Nuomonės

2020.02.27 17:43

Algimantas Čekuolis. Deja, ne visos poros išmintingos

Algimantas Čekuolis 2020.02.27 17:43

Karštų meilės romanų galima prikrauti tris spintas ir dar liks ant stalo. Skyrybos irgi nelabai domina skaitytojus, nors Lietuvoje trečdalis santuokų subyra. Kiek paskui vėl sueina, tokios statistikos nėra.

Kai imuosi gyvenimiškos temos, internete pasižiūriu, ką apie tai rašo pasaulio spauda. Šį kartą nebuvo nieko. Veikiausiai šiek tiek pernai rašė „Newsweek“ ir keli profesiniai žurnalai. Turėjau tik vieną išeitį: rasti tuos, kurie tai padarė. Palyginus visa tai buvo niekis – sunkiau buvo juos prakalbinti, nes varžėsi.

O ko? Viskas keičiasi. Evoliucija pagreitėjo. Net karvės ir vištos dabar ne tokios, kokios buvo prieš 100 metų. Ūsuotų, visada rimtų ūkininkų, kaip šeimos galva, irgi nebeliko. Lytiškai subręstame daug anksčiau, o gyvename dvigubai ilgiau. Tegyvuoja evoliucija!

Rimantas ir Leokadija (vardai pakeisti) vedė prieš septynerius metus. Į šeimą atsinešė 20 amžiaus nuostatas: vyras šeimininkas (ar bent privalo tokiu būti): dirba, aria, išlaiko šeimą. Jo žodžiai ir norai šventi. Iki vedybų mylėjosi ir svaigo iš laimės. Paskui buvo banko paskola butui pirkti, dukrelė, sūnus, viskas papilkėjo, ėmė atrodyti, kad ana pusė dėl visko kalta.

Leokadija turėjo kuklų sąskaitininkės etatą. Visada skubėdavo namo, kartais pusvalandžiu prieš darbo pabaigą, nes iš darželio reikėjo paimti vaikus, kitą – iš mokyklos, sutvarkyti namus, daržą.

Rimantas grįždavo po dvylikos valandų, o po to ilgai krapštydavosi prie kompiuterio. Leokadija vis kalbėjo, kad reikia remonto. Prašydavo nors baltinius nunešti į skalbyklą, nes ši buvo toli, bet baltinių maišas stovėdavo prieškambaryje savaitę ir dvi. Rimantas dėvėjo gražius marškinius, visada rišo kaklaraištį, sakė, kad jam taip reikia. Leokadija kartą pasakė, kad jo apykaklės kampučiai tarsi aprūdiję. Jis supyko, užsivilko kitus, bet dėmės buvo visą savaitę. Ji ėmė šaukti, kad jis kaip mažas vaikas, jam viską reikia paduoti. Paskui pastebėjo, kad jis visą mėnesį nekeičia puskojinių ir tai pasakė su pasibjaurėjimu. Negrįžo iš darbo tris paras ir nepaskambino.

Ėmė prapulti savaitei, kartais dviem. Rasdavo Leokadiją apsiverkusią. Kalbėdavosi tik trumpais sakiniais: „O tu!”, „O aš!”.

Jie nustojo kalbėtis.

Darbe Rimantui buvo sunku. Jis buvo pavaduotojas, o viršininkas buvo suktas. Visada ką nors kombinuodavo sau. Rimantas jautė, bet nieko negalėjo užčiuopti, o pradėti bijojo. Nebuvo su kuo pasitarti. Kai bandė atvirauti su Lionia, ji nusigando, ėmė barti vyrą, kad jis jos nesupranta, o jeigu jį išvys iš darbo, sako, ko gero dar ir pasodins, tai ir butas dings.

Ėmė prapulti savaitei, kartais dviem. Rasdavo Leokadiją apsiverkusią. Kalbėdavosi tik trumpais sakiniais: „O tu!”, „O aš!”.

