepr“ ir jos savininką atsargos papulkininkį tikrai būtina žinoti. Tačiau tai tik pradžia, nes dar svarbesnė yra informacija apie bendrovės veiklą.

2007 m. bendrovė „Volga-Dnepr“ buvo išmesta iš oficialių Jungtinių Tautų vežėjų sąrašo, kuriame buvo nuo pat 1994 metų. Bendrovė pašalinta, paaiškėjus, kad ji yra įsipainiojusi į milžinišką korupcijos skandalą, susijusį su vadinamąja Irako programa „Nafta už maistą“. Beje, įsipainiojusi labai tiesiogiai – vienas pagrindinių skandalo veikėjų JT Pirkimų tarnybos darbuotojas Aleksandras Jakovlevas „konsultavo“ (žinoma, už dosnų atlygį) ir „Volga-Dnepr“. „Konsultavo“, aišku, kaip pasipelnyti iš JT ir jos vykdomų programų.

O dabar pagalvokite, kaip atrodo Lietuva, kuri krizės akivaizdoje kroviniams gabenti renkasi ne patikimas Vakarų bendroves, o „privačią“ Rusijos karinio pramoninio komplekso įmonę.

Nepaisant šio skandalo, Vakaruose į informaciją apie „Volga-Dnepr“ dar ilgai buvo žvelgiama pro pirštus. Viena priežasčių yra ta, kad ši bendrovė krovinius skraidina ir didžiausiais pasaulyje krovininiais orlaiviais An-124, o Vakarai, ypač Vakarų šalių kariškiai, buvo itin priklausomi nuo tokių krovinių pervežimų.

Todėl nuo 2002 iki 2014 m. „Volga-Dnepr“ vykdė net JAV gynybos departamento (konkrečiai – USTRANSCOM) užsakymus. Tačiau 2015 m. vasarį Pentagonas staiga oficialiai paskelbė, kad nutraukia bet kokį bendradarbiavimą su „Volga-Dnep“, ir informavo visus savo partnerius, kad ši bendrovė „netinkama“ darbui su JAV gynybos departamentu.

Iš pradžių tokio sprendimo priežastys nebuvo žinomos, nes Pentagonas atsisakė jas atskleisti motyvuodamas valstybės paslaptimi. Tačiau Rusijos karinio pramoninio komplekso „privati“ bendrovė turėjo tiek įžūlumo, kad ėmė reikalauti atskleisti šią informaciją pagal JAV galiojantį Informacijos laisvės aktą. Įspraustas į kampą, Pentagonas pasielgė išradingai – 2015 m. gruodžio 15 d. paskelbė net 41 puslapio dokumentą, kurio net 37 puslapiuose tekstas buvo visiškai arba iš dalies uždengtas.

Tačiau ir iš tokio dokumento paaiškėjo, kad JAV yra surinkusi milžinišką dosjė apie „Volga-Dnepr“ daugkartinę veiklą pažeidžiant JAV įstatymus ir šalies nacionalinius interesus. Užtenka išvardinti kelis šio dokumento skyrių pavadinimus, kurie nebuvo užtušuoti, nors visa juose buvusi informacija – uždengta. Tai „JAV interesų pažeidimai“, „Parama antiamerikietiškiems režimams“, „Ginklų platinimas“.

Bet ir tai dar ne viskas. Tiriant Rusijos kišimąsi į JAV prezidento rinkimus, paaiškėjo, kad 2015 m. rugpjūtį (taigi, jau prasidėjus kovai su Pentagonu) „Volga-Dnepr“ 11 250 JAV dolerių sumokėjo Michaelui Flynnui, kuris vėliau tapo Donaldo Trumpo nacionalinio saugumo patarėju, o dabar vis dar teisiamas dėl per vadinamąjį „Muellerio tyrimą“ paaiškėjusių nusikaltimų, tarp jų – melavimo Federaliniam tyrimų biurui.

Svarbu priminti, kad M. Flynnas iki 2014 m. balandžio buvo JAV karinės žvalgybos vadovas, o netrukus po atsistatydinimo įkūrė konsultacinę bendrovę.

2018 m. galutinai nutrūko ir „Volga-Dnepr“ bendradarbiavimas su NATO, nors aljansas irgi itin priklausomas nuo galimybių gabenti milžiniškus krovinius lėktuvais An-124. O tai reiškia, kad Vakaruose bendrovė „Volga-Dnepr“ iš esmės yra juoduosiuose sąrašuose, nors oficialios sankcijos jai ir nepaskelbtos.

Kodėl visa tai svarbu? Prisiminkime Rusijos informacinį karą ir „aktyviąsias priemones“, kurias minėjau rašinio pradžioje. Visos šios priešiškos Rusijos veiklos tikslai yra keli, bet vienas svarbiausių – supriešinti Vakarų sąjungininkus ir taip juos susilpninti.

