Prieš 80 metų virš Helsinkio pasirodė lėktuvai su raudonomis žvaigždėmis sparnuose. Buvo rytas. Ant einančiųjų į darbą ir į mokyklas pabiro bombos. Lėktuvams reikėjo skristi netoli, iš Estijos aerodromų. Trys Baltijos valstybės pakluso Maskvos ultimatumui ir įsileido Raudonąją armiją. Ketvirtoji – Suomija – ne.
Jos kariuomenės vadas visą laiką tvirtino, kad gynybai reikia ruoštis iš anksto. Kad Rusija, kokia ji bebūtų, raudona ar trispalvė, vis tiek užpuls. Europa jau kariavo. Vokietija įkibo į gerklę Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai. Stalinui rūpėjo ta proga sau atsiplėšti gabalą žemės.
Civiliai nepaklausė. Tvirtino, kad šalis skurdi. Kariuomenė turėjo tik 60 tankų, iš kurių pusė buvo pasenę, kiti nepakankamai ginkluoti. 15 divizijų pėstininkų. Iš jų trys neturėjo šautuvų. Artilerija dar Pirmojo pasaulinio karo laikų, lėktuvų vos keliolika. Šaudmenų atsargos skurdžios. Rytinė siena 1 600 kilometrų (trigubai ilgesnė negu Lietuvos). Ir suomiai buvo susiskaldę. 1918-aisiais jų raudonieji Rusijos pavyzdžiu sukilo. Šaudė pagautus baltuosius, tie šaudė pagautus raudonuosius. Pilietiniai karai visada žiaurūs. Baltiesiems vadovavo buvęs caro generolas Carlas Gustavas Mannerheimas, Suomijos švedų bajoras. Baltiesiems laimėjus, jis buvo paskirtas visos kariuomenės vadu. 1940 metais, bandydamas išjudinti civilius, jis atsistatydino.
Sostinės bombardavimas ir sovietų puolimas per visą sienos ilgį jį privertė atsiimti atsistatydinimo prašymą. Iš naujo tapo paskirtas kariuomenės vadu. Suomiai, vyrai ir moterys, užplūdo registracijos į kariuomenę punktus. Buvę komunistai prašė duoti jiems ginklus ir siųsti į pirmas linijas. „Mes jiems parodysim!“ Vienas socialistų vadas viešai pareiškė: „Laimei, tas senas skerdikas stojo į priekį.“
Mannerheimas turėjo planą. Ne tik drąsų. Įžūlų.
Didžioji Suomijos sienos dalis, šiaurinė, ėjo per pelkynus, ežerus, miškus. Mažai gyventojų, keliai blogi ir jų nedaug. Gyvybiškai svarbūs centrai toli. Generolas – jau pakeltas maršalu – spėjo, kad priešas būtent per šiaurę mes savo kariuomenę. Galės raportuoti Kremliui, kad užėmė didelius plotus. Nutarė – tegul puola. Šiaurei ginti paliko vietinius šaulius beveik vienus.
Mannerheimas turėjo planą. Ne tik drąsų. Įžūlų.
– Pasiimkite, vyrai, savo slides. Ir pasisiūkite baltus chalatus, – įsakė.
Sovietai iš tikro įklimpo ir net pasiklydo. Tiltai buvo išrinkti arba išsprogdinti. Keliarodės tyčia sumaišytos. Stalinas dar prieš dvejus metus sušaudė beveik visą savo karininkiją – 30 tūkst. žmonių. Visą laiką bijojo bonapartistinio sąmokslo. Pulkams vadovavo nelabai apmokyti seržantai. Suomiai šaudė visada nelauktai ir iš kelių pusių. Jų snaiperis, žemdirbys ir medžiotojas Simio Heika tiesioginiu taikymu nušovė 505 raudonarmiečius ir dar 200 kovose iš arti. Jis nesigyrė, netgi jautėsi nepatogiai. Suskaičiavo vadai ir bendražygiai. Jis mokėjo maskuotis net lygioje vietoje. Kvėpavimą slėpdavo įsidėjęs į burną sniego gniūžtę. Naudojo tik pasenusį šautuvą. Nemėgo optinių taikiklių. „Blizga“.
Mannerheimas suprato, kad sovietai galų gale puls Helsinkį nuo Leningrado. Jiems buvo vienas kelias – 45 kilometrų pločio sąsmauka tarp Baltijos jūros ir Ladogos ežero. Dar iki atsistatydinimo visą sąsmauką jis nusagstė fortais. Tai nebuvo panašu į Mažino ar Zigfrido linijas. Suomija neturėjo tiek cemento. Mannerheimas įsakė blindažus įleisti giliai į žemę, lubas daryti iš rąstų. Tuos fortus išdėstę šachmatų lentos tvarka.