Rimantui grįžus iš vieno nebuvimo, Leokadija pasakė, kad padavė dokumentus skyryboms. Tą kartą ji neslėpė ašarų. Rimantas išpūtė akis. Nepatikėjo. Bet jie kalbėjosi tik pusvalandį, abu stovėdami. Kalbėjosi apie viską: kaip bus su vaikais, dėl alimentų, tačiau nelietė praeities. Jų praeitis pasižymėjo trimis abortais, dviem slaptomis meilėmis. Apie jas geros draugės ją jau seniai informavo. Ji irgi buvo viena išvažiavusi atostogų į Palangą ar Turkiją. Grįžo tarsi vėliavą nešdama. Jis kažkur išsinuomojo kambarį. Leokadija sename bute atliko remontą, išmėtė visus baldus, paliko tik dvigulę lovą. Miegoti persirito į Rimo pusę. Negalėjo pasakyti kodėl.

Gyvenimas nesusitvarkė. Vaikai skambino jam beveik kasdien. Moterų apie jį sukosi daug ir visos buvo labai smalsios. Pradėjo atnešti į darbą savo kepinių. Kartais klausiamai pažiūrėdavo į jį. Rimas pastebėjo, kad jis jau niekuo nebegali tikėti. Ir dar. Labai nustebęs pastebėjo, kad pasiilgo būti išbartu. Nes jeigu bara, jeigu pyksta, tai ne dėl blogo charakterio, o dėl to, kad jai rūpi, ji neabejinga. Jeigu kas būtų pasakęs, kad vedybos svarbiausi yra du dalykai: barniai ir draugystė – nepatikėtų.

Jie susitikdavo du kartus per metus. Reikėdavo pasitarti dėl vaikų ir dėl materialinių dalykų. Ji baigė kursus ir jau buvo vyr. buhalterė. Jis perėjo į privatų verslą. Tą kartą jis kaip visada ištraukė iš portfelio pluoštą sąskaitų ir klausimų sąrašą.

Ji išsitraukė baltą tuščią popieriaus lapą. Irgi padėjo ant stalo.

– Gal pradėsime iš naujo? – paklausė su šypsena, kurioje daugiau buvo graudulio.

Jis negalėjo iš karto atsakyti. Tik po ilgos pauzės:

– Į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi.

– Teisybė. Tai labai sena šnekta, – pasakė ji vis dar su šypsena. – Bet tai apie vandenį. Du kartus į tą patį vandenį neįbrisi. Bet upė lieka. Žinai, kur duobės, kur aštrūs akmenys, kur verpetai. Aš norėčiau senti su tavim.

Sėdėjo iki ryto. Aptarė ir užrašė tai, ko anksčiau nieko nebuvo darę: ko laukia vienas iš kito ir ko nenori. Apie seksą irgi kalbėjo daug ir atvirai. Lionei labiausiai trūko pokalbių, pasakė ji, ir ne per didžiąsias šventes, o kasdienių pokalbių apie tai kas pas jį, ir kaip jos reikalai. Ji pasakė, kad be tokios pagalbos vos neišėjo iš proto.

Tą kartą ji neslėpė ašarų. Rimantas išpūtė akis. Nepatikėjo.

– Ko tu norėtum iš manęs? – paklausė Rimas. – Turbūt aš daug dėl ko kaltas? Gal turiu atgailauti ar būti nubaustu?

– Artėjame prie 50-ties. Nemaišykime vandens kibire.

Sutarė dėl aštuonių taisyklių, jas surašė ir, negailėdami sienos, vinimi prikalė virtuvėje. Dukra. Grįžusi iš gimnazijos, pamatė tėvą ir sąrašą sienoje. Pažiūrėjo į abudu ir ant sąrašo nupiešė širdį.

Sūnus grįžo iš treniruotės vėliau. Irgi suprato. Raudonu flomasteriu nupaišė iš širdies varvančius lašus. Pasakė:

– Mums žiauriai pasisekė.

...Deja, ne visos poros išmintingos. Gali prasigerti, gali ten vaikutis atsirasti.

Žmonės – kaip medžio lapai: iš tolo pasižiūrėjus atrodo vienodi, bet gerai įsižiūrėjus matosi, kad kiekvienas lapas, kaip ir kiekvienas žmogus, kaip ir kiekviena pora yra skirtingi.