O dabar pagalvokite, kaip atrodo Lietuva, kuri krizės akivaizdoje kroviniams gabenti renkasi ne patikimas Vakarų bendroves, o „privačią“ Rusijos karinio pramoninio komplekso įmonę. Ir dar ne bet kokią, o tą, kuri buvo susijusi su korupcija bei veikla, prieštaraujančia JAV interesams, antiamerikietiškų režimų rėmimu ir net ginklų platinimu. Ir dėl viso to atsidūrusia Vakarų juoduosiuose sąrašuose.

Bet ir tai dar ne viskas. Šiame kontekste būtina prisiminti, kas tokią „dovanėlę“ Lietuvai įteikė. Susisiekimo viceministras Vladislavas Kondratovičius LRT sakė, kad apklausos būdu šiam atvežimui suorganizuoti buvo pasirinkta lietuviška bendrovė „Hoptrans“.

Tačiau šios dienos analizės kontekste svarbiausia, kad ši esą lietuviška bendrovė yra Rusijos geležinkelių bendrovės „Transkonteiner“ atstovė. Apie jos itin glaudžius ryšius su Rusija net viešai kalbama mažiausiai nuo 2010 m., kai bendrovėje „Hoptrans Projects“ įsidarbino buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus.

Kodėl Lietuva tokius kontraktus apskritai patiki tiesiogiai su Rusijos režimu susijusioms įmonėms – atskiras klausimas. Tačiau galimos Rusijos specialiosios operacijos kontekste, ko gero, verta prisiminti, kad „Rusijos geležinkelių“ direktorių tarybos narys dabar yra minėtas buvęs didžiausias „Volga-Dnepr“ akcininkas S. Nedoroslevas.

Be to, nors „Hoptrans“ neskelbia esanti ir „Volga-Dnepr“ atstovė, jos tinklalapyje prie pervežimų oro transportu kažkodėl puikuojasi ne kieno nors kito, o bendrovei „Volga-Dnepr“ priklausančio orlaivio nuotrauka. Tiesa, ant orlaivio užrašyta ne „Volga-Dnepr“ ir ne „Atran“, kaip ant to, kuris atskraidino krovinį Lietuvai, bet „AirBridgeCargo“. Tačiau „AirBridgeCargo“, kaip ir „Atran“, yra „Volga-Dnepr“ priklausančios bendrovės.

Bet ir tai dar ne viskas. Bendrovės „Hoptransa“ vardas skambėjo ir tebesitęsiančioje rezonansinėje „kyšio dėl vizos“ byloje, kurioje kaltinimai dėl prekybos poveikiu pateikti buvusiam ilgamečiam diplomatui ir verslo atstovui Rimantui Šidlauskui, Rusijos piliečiui verslininkui Rinatui Nasirovui ir verslininkui Albinui Bieliauskui. Mat A. Bieliauskas anksčiau vadovavo „Hoptrans Projects“ valdybai, o verslo užkulisiuose kalbama, kad jis ir yra tikrasis bendrovės šeimininkas.

Apie Albiną Bieliauską sklando tikrai įdomių gandų – tiek apie jo ryšius Rusijoje (tuos gandus tarsi ir patvirtina minėtoji byla), tiek ir apie jo paties biografijos detales, kurios galėtų tikrai praturtinti šios galimos Rusijos specialiosios operacijos paveikslą. Tačiau kol tie gandai nepatvirtinti viešai, jais ir nesiremsiu.

Yra ir dar viena įdomi detalė. 15min.lt Tyrimų skyriaus žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Kabinetas 339“, kurioje nagrinėjama premjero Sauliaus Skvernelio veikla ir jo ryšiai, yra epizodas, kur aptariami Lietuvos vyriausybės vadovo ryšiai su buvusiu jo kolega policijoje, o dabar verslininku Alvydu Bieliausku. Šiame epizode slaptas žurnalistų šaltinis klausia: „O kas yra Alvydo Bieliausko brolis? Žinai?“

Knygoje taip ir neatsakoma į klausimą, kas tas brolis. Tačiau tiek žurnalistų, tiek politikos, tiek verslo užkulisiuose teigiama, kad tai – jau minėtas Albinas Bieliauskas.

Ratas užsidaro? Ar tokios faktinės aplinkybės gali būti pagrindas kalbėti apie specialiąją Rusijos operacija prieš Lietuvą siekiant tiek informacinio karo, tiek ir supriešinimo su partneriais tikslų, spręskite patys. Tačiau esu įsitikinęs, kad visą šią informaciją visuomenei žinoti tiesiog būtina.

Taip pat skaitykite