Per sąsmauką sovietai puolė visa jėga. Suomiai praleisdavo tankus ir brendančius sniegu pėstininkus. Paskui paleisdavo ugnį jiems į nugaras. Tolimesnių blindažų įgulos susitvarkydavo su pėstininkų nepridengiamais tankais. Tada gimė terminas „Molotovo kokteilis“ – trilitrinis stiklainis su benzinu ir žiupsniu pelenų, kad liptų. Reikėjo iš arti užvožti ant tanko. Jeigu koks šarvuotis visgi prasimušdavo, jo laukė patrankos.
Iš kur Mannerheimas taip gerai žinojo savo priešo psichologiją?
Nors Suomija priklausė carams federalinės kunigaikštystės teisėmis, karinės prievolės nebuvo. Jaunasis Mannerheimas pats pasiprašė į Kadetų korpusą Peterburge. Bajorams buvo madinga tarnauti kariuomenėje. Į tai nebuvo žiūrima kaip į išdavystę. Carlas Gustavas per du mėnesius išmoko rusų kalbą, o vėliau buvo pasiųstas į Kavalerijos karininkų mokyklą. Tarnavo gerai ir po 10 metų buvo paskirtas į gvardiją – carų svitą. Susibičiuliavo su sosto įpėdiniu, vėliau caru Nikolajumi Antruoju.
Visą laiką buvo baisus mergišius. Vedė gražuolę serbų kilmės turtingą kunigaikštytę Anastaziją. Bet įpročių nekeitė. Žmona pabėgo į Prancūziją pasiėmusi abi jų dukteris ir pasislėpė vienuolyne. Jis rūpinosi dukterų auklėjimu ir mokymu.
Prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui pasiprašė į frontą. Kaip Rusija tikėjosi tą karą laimėti be geležinkelio, neaišku iki šiol. Kariuomenė, ginkluotė, patrankos, šaudmenys ir maistas buvo vežami arklių traukiamomis kibitkomis Sibiro keliais. Bet Mannerheimui davė kitą užduotį – vadovauti „mokslinei“ ekspedicijai išilgai Rusijos sienų Azijoje. Buvo baiminamasi, kad pasinaudojant proga kolonijos gali maištauti. Ištirti galimą Kinijos poziciją. Tai buvo žvalgyba, užsitęsusi dvejus metus. Jos rezultatai padarė įspūdį carui. Grįžęs Mannerheimas buvo paskirtas gvardijos ulonų pulko vadu.
1940-aisiais prireikė visos jo patirties ir įžvalgumo.
Suomija laikėsi 3,5 mėnesio. Sovietai baltai išdažė tankus, padarė jų traukiamas šarvuotas roges pėstininkams. Nutilo suomių greitašaudės prieštankinės švedų gamybos patrankos. Švedija atsiuntė sviedinių, bet ne to kalibro. Ar tai buvo klaida, ar diversija, nes Rusijos ambasadorė Stokholme Kolontaj, buvusi Lenino bendražygė, buvo nepaprastai veikli. Teisybės nesužinosime.
Suomija buvo priversta kapituliuoti. Nors buvo užpulta, bet jai teko išmokėti milžinišką kontribuciją. Atiduoti nikelio kasyklas ir siaurą ruožą Karelijoje.
1940-aisiais prireikė visos jo patirties ir įžvalgumo.
Vienas sovietų generolas pramurmėjo:
– To ruožo neužteks visiems mūsų kritusiems palaidoti.
Suomija pralaimėjo mūšį, bet laimėjo karą. Išsaugojo Nepriklausomybę ir nebuvo okupuota. Išvengė masinių trėmimų. Per karą suomių žuvo tik ketvirtis to, kas trijose Baltijos šalyse per okupaciją.
Kai nacistinė Vokietiją užpuolė Sovietų Sąjungą, Suomija buvo priversta prisijungti. Hitleris asmeniškai prašė pulti, nutraukti geležinkelio liniją iš Murmansko. Tai būtų baisus smūgis Kremliui. Mannerheimas atsisakė paklusti, o kai vokiečiai apsupo Leningradą, suomiai paėmė į savo globą siaurą koridorių, juo leido vežti maistą ir krovinius. Jeigu ne tai, Leningradas būtų kritęs.
Savo karininkams Mannerheimas paaiškino:
– Vokiečiai išeis, o Rusija visada bus netoli.
Dabar jie labai geri kaimynai.
Girdėjau rusus sakant: Suomijos neliesime dar 200 metų.
